Atnaujintas 2004 spalio 8 d.
Nr.75
(1278)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Sunkios mintys. Lengvi apmąstymai

Perskaičius neseniai pasirodžiusią naują prof. Z.Zinkevičiaus knygą „Istorijos iškraipymai“, išleistą LKMA (Lietuvių katalikų mokslo akademijos), atsiveria dar nepasenęs, neiškraipytas ir dar neiškarpytas (diktofonų juostelėse įrašytos kalbos, nuomonės) istorinių dienų „vaizdelis „ (siekiant Lietuvos nepriklausomybės prieš penkiolika metų). Ir šiandien tai yra mūsų tautos ir valstybės istorijos puslapis, ir, kad jo nepamirštume, mūsų poetas Kęstutis Genys - laisvės šauklys, kaip autorius jį vadina, pateikdamas jo eiliuotą žodį, sako:

Atmintį išsaugokim ateinančiom kartom,

Kad žinotų jie, kad niekad nepamirštų,

Kad istorijos neparašytų su klaidom,

Kad nekaišiotų, kaip mes, tarp durų pirštų.

Labai nepiktas žodis, skamba kaip švelnus patarimas visiems nedaryti klaidų (o padarytas taisyti, nekaišioti „pirštų tarp durų“).

Knygą vertėtų perskaityti visiems, kurie moka ne tik gerai lietuviškai skaityti, bet ir teisingai lietuviškai mąstyti ir perspektyviai galvoti, ypač dabar – Seimo rinkimų metu. Patartina ir išeivijoje gyvenantiems lietuviams šią knygą perskaityti, ne vienas ras atsakymą į nuolat keliamą klausimą: „Kas ten, Lietuvoje, vyksta: tiek nedorų reiškinių ir nedorų darbų, net pačioje Lietuvos Vyriausybėje?“

Lietuvos piliečiui tenka gyventi tarp nedorų veiksmų gausybės, jaučiant didelę gėdą. Per nepriklausomos Lietuvos penkiolika metų nedori darbai, ypač pastaraisiais metais prasidėję Prezidentūroje, tęsiasi.

Jau keleri metai jie auga į „aukštumas“ ir į „platumas“ aukščiausiose krašto institucijose. Seime – korupcijos skandalas, senų ir garbingų partijų žlugimas; partijų narių perbėgimai į kitas, net priešingas savo politinėmis pažiūromis partijas; perkamos, parduodamos ir keičiamos partinės „idėjos“, programos ir t.t.

Valstybėje – didelis chaosas: ignoruojama Konstitucija, nevykdomi Konstitucinio Teismo nutarimai (R.Paksas, J.Borisovas). Be savigarbos ir bet kokios valstybinio darbo patirties asmenys veržte veržiasi į vadovaujančius postus valstybiniame darbe, skelbdami ateiną dirbti „už tvarką ir teisingumą“. Ir žinoma, Dievo ir Bažnyčios įstatymų nevykdantieji skelbiasi esantys beveik Dievo ir Bažnyčios tarnai. Kokie drąsūs savo melu! Pastangos suklaidinti paprastą, giliau nemąstantį pilietį yra milžiniškos (ir ne tik žodžiais, bet ir pinigais). Bet tie, kurie dar turi savyje dorovingą žmogaus savybę, pastebi nedorųjų darbus.

Perskaičius knygą „Istorijos iškraipymai“, ryškiai mintyse iškyla visi minimi naujos Lietuvos istorijos puslapiai, užplūdusių negerovių gausa, valstybinio aparato ir atskirų asmenų kasdienio gyvenimo elgesys ir stilius. Labai aiškiai matoma ir viso to priežastis. Priežastimi reikėtų laikyti doros sąvokos nesupratimą. Ši sąvoka stumiama iš visuomenės gyvenimo.

Dorovingo žmogaus pavyzdžio negali duoti nei sugyventiniai, kurių Lietuvoje daug, nei girtaujančios šeimos, taip pat ir mokykla, atsiribojusi nuo dorovingo kelio aiškinimo. Kodėl? Norisi čia pat duoti atsakymą „tiesiai ir šviesiai“.

Mat, kalbant apie dorą, reikėtų prisiminti Dekalogą – Dievo įstatymus, kurie skirti protingam Dievo kūriniui – žmogui doro gyvenimo kelrodžiu, kad žmogus būtų vertas žmogiškojo gyvenimo atstovas. Bet dažnai dėl savo proto ir valios silpnumo žmogus supainioja Dekalogo reikalavimus su savo asmeniniais prasimanymais ir Dekalogą interpretuoja pagal gyvenamąjį laiką ir „naujas madas“.

Dar prieš Kristų graikų filosofai jau žinojo ir skelbė, kad Dekalogo nevykdantys tikintieji pažeidžia aplinką, kurioje gyvena, ir sužeidžia patys save. Kristaus dorovės mokslas Dievo Dekalogą dar labiau sutvirtina. Mūsų Bažnyčia moko savo vaikus dorovingumo, todėl to turėtų mokyti ir tikinti tradicinė šeima, ir mokykla, kuriai patikėta jaunoji tautos karta. Jai tenka didelė atsakomybė už doro žmogaus auklėjimą.

Žinomas Anglijos politikas Čemberlenas (kurį karikatūristai visada vaizduodavo su lietsargiu) yra pasakęs, kad ką graikai sukūrė proto srityje, tą Kristus – dorovės gyvenime: dorinių jėgų ir begalinių siekimų žmonija gavo tik iš Jo. O didysis tragedijų rašytojas Sofoklis, dar penktame amžiuje prieš Kristų rašė apie prigimtinį dorovės įstatymą, teigdamas, kad „ne šiandien ir ne vakar visada jis yra, niekas nežino kaip jis senas“. Bet jis yra žmoguje kaip sąžinė, kuri yra jautriausias ginklas prieš blogį.

Pastaruoju metu (prieš Seimo rinkimus) pasirodo spaudoje ir TV pokalbiuose žodis dora. Atrodo, kad daugelio mūsų sąmonę varginusi nedorų darbų virtinė po truputį aprims. Nusikamavo nedorų darbų „aktyvistai“, išpylę daug dvokiančių šiukšlių ant garbingų ir žymių Lietuvos atgimimo pradininkų, intelektualai davė naują vardą kovotojams už laisvę, pavadinę juos „idiotais“, istorikai daug juodų dėmių įrašė į mūsų tautos istoriją, ją iškreipdami ir padėdami lygybės ženklą tarp tautos ir žudikų. Visas nedorybes sunku ir suskaičiuoti - jų su kaupu. Ir visa tai vyksta dėl prigimto dorovės įstatymo išbraukimo iš žmogiškojo gyvenimo kelio. Kas tada lieka? Atsakant į šį klausimą, be filosofinių ar psichologinių įžvalgų į žmogaus dvasines gilumas, reikia tiesiai ir šviesiai pasakyti, kad be doros sąvokos pažinimo žmogus yra gyvulys, melagis, apgavikas, vagis, faktų falsifikuotojas, valstybės išdavikas ir šnipas ir t.t.

Todėl retkarčiais verta prisiminti Dievo paliktus žmonijai įstatymus – ir parodyti, kaip tas „naujų“ laikų žmogus juos interpretuoja:

1. Neturėk kitų dievų, o tik mane vieną – pinigas mano Dievas.

2. Netark Viešpaties vardo be reikalo – burliokų keiksmažodžiais keikiu, reikia ar ne, visada.

3. Šventes švęsk – dirbu šventą dieną, kad parodyčiau, jog man įstatymai nesvarbūs ir negalioja.

4. Gerbk tėvą ir motiną – nenusipelno: nepripažįsta narkotikų, nepateisina mano išgėrimų ir merginėjimų, spjaudo į rokenrolą, nepripažįsta mados.

5. Nežudyk – žudyk, kirviu ir žodžiu (spaudoje, TV).

6. Nepaleistuvauk – reikalauk kuo daugiau tuo klausimu TV, žurnaluose ir internete, kad išmokčiau, ko dar nemoku.

7. Nevok – vok, visada, kur tik gali prieiti.

8. Nekalbėk netiesos – meluok, žadėk, apgaudinėk ir iškraipyk istorinius faktus. Meluok, nes tai antroji prigimtis, gimusi okupacijos metais.

9. Negeisk svetimo vyro ar svetimos moters – senamadiškas galvojimas, netinka „naujiems“ laikams, gyvenimo būdui ir stiliui.

10. Negeisk svetimo turto – imk, jei tik gali, kelk bylą – laimėsi.

Ir pats didžiausias įstatymas – įsakymas – mylėk artimą kaip pats save. Cha! Artimo nėra. Visi, kurie siekia to, ką aš turiu, yra mano priešai. Aš gyvenu tik sau – ne kitam.

Tokį iškraipytą Dekalogą daug kas praktikuoja. Tokie ir panašūs ateina vadovauti valstybei. Jie skelbiasi mylį Dievą ir Lietuvos žmogų ir stengiasi įžūliu melu įtikti paprastam Lietuvos piliečiui. Daug tokių piliečių plaukia laivu kiauru dugnu, tikėdamiesi sėkmingai pasiekti valstybės iždo uostą. Iš laivo niekas nešoka, nors žino, kad laivas skęs, bet visi nori „gyventi geriau“, rizikuoja. Tikslo apakinta rizika – savižudybė.

Taigi po penkiolikos metų nepriklausomybės, atiduodami savo balsą rinkimuose į Seimą, prisiminkite Dekalogo penktąjį įstatymą tėvynės labui. Tai būtų doro žmogaus mąstymo pavyzdys.

Jadvyga O.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija