Atnaujintas 2004 spalio 8 d.
Nr.75
(1278)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Priešrinkiminėje politinėje mugėje

Šitiek partijų sąrašų, sąrašuose – daugybė kandidatų, dar daugiau partinių ir nepartinių kandidatų vienmandatėse apygardose! Tikra politinė mugė, kurioje iš baimės pasiklysti daugelis jau nori trauktis (išjungia televizorių, radiją, nebeskaito laikraščių). Tačiau balsuoti reikės, nes gyvename valstybėje, o valstybė be valdžios negali egzistuoti, todėl verta pamąstyti, kaip turėtume elgtis, kaip demokratijos mechanizmu pasinaudoti, kad nepasiklystume, kad bent neblogą valdžią įgytume.

Demokratijos mechanizmo esmė paprasta: „Tebūnie taip, kaip nori dauguma“. Dauguma, suprantama, nori, kad būtų gerai. Tačiau kad būtų gerai, ta dauguma turi būti gera: jos valia turi būti gera, elgesys grindžiamas pareiga ir atsakomybe valstybei, asmeniniai interesai neturi nustelbti valstybės siekių, buities reikaliukai – būties dalykų. Jei tokios daugumos nėra, iš demokratijos mechanizmo galima laukti tik demokratijos grimasų, netvarkos valstybėje, pavojų valstybingumą prarasti. Gera dauguma gali rastis iš pilietinės, besirūpinančios savo tautos ir jos valstybės reikalais, visuomenės, politizuotos, gebančios valdyti demokratijos mechanizmą. Kadangi politika yra valstybės reikalų tvarkymas, politikos reikalai turi rūpėti ne vien politikams profesionalams, partijoms, bet visai visuomenei, kuri ir sudaro pačią valstybę. Žinant, kad visa visuomenė negali vien valstybės reikalų tvarkymu užsiimti, ji, įvertinusi kandidatų gebėjimus, iš savo tarpo išsirenka (pasamdo) atstovus, kuriems suteikia teisę (mandatą) tvarkyti valstybės reikalus.

Sovietų Sąjungoje pilietinės visuomenės nebuvo: buvo „sovietskij narod“ (sovietinė liaudis), komunistų partijai ir jos parankiniam KGB paklusni vergų minia. Todėl kalbėti apie tos imperijos gerąją visuomenės dalį ar jos daugumą (ji buvo sunaikinta) nėra prasmės. Visuomenė nuo valstybės reikalų tvarkymo (politikos) buvo nušalinta, už kišimąsi į politiką buvo persekiojama, baudžiama. Kai Sovietų Sąjunga žlugo (Lietuvos indėlis į tos imperijos griūtį – neabejotinas), visuomenė neišėjo į gatves, griūčiai nesipriešino nei ginklu, nei taikiai. Vadinamųjų sovietinių respublikų vadovams su Borisu Jelcinu priešakyje susirinkus Baltarusijos Belovežo girioje ir paskelbus, kad SSRS nebėra, „liaudis“, paklusni vergų minia, su tuo sutiko iškart. Nenagrinėsime, kaip dabar reikalai klostosi SSRS teisių perėmėjoje Rusijos Federacijoje, nes ten valdžią iš tikrųjų perėmė buvę (ir tebesantys) komunistai su buvusiu etatiniu KGB darbuotoju V.Putinu priešakyje. Mums verta itin uoliai susirūpinti mūsų atkurtos nepriklausomos valstybės pilietinės visuomenės ugdymu, jos telkimu valstybės reikalams tvarkyti, išmokyti ją atsakingai rinktis atstovus valstybei valdyti.

Pirmoji Lietuvos Respublika per du dešimtmečius sugebėjo išugdyti pilietį, tačiau suformuoti pilietinės visuomenės nespėjo. Iš tikrųjų pilietinė visuomenė telkėsi, kai Lietuva jau buvo netekusi valstybingumo, kai reikėjo priešintis okupacijai; pilietinė visuomenė būrėsi miškuose partizaninei kovai. Nespėję pasitraukti į užsienį ar miškus, tikri piliečiai patriotai (mokytojai, iškilūs verslininkai bei ūkininkai, karininkai, dvasininkai) buvo brukami į gyvulinius vagonus, gabenami į Sibirą, kalinami, žudomi. Geriausioji tautos dalis – tautos žiedas – žuvo Sibire, Lietuvos miškuose ar kalėjimuose. Reikia dėkoti Dievui, kad dabarčiai liko išgyvenusių Lietuvoje, grįžusių iš tremties ar kalėjimų bei pasitraukusių į užsienį patriotų tautiečių: jiems atiteko sunki, kilni, šventa paklupdytos tautos prikėlimo priedermė. Ir jų – mažuma. O pilietinės visuomenės ugdymo uždavinys yra pakankamai sunkus, nes šiam procesui dar priešinasi tie, kuriems paranku nesusivokiančiuosius, abejinguosius mulkinti, už niekučius rinkimuose pelnyti jų balsus.

Tarus, kad brandžios pilietinės visuomenės dar neturime, partijos gimė ir tebegimdomos ne valstybingumo tvirtinimo tikslams, asmenybės, už kurias siūloma balsuoti – nepažįstamos, nežinia, kaip elgsis tapusios Seimo nariais, atrodytų, kad tokioje politinėje mugėje nėra ko veikti. Tačiau neveiklumas, pasireiškiantis abejingumu ar aplaidumu, būtinai atsigręš prieš apsileidėlius ir abejinguosius po Seimo rinkimų. Tik sugrįžti į mugę galimybės nebebus, nes mugė ketveriems metams bus uždaryta.

Nūdienos klausimas – kaip elgtis rinkimų akivaizdoje? Tiek kaime, tiek mieste yra susikūrusios ir kuriasi vietos bendruomenės (pilietinės visuomenės telkimosi ir ugdymo pradžia ir pagrindas), veikia daugybė visuomeninių, valstybingumui tvirtinti palankių organizacijų, todėl kiekvienas savo aplinkoje, jei pats sąmoningai neapsisprendžia, gali rasti organizaciją, kuri padėtų apsispręsti.

Nebalsuoti už partijas ar asmenybes, kurios dalija pažadus algas ir pensijas staiga kelti, kelius tiesti, pigiomis dujomis ar elektra aprūpinti, nes Seimo priedermė, iš kurios kyla žmonių gerovė, įstatymais tvirtinti demokratinę valstybę, pagrindu imant šeimą, bendruomenę, pilietinę visuomenę, rūpintis ne vienadieniais jų interesais, o aukštais idealais, tikrąja būtimi.

Nebalsuoti už naujas, jau ketvirtą dešimtuką pasiekusias, skambiais pavadinimais partijas. Tokia yra Darbo, kitų vadinama Archangelsko, partija. Šios partijos vadeiva vaišina žmones ledais ir nerealiais pažadais (nepaneigiamas mulkinimo požymis), cerkves statydina Rusijoje, butus perka Maskvoje ir Palangoje (atsigręžimo į Rytus požymis).

Nebalsuoti už partijas ir asmenis, kurių veikla ir nuostatos amžinųjų vertybių atžvilgiu yra liberalios (palaidūniškos), žeminančios dorovę, skatinančios abejingumą tautiškumui, patriotiškumui.

Nepasikliauti aklai žiniasklaida, kritiškai vertinti radijo, televizijos, bulvarinės spaudos maskuotą propagandą.

Ignoruoti rinkimų kampanijai skirtus renginius, ypač balaganinius, kurie veikia jausmus, tačiau temdo protą.

Rinkimuose dalyvauti būtina. Kiekvienas balsas – plyta į Tautos būsto – valstybės statybą.

Algimantas ZOLUBAS

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija