Atnaujintas 2004 spalio 8 d.
Nr.75
(1278)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Žvilgsnis į praeitį ir dabartį

Šiandien girdžiu žmonių nepasitenkinimą nepriklausoma Lietuva, šmeižtus, net kenkimą, kad laisvai Lietuvai būtų blogiau, o nepatenkintųjų ja daugėtų. Sutinku, yra sunkumų, bet yra ir juos tyčia kuriančiųjų, bet tikiu: jei vieningai dirbsime laisvai Lietuvai, jie nyks ir išnyks. Kolūkių kūrimosi pradžioje jų būta daugiau ir didesnių, o nepatenkinti buvo ne visi žmonės, bet bijojo apie tai kalbėti – šnipų buvo visur pilna.

1952 metais dirbau buvusio Daugų, dabartinio Varėnos rajono Žilinų bažnytkaimyje. Kartą mokykloje viešo vakaro metu, kaip įprasta, agitatoriai gyrė sovietinę santvarką, kolūkinį gyvenimą, Staliną. Vienas drąsus vietinis vyras pasakė: „Nekalbėkite nesąmonių! Aš žemės neturėjau. Bernavau. Susideru su gaspadoriumi, kiek už metus bernaudamas gausiu pinigų, grūdų, vilnos, linų, mėsos ar dar ko. Išsideru milelio kostiumą, porą drobinių marškinių, apatinių kelnių. Pavalgęs, aprengtas, turiu šiltą pastogę, kur miegoti. Dirbau netingėdamas, švilpaudamas, dainuodamas. Kūlimo, mėšlavežio, šienapjūtės, bulviakasio metu man dar pataiko geresnio, sotesnio maisto, kad darbe užtektų jėgų, būčiau stiprus. Ateina šv. Kalėdos. Kas buvo suderėta, man atiduoda. Ir aš prašomas galiu čia pasilikti ar eiti pas kitą, kuris manęs laukia. Beveik nekeičiau gaspadorių, pas vieną bernavau. O koks dabar gyvenimas: dirbu kaip arklys, o už darbadienį gaunu rieškučias nevėtytų grūdų ir dar visų bijok. Nepragyvensi – reikia vogti. Blogą gyvenimą „gerinam“ samagonu. Tai kada man ir visiems buvo geriau gyventi? Prieškario laikais ar dabar?“

Žmonės jam plojo. Dar jam gerai nebaigus sakinio, prisistatė trys nematyti vyrukai ir už parankių, trečias pastumdamas, išsivedė. Po kiek laiko grįžęs pasakė: „Apkūlė gerai ir liepė tylėti, nes už tokias kalbas atsidursiu Sibire. O mane dabar, –sakė – gelbėjo mano socialinė kilmė. Kitaip jau būčiau pamatęs baltas meškas. Ir dar sakė, kad jų čia yra daugiau, kad neleis šmeižti sovietinės valdžios, santvarkos, komunistų partijos, visų mylimo draugo, tėvo, generalisimo Stalino, kolchozų. Kvietė tarnauti ne buožėms, o sovietinei santvarkai, padėti jiems, ir visi gyvensime kaip rojuje...“

Štai koks buvo gyvenimas! Parneštas iš pieninės pienas ne tik suaugusiems, bet ir vaikams buvo gardus. Mokiniai patys pirkosi vadovėlius ir visas mokymo priemones. Niekas mokykloje jiems jokio maisto negamino, net vandens nevirė. Ką atsinešdavo, tą valgė. Mokytojų atlyginimai buvo nedideli, viskas brangu ir visko buvo mažai. Bet tylėjome – bijojome Sibiro, todėl viskas buvo gerai. Liepė prenumeruoti laikraščius, dainuoti, nesiskųsti. Taip ir darėme. Nebuvo nė vieno mokinio, ypač mokytojo mokykloje be laikraščio. O dabar? Liepė girti sovietinį gyvenimą, peikti buržuazinį, kunigus, nacionalizmą, aukštinti sovietinį patriotizmą, internacionalizmą, rusų gerumą, jų kultūrą, nesavanaudiškumą, partiją, Staliną. Bet juk žmonės viską patys matė. Matėme ir mes, mokytojai, „priešakinis tarybinis avangardas“. Buvo pavojinga gyventi, dirbti, kalbėti. Ištvėrėme.

Būčiau neteisus, jei tvirtinčiau, jog visą laiką buvo blogai gyventi. Lietuviai darbštūs. Dirbdami, grobstydami prasigyveno, ypač tie, kurie priėjo prie materialinių gėrybių. Jei ne tas sekimas, baimė, jau buvo galima ir kolūkyje iš bėdos, esant sovietinei santvarkai, gyventi. O jei nebūtų buvę sovietinės santvarkos, kaip dabar gyventume? Manau, geriau. Tą rodo Vakarų Europos šalių, Suomijos gyvenimas. Bet kokia pradžia visuomet būna sunki. Taip yra ir bus ir Lietuvoje. Todėl ne dejonėmis, šmeižtais, kankinimu, tinginiavimu, o nuoširdžiu darbu kurkime gražesnį, turtingesnį gyvenimą, ir sukursime. Tik vieningai, taikiai dirbkime ir mylėkime Lietuvą.

Dar vienas pavyzdys. Sovietmečiu mūsų miestelyje buvo viena maisto prekių parduotuvė, restoranas, bufetas, bet ten nekas buvo. Todėl susidarydavo eilės prie forminės duonos ir kitų maisto produktų, o brandaus socializmo metais prie mėsos eilę užsiimdavo iš vakaro. Net ir degtinės, alaus trūko. Ieškota kitur. Ir niekas nesiskundė, buvo gerai. Kultūros namuose filmai rodė tik gerą, gražų sovietinį gyvenimą ir pranašavo dar turtingesnį, didingesnį, o kapitalizme – skurdą, vargą ir pranašavo dar blogesnį. Šiandien mūsų miestelyje jokių filmų nerodo, žmonės vakarus leidžia prie televizorių ar baruose, kurių, rodos, yra trys ir aštuonios ar devynios parduotuvės, restoranas, užkandinė. Yra verslininkų turgelis, čia pardavinėjami ir padėvėti drabužiai, batai. Verslininkų sovietmečiu negirdėjau esant. Jie būtų buvę apšaukti spekuliantais, galėjo nukentėti. Parduotuvėse dabar yra visko, ko sovietiniais metais nė akyse, nė sapne nematėme. Ir visur pirkėjai. Ir ne taip brangu. Nors kasdien veža prekes, bet kažkas, „neturintis pinigų“, varge gyvendamas, išperka. Net alkoholį, ypač alų. Ir nieko netrūksta.

Kas nori, susiranda darbo, ypač kaime ar patys užsiima kokiu nors verslu. O kiek automašinų! Net mokiniai turi mobiliuosius telefonus. Gaila, kad ne visi nori dirbti, laukia pašalpų. Jei dirbs, kas sėdės baruose, slampinės gatvėse. Deja, keliama panika, jaukiami protai, jausmai, gąsdinama, jog bus dar sunkiau. Ir taip, atrodo, dedasi visoje Lietuvoje. Kodėl? Matyt, daug kas tikėjosi, kad po nepriklausomybės paskelbimo nereikės dirbti, o kepti karveliai patys lėks į burną. O taip neatsitiko, dirbti reikia ir daug, vogti dabar negalima iš savininkų taip, kaip anksčiau iš valdžios, nes dabar ir valdžia vagia iš žmonių, neužmiršo išmokto amato. O kur dar biurokratizmas, kyšininkavimas, grobstymas, apgaulė, tinginiavimas, įvairūs nusikaltimai, korupcija, labai dideli skirtumai tarp didžiausių ir mažiausių atlyginimų ir t.t. Todėl atsiranda nusivylimo nepriklausomybe, todėl dejonės, neapykanta, kerštavimas, prieštaravimai. Įstatymų netobulumas neleidžia sutvarkyti teisėtvarkos. Ir visur užtiksi didesnį ar mažesnį piktdžiugišką kenkimą. Viskas priklausys nuo mūsų pačių. Būsime darbštesni, teisingesni, doresni, pakantesni, stengsimės visi vieningai santaikoje gyventi, nekenkti Lietuvai, o ją ginti – ir joje viskas bus gerai. Aš tuo tikrai tikiu. Tai rodo ir pats gyvenimas, jo praeitis, dabartis. Bus graži ateitis!

Vincas STEPONAVIČIUS

Krekenava,

Panevėžio rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija