|
Kai įvaizdis neatitinka realybės
Perskaičius monsinjoro A.Svarinsko straipsnį Tamara svajoja apie Prezidento rinkimus (XXI amžius, 2004 08 27, Nr. 64), mane sujaudino ir sudomino jame išdėstyti faktai apie prezidento V.Adamkaus patarėją teisės klausimais Tomą Birmontienę. Anksčiau apie ją buvau susidaręs teigiamą nuomonę: protinga, savo profesijoje puikiai nusimananti, iškalbi, santūri profesorė, Konstitucinės teisės katedros vedėja, Lietuvos žmonių teisių centro direktorė
Ir staiga lyg perkūnas iš giedro dangaus minėtas straipsnis, iškart pakeitęs mano nuomonę apie šią moterį. Esu be galo dėkingas mons. A.Svarinskui už pareikštas mintis, kuriomis jis taip drąsiai ir principingai, remdamasis faktais, nuvainikavo išpopuliarintąją Tamarą.
Straipsnio autorius pateikė gana įdomių faktų apie T.Birmontienės praeities veiklą. Anksčiau jos vardas buvo ne Toma, o Tamara, nes motina buvusi rusė, o tėvas A.Mockevičius 1945-1947 metais buvęs liaudies gynėjas. Savo disertacijoje T.Birmantienė (kažkodėl ne Birmontienė) pūtė į tą pačią dūdą, kaip ir jos tėvas:
antitarybiniai elementai pirmais pokario metais Lietuvoje užsiėmė politiniu banditizmu buržuaziniai nacionalistai puldinėjo partinio-politinio aktyvumo atstovus.
Štai ir išlindo yla iš maišo! O kiek yra Lietuvoje tokių ylų, besibalotiruojančių rinkimuose į prezidentus, Seimo narius, užimančių atsakingas pareigas valstybėje. Jie sugeba vaidinti nekaltus avinėlius, nesidrovi žodžiais ramstyti apsimestinį patriotiškumą. Tačiau užkulisiuose (neretai ir viešai) reiškiasi kaip užkietėję kosmopolitai, kruvinos sovietinės praeities liaupsintojai. Šimtą kartų švaresni už apsimetėlius chameleonus yra atviri komunistinio rojaus apologetai, nes jie neužsimaskavę ir aiškiai matomi. Apsimetėliai labiau primena šėtonus, išorėje išsipusčiusius, o viduje susipurvinusius.
T.Birmontienė, pasirodo, savo taktika labai artima Kazimirai Prunskienei, sugebėjusiai užmaskuoti KGB agentės šleifą. Solidi ponios T.Birmontienės išvaizda, išmiklintas protas, sklandi kalba, nemenkas žinių bei profesorės patirties bagažas, kaip ir daugelio į ją panašių prisitaikėlių, daro patrauklų, bet kartu ir apgaulingą įspūdį. Tačiau kokie jos reikalai su sąžine? Būtų labai gerai, kad T.Birmontienė atrastų pilietinės drąsos bei ryžto ją nuplauti atviru prisipažinimu savo nesenų klaidų, kurias argumentuotai išdėstė gerbiamas monsinjoras, buvęs politinis kalinys A.Svarinskas?
Kartais negailestinga ir skaudi tikrovė baltą paverčia juoda arba atvirkščiai. Ir kol paviršutiniškai žvelgsime į atsakingus postus užimančiųjų ar į juos besiveržiančiųjų praeitį, visokie veselkos, uspaskichai, pavilioniai, brazauskai, prunskienės, birmontienės ir kiti dangstysis baltomis togomis, po jomis paslėpę revanšines nuotaikas ir iškreiptą mąstyseną.
Lotyniškas posakis: Ad valorem (pagal vertę) primena: charakterizuodami bet kurį asmenį, o ypač besibalotiruojantį rinkimuose į aukščiausią valdžią, turime visapusiškai jį pažinti. Prezidentas V.Adamkus, priėmęs T.Birmontienę į Prezidentūrą patarėjos pareigoms, irgi neturėtų likti abejingas šiam signalui. Mons. A.Svarinskui palinkėkime neblėstančios energijos, drąsos ir Dievo palaimos, iškeliant užmaskuotą bjaurastį į paviršių.
Antanas MARČIULAITIS
Ilgakiemis, Kauno rajonas
© 2004 "XXI amžius"
|