Atnaujintas 2004 spalio 29 d.
Nr.81
(1284)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Ūkininkas, verslininkas ir maršalka

Bronius VERTELKA

Ūkininkas ir verslininkas
Jonas Kaupas savo sodyboje

Jonas Kaupas Pakruojo rajone buvo septintas žmogus, kuris gavo ūkininko pažymėjimą. Žemė jam buvo atmatuota pagal Valstiečio ūkio įstatymą. Dabar pakruojiškis tvarkosi 110 ha ūkyje.

Pelningiausia kultūra – cukriniai runkeliai

Tinkamai įdirbta ir patręšta žemė čia subrandina neblogus derlius. Kviečių užauga iki penkių, miežių gauna net šešias tonas iš hektaro. Mineralines trąšas ūkininkas gauna iš AB „Lytagra“. Skolą jai pakruojiškis grąžina iškūlęs grūdines kultūras. Taip žemdirbys išsiverčia be banko kretitų. Šiuo metu pelningiausia yra auginti cukrinius runkelius. Jų prikasa iki 40 t iš hektaro. Tačiau šiemet cukrinių runkelių sėjo mažiau. Kvotą jiems tegavo 180 tonų. Turėti ją pageidautų nors 300 tonų. Ūkyje melžiamos devynios karvės. Jų priežiūra – tai ūkininko žmonos rūpestis. „ Į jos reikalus nesikišu. Ėmus kalbėti apie pieno supirkimą, aš imu nervintis. Argi teisinga, kai iš ūkininko paimtas pieno kilogramas įvertinamas 30 centų, tą patį jo kiekį privalai pirkti jau už 2 litus?“- stebėjosi 58 metų pakruojiškis J. Kaupas.

Penkias paras – pas tėvus, dvi – Šiauliuose

Inžinieriaus mechaniko diplomą turinčiam J Kaupui niekada nerūpėjo svetimi turtai. Ką šiandien turi užgyvenęs, jis užsidirbo savo rankomis bei protu. Mėgstantis naujoves žmogus sugalvojo imtis mėsos perdirbimo verslo. Surado tokiam reikalui būtinas patalpas. Dabar per mėnesį pagamina iki dešimt tonų įvairių mėsos produktų. Skerdieną superka. Mėsos produktus realizuoja Vilniuje, Kaune, Šiauliuose. Aukštos kokybės gaminiai turi paklausą. Jų kaina yra truputį aukštesnė nei kitur, nes šių mėsos produktų gamybai naudojamos tik natūralios žaliavos.

Gaminių kokybė - ant J. Kaupo dukros pečių. Asta turi didelę tokio darbo praktiką. Anuomečiame Kauno politechnikos institute ji įgijo maisto pramonės technologės specialybę ir dešimt metų dirbo Šiaulių mėsos kombinate. Netekusi jame darbo, Asta turimas žinias dabar sėkmingai pritaiko tėvo ūkyje. Penkias paras per savaitę ji praktiškai išbūna ceche, ten ir miega. Likusį laiką skiria Šiauliams.

Penktadieniais ir šeštadieniais mėsos cechas nedirba. Užtat sekmadieniais jame reikia dirbti todėl, kad pirmadieniais pirkėjai galėtų nusipirkti nuo Linkuvos atkeliavusių šviežių mėsos produktų.

Su valdžia reikia tartis gražiuoju

Šalia savo namų J. Kaupas tikėjosi pasistatyti modernų mėsos perdirbimo cechą. Tokia mintis ūkininkui išsirutuliojo ne per vieną dieną. Finansinės paramos galvojo sulaukti iš SAPARD programos. Projekto rengimui paklojo šešis tūkstančius litų. Kažkuo neįtiko valdžiai. Šiandien - nei cecho pastato, nei savų pinigų. „Sukišau juos kaip į balą, verčiau būčiau bažnyčiai paaukojęs“, - dabar kremtasi ūkininkas (jis yra Linkuvos bažnyčios maršalka).

Kada žemdirbiai mitingavo, J. Kaupas dirbo ūkyje. Pakruojiškis nepritarė radikaliems sodiečių veiksmams. Blaiviai protaujantis ūkininkas mano, jog su valdžia reikia bandyti tartis gražiuoju. Tačiau žmogui pikta girdėti, kad mitinguotojus žadama tupdyti už grotų.

Jurgaičių kaimas,
Pakruojo rajonas
Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija