Atnaujintas 2004 spalio 8 d.
Nr.75
(1278)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Kas atstovaus didžiajai žmonių daliai?

Vėl rinkimai. Vėl partijos surikiavo ištikimus joms žmones į kandidatų eiles, o išradingi lozungai, agitacijos su viliojančiais pažadais kviečia rinkėjus balsuoti. Tų partijų partijėlių lyg tramplinų, sukurtų daugiausia tų, kurie panoro gyventi geriau - tapti Prezidentu, Seimo nariu, ministru. Kai kas sako, kad kadaise Lietuvos prezidentas Antanas Smetona išmintingai padarė likvidavęs partijas. Mažiau rietenų, blaškymosi, daugiau vienybės, darbo Lietuvai. A.Smetona sugebėjo Lietuvą išvesti į ekonomiškai stiprių Europos valstybių gretas. Bažnyčia, krikščioniška mokykla, spauda išugdė dorą, religingą, darbščią jaunąją kartą, mylinčią Dievą ir tėvynę Lietuvą. Jos idealais tauta gyveno per visus okupacijos metus. Anų dienų idealai dar gyvi ir šiandien, ypač vyresniosios kartos žmonių širdyse.

Šiandien – demokratija, partijoms kurtis ir veikti laisvė, tik kad jos dirbtų žmonių gerovei. Kai kurios partijos tokios mažytės, neveiklios ir nė iš tolo neprilygsta sovietmečiu pusiau legaliai veikusiam blaivystės klubui „Sąjūdis”. Klubas jungė per tūkstantį žmonių. Slapta, saugumiečių persekiojami, organizuodavome istorinių datų, žymių žmonių minėjimus, vakarones, etnografines vestuves, krikštynas, dažnai išvykose bendraudavome su parapijų kunigais bažnyčiose, šventoriuose. Buvo ugdomas doras blaivus žmogus, puoselėjama viltis atgauti nepriklausomybę...

1988 metais susikuria Lietuvos persitvarkymo sąjūdis... Nušvito pilnutėlės Sporto rūmų salės žmonių veidai, kai pasirodė didokas būrys kunigų. Jie labiausiai buvo persekiojami, naikinami. Daugelis jų nešė sunkiausią pavergtos tautos naštą... ir nepriklausomybės viltį. 1990 metai. Išėjome į laisvę įvairiai paveikti tuometinio gyvenimo. Pradėjo atsikurti prieškario Lietuvoje veikusios organizacijos. Gaila, jos jau nerado tinkamos dirvos - mūsų dvasinis pasaulis buvo per daug sužalotas. Mes jau ne tokie, kokie buvome prieš 1940 m. birželio 15 d. Keista, kad, atgavę laisvę, dar daugiau smuktelėjom...

Prisimenu, kartą, būdamas studentas, aplankiau poeto kunigo Maironio muziejų Kaune. Maironio sesuo Marcelė aprodė kambarius, kur gyveno Maironis...

– Čia buvo salonas. Ant stalo stovėjo vaza. Kai mes grįždavom iš tėviškės ar Palangos, rasdavome stalą apkrautą laikraščiais, žurnalais, o vazoje – vizitines korteles, pakvietimus...

– O kas juos padėdavo? - paklausiau.

– Žmonės. Mes buto nerakindavome.

– Ar nepavogdavo?

– Niekada...

Taip buvo anais laikais. Mano brolis, 86 metų ūkininkas, gyvenantis Biržų rajone, per paskutiniuosius kelerius metus apvogtas apie dešimt kartų (pinigai, brangūs elektriniai įrankiai, kanistrai su benzinu, dviračiai, grūdai ir vištos). Kartą kaimynas, atsitiktinai užėjęs į kiemą, rado name pažįstamus įsibrovusius vagis. Vagys prigrasino, kad jei kam prasitars, iš jo namų liks pelenų krūva. Apie įvykdytą vagystę pranešama policijai. Atvažiuoja, surašo aktą. Po kelių dienų gauna pranešimą: „Užvesta byla...”, o po mėnesio vėl pranešimą: „Nesant įkalčių byla nutraukta...”. Ne lengvesnė padėtis tų, kurie gyvena vienkiemiuose.

„Kas jei ne Tu, kurs rytojaus Lietuvą? Būk socialiai aktyvus” – primena užrašas Vilniaus miesto stenduose. Perskaitęs tokį užrašą, nejučiomis susimąstai. Ir vis dėlto, kas kurs ir kokią Lietuvą, kai, vartydamas didžiųjų dienraščių puslapius, matai tiek daug blogio: nusikaltimų, beprasmių jaunų žmonių mirčių. Kai šimtmečiais puoselėti idealai, dėl kurių tūkstančiai mirė didvyrių mirtimi, šiandien paminti po kojomis. Žmogus tapo bedvasis, bevertis. Vien malonumų, sekso tenkinimas, o aukščiau už viską - pinigas. Ir einame į vis gilesnį liūną. Vis daugiau jaunų žmonių tampa alkoholikais, narkomanais ir nesulaukę brandaus amžiaus iškeliauja į kapus. Vis daugiau žmonių gyvena nesusituokę, gausėja skyrybų. Auga vaikai -jaunoji karta be tėvo, motinos, be Dievo, be moralinio pagrindo.

Augant nusikaltimų skaičiui, kasmet vis daugiau prašoma lėšų policijai, kalėjimams išlaikyti. Mokslininkai, politikai svarsto, kaip sustabdyti didėjantį nusikalstamumą. Kai kas mano, kad kaltos ekonominės sąlygos, nedarbas. Nemažai nusikaltimų padaro ir tie, kurie turi darbą, geras ekonomines sąlygas. Ar gilinamasi į nusikaltimų šaknis, žmogaus dvasinį pasaulį, įsitikinimus, tėvus, aplinką, kurioje žmogus auga, bręsta,- mokyklą, spaudą, televiziją?

Žvilgtelėkime į praeitį. Lietuvių tauta istorijos vingiuose išgyveno daug kataklizmų: buvo siaubingų karų, pokarių, sukilimų, tremčių. Ne visiems buvo gera gyventi ir prieškario Lietuvoje, bet nusikaltimų tiek nebuvo. Retas atvejis buvo savižudybė.

Lietuvis buvo užgrūdintas amžių kovoje - tvirtos dvasios. Jo gyvenimo pagrindas buvo religija, Dešimt Dievo įsakymų. Dar vaikas, kalbėdamas rytmečio maldelę, prašė Dangaus (Dievo) padėti jam būti geram, o vakare eidamas miegoti vėl maldelę prisimindavo, kaip praleido dieną, atsiprašydavo Dievo už padarytus prasižengimus. Tada doro, teisingo žmogaus nuostatos buvo įrašytos žmogaus sąmonėje, širdyje ir puoselėjamos, kontroliuojamos kasdien. Deja, ateistinė pasaulėžiūra sugriovė daugelio žmonių moralinį pagrindą. Šiandien šios nuostatos surašytos teisės kodeksuose ir jų vykdymas kontroliuojamas teisininkų. Kartais žmogus stengiasi įstatymą apeiti ir gyventi taip, kaip jam atrodo geriau, nejausdamas atsakomybės prieš artimuosius, visuomenę, Dievą.

„Tauta tada netenka tikėjimo į Dievą, kada pradeda nedorovingai gyventi”, – sako prancūzų mokslininkas Claudel Piat.

„Žmonės netiki ne dėl to, kad turi mokytą galvą, bet dažniausiai dėl to, kad turi sugedusią širdį, netvarkingą gyvenimą”, – teigia Renė Šatobrianas.

Ačiū Dievui, mes dar nesame tokie blogi, kaip atrodo perskaičius kai kuriuos laikraščius. Dar skamba blaivių žmonių dainos, dar šypsosi gerumu spindintys veidai ir žmogus žmogui nelaimėje tiesia ranką, kviečia brolį, sesę kurti geresnę Lietuvą. Tai matyti iš gausių dvasingų straipsnių „XXI amžiuje” ir kitoje katalikiškoje spaudoje. Reikia vadų, kurie pažadintų užsnūdusią žmonių dvasią, propaguotų krikščioniškus idealus, gerais pavyzdžiais patrauktų žmonių širdis.

Nejučiomis prisimena kardinolo Audriaus Juozo Bačkio žodžiai: „... statykime namą ne ant smėlio, bet ant tvirto pamato...” O kas padarys tvirtą pamatą, jei ne Bažnyčia, jei ne doras religingas žmogus krikščionis. Kiek gerų krikščionių turime Seime, Vyriausybėje, Prezidentūroje? Kiek jų dalyvauja sekmadieniais šv. Mišių aukoje? Prisiminkime 1918 metus, kai tauta vadavosi iš imperijos jungo - iš 22 signatarų keturi buvo kunigai, o dauguma jų – praktikuojantys katalikai. Ką galima pasakyti apie 1990 metų signatarus, o ypač apie dabartinius Seimo narius?

Lietuviai visada buvo religingi. Paskutiniais surašymo duomenimis, berods, apie 80 proc. gyventojų yra krikščionys. Tik gal daugelio religinė praktika apleista. „Religija yra sielos vairas. Vairas būna silpnas, kai religijos pažinimas paviršutiniškas..., kai religinė praktika apleidžiama”, - teigė Jul Ascario, buvęs socialistų laikraščio redaktorius, ateistas, o vėliau tapęs žymiu katalikų veikėju Ispanijoje. Šiandien daugeliui žmonių nesuprantama Bažnyčios pozicija neleisti kunigams dalyvauti politikoje. Kunigai 1919-1939 metais, dalyvaudami politikoje, pasižymėjo kaip geri organizatoriai (M.Krupavičius, V. Mironas). Jų nesaisto šeima, turtas. Kadaise šv. Igno Lojolos įkurtos Jėzaus Draugijos nariai dirbo patarėjais karalių, valdovų rūmuose. Šiandien, atrodo, būtų reikalingi Vyriausybėje, Prezidentūroje, Seime. Jei kunigams būtų leista dalyvauti politikoje, daugelis jaunuolių pasuktų tuo keliu.

Būtų gera, jei parapijų bendruomenės būtų aktyvios ir pasiūlytų kandidatu į Seimą dorą, religingą, pasiaukojusį visuomenei žmogų, kuris rūpintųsi jaunąja karta, sutelktų parapijų visuomenę, pažadintų užsnūdusią dvasią. Deja, kol kas tenka pasitenkinti esama padėtimi. Kaip ragina Lietuvos vyskupai, visiems reikia gerai apgalvoti, už ką balsuoti. Ne už pažadus, bet už dorą, tvirtos dvasios žmogų, Lietuvos patriotą ir tokią partiją.

Važiuoju autobusu. Priešais sėdi dvi moterys. Šnekučiuojasi.

– Na, ar jau nutarei, už ką balsuosi? - klausia kaimynės.

– Aš už krikščionis demokratus, o vyras - už Tėvynės sąjungą. Vyrui patiko A.Kubiliaus vadovavimas, kai jis buvo ministras pirmininkas...

Būkime Europoje kaip šviesus žiburėlis moralinio nuosmukio sutemose, spindintis darbštumu, meile, aukšta morale, žmoniškumu, tik ne nusikaltimais.

Jonas Kačerauskas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija