Atnaujintas 2004 spalio 29 d.
Nr.81
(1284)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Šviesus pavyzdys mūsų laikams

Vyskupo kankinio Pranciškaus Ramanausko 45-osioms mirties metinėms paminėti

Mons. Alfonsas SVARINSKAS

Vyskupas Pranciškus Ramanauskas,
grįžęs iš sovietinių lagerių

Spalio 2 dieną Telšių Katedroje buvo paminėtos garbingojo vyskupo kankinio Pranciškaus Ramanausko 45-osios mirties metinės.

Telšių vyskupija, įkurta 1926 metais, turi du vyskupus kankinius: Vincentą Borisevičių ir Pranciškų Ramanauską. Pirmojo pradėta kanonizacijos byla paskelbti jį palaimintuoju. Antrasis įrašytas į Lietuvos kankinių sąrašą. Su vyskupu Ramanausku teko ilgus metus dalytis ir skausmu, ir džiaugsmais, todėl jį gerai pažinojau.

Kunigų vaidmuo lietuvių tautoje yra svarbus ir lemiamas. Ir partizanai, jei kunigai būtų nepadėję, vargu ar būtų išsilaikę dešimt metų baisioje ir nykioje kovoje. Atėjo metas, kada Bažnyčia turi vėl įsitraukti į Lietuvos atgimimą. Daugelį metų ji buvo izoliuota nuo tautos gyvenimo, todėl ir rezultatai gana liūdni, netgi tragiški.

Vokiečių okupacijos metais Kauno kunigų seminarija buvo ne tik miesto, bet ir visos Lietuvos religinio ir politinio gyvenimo centras. Į seminariją atvykdavo ir kariškiai, ir civiliai inteligentai. Skaitė paskaitas, svarstė pagrindines tautos egzistavimo problemas. Tai buvo žiauraus karo metas, kada dvi baisios sistemos grūmėsi – gyventi ar mirti. Bažnyčiai ir vėl teko vadovaut atgimimo kovai.

Į Kauno kunigų seminariją atvažiavau 1942 metų rugpjūtį. Seminarija ne tik praplėtė mano akiratį, bet ir išmokė aukotis už Dievą ir tėvynę. Už seminarijos dienas ir už visą savo gyvenimo kelią dėkoju Dievui ir to meto seminarijos profesoriams. Turėjome puikų rektorių salezietį kun. dr. Pranciškų Petraitį, dvasios tėvą kun. dr. Vytautą Balčiūną, Stanislovą Gruodį, SJ, prelatą dr. Pranciškų Kuraitį, kun. Juozą Grigaitį, MIC, kun. S.Ylą ir daugelį kitų. Apie rektorių P.Petraitį rašė pulkininkas Jonas Petraitis savo knygoje „Kaip jie mus sušaudė“. Šie garbingi mokytojai ir tėvai davė ne tik mokslo bei profesinių žinių, bet ir išmokė mylėti Dievą ir artimą, kovoti su blogiu ne tik savo širdyje, bet ir visoje Lietuvoje. Išmokė mylėti Dievą ir tėvynę labiau negu savo jaunystę ir gyvybę. Seminarijoje subrendome ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai, pasirengėme ateities išbandymams. Ir, atėjus didžių negandų metui, atlaikėme.

Gerai prisimenu kan. P.Ramanausko konsekraciją Kauno Katedroje 1944 m. kovo 6 d. Buvo nuostabi ir nepakartojama šventė. Iškilmėse dalyvavo visi Lietuvos vyskupai. Bent trumpam užmiršome visus karo baisumus ir vokiečių okupaciją. Tą dieną nebuvo progos pasikalbėti su naujuoju vyskupu. Buvau tik klierikas, o garbingų svečių buvo daug. Ir visai nepagalvojau, kad netrukus teks drauge kentėti ir dalytis viltimi dėl tėvynės laisvės ir nepriklausomybės, ilgėtis prarastos laisvės ir savųjų.

Vysk. P.Ramanauskas patyrė daug kančios ir įvairių sovietinės valdžios gundymų. Todėl jis vertas vadinti kankiniu.

Vysk. P.Ramanauskas gimė Betygalos miestelyje 1893 m. lapkričio 21 d. Šeimoje buvo trys sūnūs ir dvi dukterys. Vieną jų pažinojau dirbdamas Betygalos parapijoje 1958 metais. 1906 metais trylikametis Pranukas neteko motinos, o dvidešimt antrais gyvenimo metais – ir tėvo. Mokėsi Betygaloje, Raseiniuose. Eksternu išlaikė šešių klasių egzaminus. 1910 metais įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1917-aisiais įšventintas kunigu. Dirbo įvairiose didelės Žemaičių vyskupijos parapijose. Buvo išsiųstas į Romą studijuoti teologijos. Garsiajame Grigaliaus universitete mokslai jam sekėsi gerai. Mat būdamas Lietuvoje išmoko italų, prancūzų ir ispanų kalbas. O Romoje, draugaudamas su latviais ir estais studentais, išmoko latvių ir estų kalbas.

Grįžęs iš Romos, buvo paskirtas dogminės teologijos dėstytoju į Telšių kunigų seminariją. Kan. P.Ramanauskas per pirmąją bolševikų okupaciją buvo Kauno kunigų seminarijos vicerektorius.

Vyskupas kankinys V.Borisevičius (bolševikų nužudytas Tuskulėnuose, Vilniuje) pasirinko kan. P.Ramanauską savo pagalbininku. Neilgai teko naujajam vyskupui džiaugtis vysk. V.Borisevičiaus draugyste. 1946 m. vasario 5 d. bolševikai areštavo vysk. V.Borisevičių. Jis tapo Telšių bolševiko M.Gedvilo auka.

1946 m. gruodžio 18 d. areštavo ir vysk. P.Ramanauską. Atmintina, kad tą pačią dieną areštavo ir šventos atminties vysk. Teofilių Matulionį. Išvakarėse abiem vienu metu buvo išrašyti arešto orderiai. 1947 metais ant KGB kalėjimo kameros sienos vysk. P.Ramanauskas užrašė: „Esu atlikęs savo pareigą“.

Kuo KGB kaltino vysk. P.Ramanauską? Pirmoji pažyma parašyta dar prieš areštą Telšių apskrities valdybos operatyvininko jaunesniojo leitenanto J.Raškevičiaus 1945 m. liepos 12 d. Ir jau lapkričio 9 dieną KGB 2-ojo skyriaus viršininkas papulkininkis Počkajus įsako Kretingos apskrities valdybai „uždokumentuoti“ vyskupo sakytus pamokslus Mosėdyje, kuriais vyskupas smerkė išdavystes ir tikėjimo reikalavimų nesilaikymą. KGB 2-ojo skyriaus 2-ojo poskyrio vyr. leitenantas operatyvininkas J.Petkevičius 1945 m. gruodžio 8 d. užvedė vyskupui formuliaro bylą. Ir nuo tos dienos prasideda vysk. P.Ramanausko golgotos kelias. Vyskupas buvo kaltinamas, kad 1918-1920 metais organizavo savanorius „buržuazinei valdžiai ginti“. Dalyvavo slopinant revoliuciją Lietuvoje ir esąs antisovietiškai nusiteikęs. Sakė antisovietinius pamokslus ir įtariamas, kad dalyvavo pogrindžio veikloje. Saugumo agentai rašė, jog vysk.P.Ramanauskas raginęs kunigus remti partizanus moraliai ir dvasiškai.

Ant vyskupo P.Ramanausko bolševikai buvo įsiutę už jo tvirtą laikyseną ginant Bažnyčios reikalus. KGB žinojo vyskupų K.Paltaroko ir P.Ramanausko pokalbį 1946 metais pas religinių reikalų kulto įgaliotinį A.Gailevičių dėl Kauno kunigų seminarijos klierikų skaičiaus sumažinimo. Abu vyskupai atvyko pas įgaliotinį prašyti, kad valdžia neribotų klierikų skaičiaus. Pokalbyje dalyvavo aukšti KGB pareigūnai. Pažymoje rašoma, kad vysk. K.Paltarokas su kai kuo sutiko, o vysk. P.Ramanauskas buvo nesukalbamas ir kaltino sovietų valdžią, kad slopina Bažnyčią: uždarė tris kunigų seminarijas, uždraudė tikybos mokymą ir katalikišką spaudą, o dabar kėsinasi ir į paskutinę kunigų seminariją. Ir MGB pažymoje pažymėta, kad vysk. P.Ramanauskas šitai pareiškė „su neslepiamu pykčiu“. Po šio pokalbio KGB paskyrė po penkis agentus kiekvienoje parapijoje vyskupo pamokslams sekti.

Po arešto kaltinimų liko mažiau. Saugumiečiai buvo geri fantastai ir aš savo tardytojui kapitonui Liniauskui iš Kuršėnų pastebėjau: „Tardytojau, pasirinkote netikusią profesiją. Jums tiktų rašyti fantastinius romanus. Jūs žlugdote savo talentą“. Dabar vyskupą kaltino, kad priklauso Lietuvos laisvės armijai (LLA), yra vienas jos vadovų ir remia partizanus. Buvo kaltinamas susitikęs su vienu iš pogrindžio vadų Adolfu Kubiliumi.

Buvo areštuotos partizanų ryšininkės mokytoja Sofija Baranauskienė ir Jazdauskaitė. Jos nieko neišdavė. Tada buvo suorganizuotas fiktyvus partizanų užpuolimas. Bet ir vėl veltui. Ir neva jos pasakė, kad vyskupas yra šios organizacijos vadas. Organizacija turi radijo siųstuvą ir ryšį su užsieniu. Tačiau ryšininkės vėl nieko neišdavė.

Ir kalėjimo kamerose vysk. P.Ramanauskas buvo sekamas. Vienas paprastas, bet labai uolus šnipas prašė tardytojo, kad leistų vyskupui gauti siuntinius, nes ganytojas jam atiduodavęs visą tabaką. Lenkų kunigas prisipažino, kad užverbuotas vyskupui sekti. Gal dėl to vysk. P.Ramanauskas kamerose buvo mažai kalbus, tik šypsodavosi. Priešingybė jam buvo toje pačioje kameroje sėdėjęs kun. V.Mironas.

Kun. V.Požėla pasakojo, kaip vyskupas, parėjęs iš tardymo, šypsojosi. Ir kaliniai pavydėjo vyskupui: kaip gera, kad vyskupo nemuša. Bet po pirmos pirties pamatė, kad vyks. P.Ramanauskas sučaižytas nuo pakaušio iki kulnų. 1947 m. balandžio 17 d. vienas kameros agentas rašė, kad vyskupas, parėjęs iš tardymo, atsikosėdavo krauju.

Tardė naktimis, o kartais ir dienomis. Dieną neleisdavo miegoti, tikėjosi vyskupą palaužti fiziškai. Vysk. P.Ramanauskas paskaičiavo, kad jį tardė apie tūkstantį valandų. Bet protokolų nedaug. Matyt, ne visada rašydavo. Ir, gink Dieve, nė vieno kalinio byloje nėra užuominų, kad kankino. Yra dar vienas gyvas lakūnas Ašmenskas, kurį laiką sėdėjęs drauge su vyskupu. 1947 m. rugpjūčio 16 d. vyskupas buvo nuteistas OSO (KGB represyvinis organas) dešimt metų pataisos darbų lagerio. Rimtos bylos sudaryti nepajėgė.

KGB dokumentai liudija apie vysk. P.Ramanauską kaip apie ištikimą Bažnyčios gynėją ir tvirtos valios žmogų. Nieko neišdavė ir lageriuose palaikydavo ir stiprindavo kitus.

Agentai liudija, kad vyskupas lageryje buvo didelis autoritetas. Visi jį vadino „ekscelencija“. Rusai netgi manė, kad tai ir yra pavardė. Advokatas Toliušis (liaudininkas) sakydavo: „Jei tėvas Pranciškus taip sako, tai ir reikia taip daryti“. Toliušis praleido lageryje dešimt metų ir tiek pat tremtyje. Tarp kitko, prisimenu vieną šito garbingo advokato posakį „Mes daug praradome. Matyt, buvome turtingi. Juk vargšas neturi ko prarasti“. Kartą vyskupas gavo siuntinį – gerus, naujus chromo batus. Pastatė ligoninėje prie narų, bet rytą batų neberado. Kažkas pastebėjo, kad pavogė kalinys, gulėjęs virš vyskupo ant antrųjų narų. Sužinoję atėjo du jauni lietuviai, gerokai apkūlė vagį ir pasakė: „Jei iki rytdienos negrąžinsi, užmušime“. Ir batai, jau buvę išnešti už zonos, buvo sugrąžinti vyskupui.

Abezės lageryje buvo lauko virtuvėlė, vadinama kitaika. Ten buvo paskirtas kalinys virėjas ir iš šeimininko produktų išvirdavo valgį. Vyskupas kasdien pakviesdavo į kitaiką po du lietuvius. Kitiems duodavo maisto produktų. Ant „telogreikos“ buvo prisisiuvęs dvi dideles kišenes: vienoje kišenėje – džiovintas sūris, o kitoje – machorka. Vaikščiodavo po lagerio zoną ir dalydavo: rūkančiam – tabaką, o nerūkančiam – kietą sūrį. Vyskupas atsiliepdavo į kalinių prašymus. „Ekscelencija, paskaityk man žmonos laišką“, – prašė senukas Mačiulis.

Gegužinės ir birželinės pamaldos Abezės centrinėje ligoninėje

Jau gegužės mėnesį prasidėdavo baltosios naktys. Saulė leidžiasi ir, priartėjusi prie horinzonto, atrodo, per du metrus nuo žemės, staiga pašoka aukštyn ir iš naujo lanko sovietinius vargo, bado ir kančios lagerius. Aš aukodavau šv. Mišias, vyskupas sakydavo pamokslą. Kartą prižiūrėtojai pastebėjo vyskupą kalbant, aš bandžiau užstoti ir abu atsidūrėme vachtoje (sargybos būstinėje). Prižiūrėtojai man sakė: „Kaip tu, mokytas žmogus (dirbau lagerio felčeriu), tiki į Dievą? Tu, seni, – kreipėsi į vyskupą, – kad esi tikintis, tai suprantama“. Pasibaigus šiai „išmintingai kalbai“ sarkastiškai paklausiau: „Ar mūsų nesušaudys?“ – „Ne, – atsakė valdžios atstovas, – mirties bausmė pakeista“. Rašė drausminį protokolą gana ilgai. Ir vėl: „Seni, ar rašyti moki“– „Ne“, – atsakė vyskupas. „Tai parašyk tris kryželius“. Ir taip mes lengvai išsisukome nuo „mirties“ bausmės. Pamaldų nenutraukėme. Vis eidavome prie sporto aikštelės, į „altanką“, ir toliau meldėmės su kepurėmis, o rankose buvo laikomi papirosai. Tada prižiūrėtojai mus gyrė, kad stebime sporto rungtynes, o nesimeldžiame. Baigiant paskutiniuosius lagerio metus, vaikščiojau palei baraką su vysk. P.Ramanausku ir sakiau: „Ekscelencija, greitai važiuosime į Lietuvą. Reikia surimtėti“. – „Šito nedaryk, seną savybę prarasi, o naujos neįgysi“.

KGB budelis viceministras Martavičius, kilęs iš Kauno „Brazilkos“, darė viską, kad vyskupas negrįžtų į Lietuvą. Siūlė, bausmę pabaigus, vyskupą nukreipti į NKVD globos namus. Tačiau 1956 metais komisija, atvykusi iš Maskvos, vysk. P.Ramanausko į globos namus neišsiuntė, nes KGB jų neturėjo, bet paleido į Lietuvą 1956 m. liepos 19 d.

Mano pirmasis susitikimas su vyskupu laisvėje buvo Kuršėnuose. Po Sumos klebonijoje vyskupas nusiėmė insignijas: pijusę, juostą ir kryžių. Per pietus vyskupas šnekėjo ir juokavo. Nuotaika buvo puiki. Po pietų išėjau su vyskupu pasivaikščioti ir pasikalbėti, kad pašalinės ausys negirdėtų. (Okupacijos metu ir sienos turėjo „ausis“.) Aš buvau grįžęs keliais mėnesiais anksčiau už vyskupą. Papasakojau, ką mačiau gero ir blogo Lietuvoje. Dėmesingai išklausęs, jis pasakė: „Jūs, jaunieji kunigai, važinėkite, šnekėkite, organizuokitės ir kovokite. O aš jus laiminsiu“. Tai buvo labai brangūs ir savalaikiai žodžiai visiems Laisvės kovotojams. Tai buvo paties Dievo balsas, tvirtinantis, kad kovojame gerą kovą. Kuomet 1958 metais mane areštavo Betygaloje, jis man laiške rašė: „Tris dienas buvau Betygaloje. Su daugeliu kalbėjau. Viską, ką darei, buvo gera“.

Vysk. P.Ramanauskas nepabūgo vežamas „Iž“ motociklu arba kokiu senu „Moskvičiumi“. Atvažiuodavo pas dekaną ir pasilikdavo visai savaitei. Vienus kunigus pakviesdavo pietums, o kitus – vakarienei. Per trumpą laiką susitiko su dauguma savo vyskupijos kunigų.

Greitai KGB pajuto, kad vysk. P.Ramanauskas grįžo į Lietuvą. Vėl pradėjo sustiprintai sekti vyskupą ir kunigus, su kuriais susirašinėjo: prel. Kuodį, kunigus Tadą Budraitį, A.Svarinską, gydytoją Vladą Šimkūną, Čekoslovakijoje gyvenantį slovaką vysk. Vendeliną Javorką, Piero Leoni, SJ, Italijoje ir kitus.

Pats vyskupas dažnai lankydavo draugus. Aplankė ir mane Kulautuvoje su kun. Šniukšta, kilusiu iš Betygalos, žemiečiu. Vaišinau, kuo turėjau: duona, pienu, sviestu ir sūriu.

Šv. Antano bažnyčios klebonas iš Kauno mano vaišių atsisakė – matyt, nebuvo pratęs prie tokių paprastų valgių. O vyskupas valgė su apetitu. Lankydavosi ir Vilniuje. Nenakvodavo kurijoje, bet pas vieną ar kitą kalinį, lagerio draugą, arba pas gen. J.Juodišiaus našlę Leokadiją. Kaliniams ir pinigų palikdavo... Greitai vysk. P.Ramanauskas pasidarė labai populiarus. Žinoma, ir KGB sukėlė naujų rūpesčių.

1957 m. spalio 21 d. Telšiuose vyskupas sušaukė Kapitulos (vyskupo patarėjų) tarybą ir pats pirmininkavo. Vysk. P.Ramanauskas kalbėjo, kad nereikia padlaižiauti ir taikytis prie valdžios interesų, jei tie interesai nukreipti prieš Bažnyčią. Buvo svarstytas ir vysk. P.Maželio valdymo kanoniškumas. Vysk. V.Borisevičius buvo palikęs savo įpėdiniais tokia tvarka: vysk. Pranciškus Ramanauskas, kan. Juodaitis ir kan. P.Maželis. Pirmieji du buvo suimti ir vyskupas P.Maželis valdė kanoniškai, o ne Kapitulos išrinktas. Ir tik vysk. P.Maželiui esant sukliudytam arba mirus, valdytų vysk. P.Ramanauskas.

KGB agentai nuolat skundė vyskupą, pranešinėdami, kad jis tvirtina, jog Bažnyčia yra pakankamai tvirta ir savarankiška, todėl jai nėra reikalo pataikauti valdžios reikalavimams, nukreiptiems prieš Bažnyčios laisvę. Ji savo kilme yra aukščiau valstybės ir niekad nebus jos vergė. Ragino mokyti vaikus katekizmo.

Todėl sovietų valdžia nutarė antrą kartą areštuoti vyskupus P.Ramanauską ir T.Matulionį: KGB bijojo, kad Telšiai nepasektų vyskupo T.Matulionio pavyzdžiu ir neatimtų vyskupijos valdymo iš kanauninko Juozapo Stankevičiaus ir Bažnyčia neišsivaduotų iš ateistų gniaužtų.

1957 metais vyskupas buvo operuotas, ir 1959 m. spalio 15 d. jis netikėtai mirė. Tų pačių metų lapkričio 24-ąją kagėbistai, atiduodami vyskupo bylą į archyvą, rašė: „Paskutiniuoju metu vyskupas propagavo nepaklusnumo valstybei idėją ir ragino vyskupijų valdytojus vienytis ir slopinti sovietų valdžiai lojalių kunigų įtaką“.

Kunigų ir Laisvės kovotojų prisiminimai, KGB ir saugumo agentų pranešimai liudija, kad vysk. P.Ramanauskas buvo uolus Dievo, Bažnyčios ir Tėvynės gynėjas, šviesus pavyzdys mūsų laikams. Tinka melstis į šį garbingą vyskupą ir prašyti Dievą pagalbos šiuo sunkiu tėvynei ir Bažnyčiai laiku. Įsivaizduokime: vyskupas P.Ramanauskas, iškalėjęs lageriuose apie dešimt metų, kankintas ir marintas grįžęs į tėvynę, tuoj pat pradėjo rūpintis tėvynės ir Bažnyčios ateitimi. Juk vyskupas puikiai suprato KGB piktą galią ir blogus tikslus prieš visus, kurie drįsta atsistoti jiems skersai kelio. Turime suprasti vyskupo Pranciškaus gyvenimo auką ir asmens didybę. Todėl reikia:

1. Kad vyskupo portretas pagarbiai kabėtų visose Telšių vyskupijos bažnyčiose ir klebonijose, kad būtų šviesus atminimas tikintiesiems, kunigams, o ypač klierikams. Buvo išleista vysk. V.Borisevičiaus ir vysk. P.Ramanausko po tūkstantį plakatų. Leidinius didele dalimi finansavo kan. V.Gauronskis. Daug katechetikos kabinetų, ypač Vilniaus vyskupijoje, šių garbingų vyskupų portretais papuošė savo mokyklų kabinetų sienas.

2. Kad šis vyskupas kankinys būtų įtrauktas į sąrašą vyskupų, kuriems buvo pradėta kanonizacijos byla. Tikiuosi, jog vyskupas Jonas Boruta, SJ, išpildys daugelio vyskupą pažinojusiųjų norą ir padarys gražią paslaugą ir Bažnyčiai, ir velioniui vyskupui.

3. Kad vyskupas J.Boruta, SJ, pasirūpins išleisti išsamią knygą apie vyskupo P.Ramanausko gyvenimą, darbą ir kankinystę.

Tauta, kuri negerbia savo didvyrių, jų neturi. Metas nupūsti laiko dulkes nuo garbingo vysk. P.Ramanausko atminimo.

Su meile prisimenu vysk. P.Ramanauską, kuris Abezės lageryje pašventino kunigu latvį gydytoją ir mane 1954 m. spalio 3 d. Po 50-ies kunigystės metų dėkoju Dievui už savo kelią. Stengiausi garbingai atlikti savo misiją Bažnyčioje ir tėvynėje. Ir nenorėčiau šito sunkaus kelio keisti ar išsižadėti. Dėkoju vysk. P.Ramanauskui už pasitikėjimą ir visokeriopą fizinę ir moralinę paramą. Tikiu, kad vyskupas kankinys mane laimino kunigystei ir laimins iki mirties. Dėkoju visiems, kurie mane vedė prie Altoriaus ir padėjo gyvenimo kovose.

Tegul Dievas atlygina visiems savo globa ir palaima.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija