Atnaujintas 2004 spalio 20 d.
Nr.78
(1281)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Maskvos „kalavijuočių ordinas“

Subyrėjus Sovietų Sąjungai, Rusija, kaip SSRS teisių perėmėja, perėmė ir KGB struktūrą. Tiesa, per tuos metus KGB abreviatūra keitėsi kelis kartus – KGB–AFB-MSB, MBR–FSK ir pagaliau, bent jau kol kas, nusistovėjo dabartinis pavadinimas – FSB ( Federalnaja služba bezopasnosti – Federalinė saugumo tarnyba). Paskutinysis KGB pirmininkas buvo iš vadinamosios pirmosios Rusijos demokratų bangos Vadimas Bakatinas, iš pat pradžių sukėlęs tikrą siaubą Lubiankoje. Labiausiai jis išgarsėjo pirmasis pavartojęs terminą, apibūdinantį šią nusikalstamą organizaciją, čekizmas. V.Bakatinas, sugalvojęs žodį čekizmas, turėjo galvoje tris atitinkamus analogus – komunizmas, fašizmas ir terorizmas. Būdamas KGB vadovu jis bandė iš esmės pertvarkyti šią nusikalstamą struktūrą ir tuo sukėlė labai didelį komunistų ir visagalių KGB generolų pyktį. Savo atsiminimus apie darbą Lubiankoje jis taip ir pavadino: „Išsilaisvinimas iš KGB“.

Atėjus valdžion V.Putinui, buvę KGB veikėjai, įsitaisę įvairiuose bankuose, apsaugos tarnybose, kriminalinio pasaulio struktūrose, tapę vadinamųjų naujųjų rusų oligarchų specialiųjų skyrių vadovais, organizavę užsakomąsias žmogžudystes, vėl atkuto. Ypač tas Lubiankos „specų“ aktyvumo padidėjimas juntamas pastaruoju metu, kai V.Putinas nusprendė baigti terliotis su dar likusiais demokratais, opozicinėmis partijomis bei nepriklausoma žiniasklaida. Pirmiausia čekistai paskutiniais žodžiais ėmė keikti buvusį prezidentą B.Jelciną, kuris kartu su savo artimiausiais bendražygiais sunaikino KGB, esą buvusią geriausią pasaulyje specialiąją tarnybą. Apibendrinant tuos rašinius ir kitas publikacijas apie „sunaikintą“ KGB, reikia pacituoti žinomą Rusijos publicistą ir politologą Aleksandrą Chinšteiną, kuris dabar populiariuosiuose Rusijos dienraščiuose tarsi apibendrina tuos tikslus, kurių siekia atgimstantys čekistai. Nesvarbu, kokiu pavadinimu. Tačiau žodis „čekistas“ keliamas į neregėtas aukštybes. Netgi daugiau nei Stalino ir Berijos laikais. Štai ką rašo A.Chinšteinas viename paskutiniųjų savo straipsnių dienraštyje „Moskovskij komsomolec“: „Žmonės, kurie atėjo dirbti į KGB iki 1990 metų, ėjo tarnauti į pačią prestižiškiausią šalies organizaciją. Jie didžiavosi savo priklausomybe KGB – slaptajam kalavijuočių ordinui, jautė savo dalyvavimo KGB veikloje prasmę sprendžiant svarbiausias valstybės problemas bei uždavinius. Į KGB nepriimdavo žmonių iš gatvės. Tie, kurie ėjo ten tarnauti, praeidavo griežčiausią atranką, specialų patikrinimą. Į centrinį KGB aparatą pakliūdavo tik geriausieji iš geriausiųjų, elitas. Kitaip KGB nebūtų buvęs vertinamas visame pasaulyje.

Visi šie žmonės buvo tikri valstybininkai. Idealų žlugimas, žodžiu, žlugimas viso to, kas sudarė jų gyvenimo prasmę, tapo jiems nepakeliamu viso gyvenimo išbandymu, kur kas didesniu nei nemažų atlyginimų praradimas. Nė vienoje šalyje, išskyrus Vokietiją ir Pabaltijį, nebuvo sunaikintos KGB ar jam pavaldžios struktūros. Niekur kitur, išskyrus Rusiją, taip gėdingai nebuvo sužlugdytos specialiosios tarnybos“.

Toliau A.Chinšteinas siūlo prezidentui V.Putinui, ką jis turi daryti pačiu artimiausiu metu atgaivinant „kalavijuočių ordiną“: „Visų pirma aš jiems sakau: tėvynė pavojuje. Todėl nedelsiant reikia paskelbti atsišaukimą visiems buvusiems KGB bendradarbiams. „Draugai, - turi pasakyti prezidentas. – Tėvynei iškilo didelis pavojus. Šaliai šiandien kaip niekad reikalingos jūsų žinios ir patirtis. Jūs esate paskutinis valstybės vadovybės rezervas. Pakilkite, kurie dar išlikote. O dėl atlyginimo susitarsime. Nuskriausti tikrai nebūsite“. Ir žmonės atsilieps į šį kvietimą. Sugrįš netgi tie, kurie šiandien neblogai įsikūrė, gauna didžiulius pinigus. Atsilieps ir sugrįš, nes dauguma jų (kagėbistų), dargi atleisti iš darbo, nenustojo jausti, kad yra ištikimi reikalui, kuriam tarnavo. Savo viduje jie visada išliko ir išliks čekistai“.

Taigi pasakyta pakankamai aiškiai ir tiksliai. Kad išliko, tai iš tiesų išliko. Apie tai dar prieš keletą metų kalbėjo buvęs KGB generolas O.Kaluginas, dabar gyvenantis Vakaruose ir paskelbtas „liaudies priešu“. Tada O.Kaluginas pareiškė, kad kagėbistas, kartą jau buvęs juo, tokiu visada ir išliks, o jo darbas baigsis tik „išnešus kojomis į priekį“.

Deja, tą reiškinį regime ir Lietuvoje. Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos SSR KGB padalinio darbuotojai, ypač mažiau žinomi visuomenėje, labai patogiai įsikūrė ne tik versle, bet ir valstybės tarnyboje, darbuojasi politinių, ypač prorusiškų partijų štabuose. Ką jau kalbėti apie vadinamąsias jėgos struktūras. Visų pirma vidaus reikalų ministerijos įstaigose, policijoje. Tiktai juokas ima, kai sovietinės milicijos karininkai, užimantys aukštus postus VRM struktūrose, reklamuojami kaip labai patyrę specialistai. Juk visi, kam teko susidurti su KGB ir patekti į čekistų akiratį, puikiai žino, kad sovietinė milicija dirbo ranka rankon su KGB, ir tebuvo tiktai čekistų „pagalbininkas ir rezervas“. Be to, tik labai naivus žmogus gali patikėti, jog partinė nomenklatūra, ne tik aukščiausiojo rango, bet ir smulkesnė, buvę sovietinių įmonių, institutų, aukštųjų mokyklų vadovai, pagaliau kolchozų pirmininkai uoliai patarnaudavo KGB struktūroms. Taigi V.Putinui neprireiks ir oficialaus kreipimosi į buvusius savo bendražygius ir kolegas. Šie Dzeržinskio anūkai niekur nedingo ir tebedirba savo šeimininkams.

Petras KATINAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija