Atnaujintas 2004 lapkričio 3 d.
Nr.82
(1285)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Ką išgiedojo gaidys

Lemtingi rinkimai, ačiū Dievui, dar neatnešė tokios katastrofos, kurios galėjome tikėtis. Darbo partija nesurinko absoliučios daugumos, nors vidutinis statistinis rinkėjas ir pabandė iki galo išgerti sovietinės nostalgijos taurę, iki paskutiniojo Uspaskich-Prunskienės lašelio. Savaitę prieš rinkimus mačiau turguje simpatingą pagyvenusį valstietį, vaizdžiai ir be ryšio pasakojantį pardavėjai apie kažkokias „Prunskienės vištas“ bei gražiai giedantį gaidį. Neištvėręs paklausiau: „Tai ką gi jūsų gaidys gieda – ar „Tegyvuoja Lietuva!“, ar „Tegyvuoja Rusija!“?“ – „Kam ta Lietuva, kad visi vagia!“

Taigi kalti ne vagys, bet lietuvybė! Vadinasi, šalin Lietuvą, kad būtų vėl gerai, kaip „prie ruso“.

Be abejo, po šių rinkimų netruks ateiti ir praregėjimas, ypač jei sulauksime atitinkamo Premjero. Tik ar nebus jau per vėlu?

Juk praregėti buvo galima ir anksčiau. Žiniasklaidos priemonės pakankamai atskleidė „vargšų užtarėjo“ išnaudotojišką tvarką Kėdainiuose. Per nemokamai platinamą laikraštį „Baltijos kelias“ bei įvairius susitikimus visoje Lietuvoje „Kito pasirinkimo“ entuziastai demaskavo tradicinių partijų bankrotą. Internete ir spaudoje buvo aiškiausiai parodyti nauji imperialistiniai oficialaus rusiško ideologinio sąjūdžio „Eurazija“ kėslai bei planai sužlugdyti katalikišką pasipriešinimą Lietuvoje ir Lenkijoje. Viskas veltui – net Vilniaus krašto lenkai, išduodami ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos interesus, susivienijo su prorusiškomis jėgomis. Tuo tarpu patriotiškiau nusiteikę lietuviai pasirinko subankrutavusių partijų atstovus. Žinoma, tai geriau nei balsuoti už Uspaskich– Prunskienės–Pakso marą. Juk politikoje dažniausiai pasirenkamas mažesnis blogis, o vertingesnės alternatyvos, deja, kaip ir nebuvo.

Esu liberalas ir dar nė karto gyvenime nebalsavau už kurią nors kitą partiją. Taip buvo ir šį kartą, kai galėjau tik džiaugtis kaip visada profesionaliai parengta ir visapusiškai pagrįsta LiCS rinkimų programa. Kas dabartinėje situacijoje būtų rėmęs LiCS? Aišku, ne vidutinis rinkėjas, bet pirmiausia provakarietiški verslininkai bei intelektuali šviesuomenė. Tai būtų buvusi reali atsvara prorusiškoms jėgoms. Deja, LiCS padarė tokią klaidą, kuri šįkart net ir mane privertė padvejoti, ar verta balsuoti už tuos, kurie atlieka viešą savižudybę? Juk sunkiai apkaltintas partijos pirmininkas nerado savyje jėgų perkelti kandidatūros į Seimo narius, jo vardas ir atvaizdai puošė rinkimų atsišaukimus. Taip, joks teismas nepripažino ir, duok, Dieve, nepripažins jo kaltu. Bet šešėlis mestas. Jei tau nesvarbu, ar prieš tave sukelta įtarimų banga nepakenks tavo partijai, ko gi verta pati partija, neatsiribojanti nuo tokio kandidato bent laikinai? O gal ji tikrai nori suteikti parlamentinį imunitetą prasikaltusiam vadovui? Antra vertus, kuris Lietuvą mylintis intelektualas džiaugsis pamatęs pirmoje sąrašo vietoje pavardę žmogaus, neradusio savyje jėgų atsiriboti nuo V.Uspaskich? Šitaip LiCS neteko dalies sąžiningo intelektualinio elektorato ir reikia tik džiaugtis, kad, nepaisant to, gavo bent tiek vietų Seime. Jų galėjo būti žymiai daugiau.

Labai slogų įspūdį paliko Tėvynės sąjungos rinkimų kampanija. Ši tradicinė partija spalį išplatino populistinį propagandinį lapelį „Už Tėvynę“, kuriame skaitome: „Dabar visko turime ir nežinome, ko norime. (...) Mane erzina verkšlenimai dėl blogo gyvenimo, tačiau verkšlentojai nė piršto nepajudina, kad gyvenimas pagerėtų“. Viskuo atseit kalti iš sovietmečio atėję tinginystė ir girtavimas. Šie žodžiai primena sovietų propagandą, kad girtavimas ir socialinės ydos – buržuazinės praeities atgyvena. Kodėl talentingas Lietuvos jaunimas bėga į užsienį – gal ten gerai moka tinginiams ir girtuokliams? Jei paprastas žmogus nemoka užsidirbti, kodėl masiškai važiuojama rinkti vynuoges į Ispaniją arba uogas – į Skandinaviją? Kas kaltas, kad į Vakarus jau pasitraukė daugiau tautiečių nei bolševikų buvo ištremta į Rusiją? Gal jie visi galėjo čia puikiai gyventi, bet panorėjo kažin kokios prabangos, pavyzdžiui, Londone nešioti plytas statybose? Jei taip gerai, kodėl pensininkai nežino, kaip pasirinkti tarp mokesčio už butą, prasimaitinimo ir brangių vaistų? Kodėl skursta kaimiečiai ir svajoja apie rusišką „išvaduotoją“? Suprantama, autoriai skyrė šį lapelį ne jiems, o savo bendraminčiams, kurių skaičius nuolat mažėja. TS laimei, V.Uspaskich grėsmė privertė daugelį prisiminti V.Landsbergio perspėjimus, kitaip rinkimų koalicija nebūtų atsidūrusi net ir trečioje vietoje. Bet patys TS vadai nuo to nesidaro geresni. Pažiūrėkime į to paties lapelio antrąjį puslapį. Ten pavaizduotas išrinktųjų dešimtukas. Rasime veidų, pažįstamų vos ne nuo pirmojo atkurtosios Nepriklausomybės Seimo. Labai gražiai atrodo ir buvęs socialdemokratas, kuriam patekti į šį „elitą“ padėjo dar Emanuelis Zingeris. Beje, o kurgi pats E.Zingeris? Gal jis nebuvo tarp pirmųjų konservatorių? Gal jis nebuvo Lietuvos atstovu Europos Taryboje bei ET Parlamentinės Asamblėjos nariu? ET Kultūros ir švietimo komiteto vicepirmininku? Gal ne jis pirmasis vadovavo Seimo Užsienio reikalų komitetui, po to – Žmogaus teisių komitetui? Griebiu kandidatų sąrašą – galbūt E.Zingeris jau išstojo iš partijos? Štai tau, yra Zingeris – 20-oje vietoje! Kodėl jis pasirodė toks nevertas savo bendražygių, gal kuo prasikalto? Gal rūpinosi „Mažeikių naftos“ reikalais mažiau už A.Kubilių? Gal kas nors ir atsakys, kuo prasikalto E.Zingeris, bet tik ne šis šaunusis dešimtukas, kuriam pats E.Zingeris savo tarptautiniais ryšiais ne kartą padėjo prastumti tuos sprendimus, kuriuos jie visi bendrai formulavo. Taigi neprasikalto E.Zingeris šauniajam dešimtukui. Ieškant atsakymo, ateina į galvą V.Landsbergio prisiminimai, kuriuose kažkodėl nė žodžiu nepaminėtas pirmasis Užsienio reikalų komiteto pirmininkas. Kurgi šuo pakastas? O štai kur – tame pačiame lapelyje skaitome: „Pasitaiko vienas kitas, kuriam lietuviški žodžiai „Tėvynės sąjunga“ skamba kaip keiksmažodis, o rusiški „Viktor Uspaskich“ – kaip dangaus simfonija“. Ar ne konservatoriai buvo mūsų pirmieji vedliai į ES bei į pilietinę visuomenę, pvz., tokią, kaip Vokietijoje? Kaip manote, kas būtų atsitikę Vokietijoje partijai, kuri savo rinkimų lapelyje parašytų apie savo pilietį politiką Jošką Fišerį, kad tai – „žydiški žodžiai“? Manyčiau, tokia partija ne tik nepatektų į Bundestagą, bet ir atsidurtų teisiamųjų suole. Pas mus valdžioje užsibuvę žmonės praranda sveiką nuovoką bei tai, ką patys skelbia. Kad būtų kokie murzininkai ar bent tautininkai, tada dar galėčiau juos suprasti. Bet šie veikėjai iš pat pradžių propagavo pilietinę visuomenę, kurioje lietuviu turi būti laikomas bet kuris Lietuvos pilietis, kad ir kokia būtų jo pavardė – rusiška, totoriška ar žydiška. Vadinasi, pilietinės visuomenės principas paaukotas gentiniam patriotizmui, kad už jo būtų galima pasislėpti kaip už skydo ir surinkti sau daugiau balsų. Mat V.Uspaskich blogas ne tuo, kad nenutraukęs ryšių su rusiška gimtine, turi jų ir su Rusijos finansiniu kapitalu, šitaip tapdamas pavojingas Lietuvos valstybei, o tuo, kad jo vardas ir pavardė rusiški. Ar Antanas Bosas arba Jonas Jagminas – „rusiški žodžiai“? Ar politiškai tai ne tas pats Uspaskich? Vadinasi, ir visa E.Zingerio kaltė, dėl kurios jis neminimas ir anoje knygoje, kad „žydelis“... Panaudojo jį, kai reikėjo savo vakarietiškumą bei pilietiškumą pademonstruoti, ir išmetė lauk. Dabar, atsakydamas į to paties lapelio klausimą „Kokioje valstybėje nenorėčiau gyventi?“, žinau, kad turiu atsakyti: „Tik ne valstybėje veidmainių, kurie savo artimiausius bendražygius išduoda, kad tik dar kiek laiko pabūtų prie valdžios lovio“.

Nors naujasis sąjūdis „Kitas pasirinkimas“ parodė tikrai pilietinę poziciją, kai, užuot iškėlęs savo kandidatą, paragino balsuoti už geru įdirbiu įrodžiusius savo vertę skirtingų partijų atstovus, tikėjausi iš jo šiek tiek daugiau. Dar prieš pusmetį siūliau paveikti Vilniaus krašto lenkus, kad atsiribotų nuo paksizmo ir prorusiškos pakraipos. Šio sąjūdžio Vilniaus konferencijoje pavasarį raginau dėti visas pastangas ir skirti visas lėšas pasirodymams teledebatuose. Koks rezultatas? Greit po to, gal ne be mano iniciatyvos, buvo pajudintas lietuvių ir lenkų politinio suartėjimo reikalas. „Kito pasirinkimo“ atstovai Č.Laurinavičius ir A. Kulikauskas dalyvavo telesusitikime su lenkų „Gazeta Wyborcza“ atstovu. Šis susitikimas paliko tik kartėlį. Užuot tiesiai prabilę apie „Eurazijos“ viešai skelbiamus antilietuviškus ir antilenkiškus planus, mūsų politologai apsiribojo bendromis frazėmis, o vienas jųdviejų, lankstydamasis į visas puses tarsi baudžiauninkas pono akivaizdoje, net paskubėjo pareikšti, kad lietuvių ir lenkų bendradarbiavimas „nė prieš ką nenukreiptas“... Tai ko gi norime iš paprastų žmonių, svajojančių apie „Eurazijos“ sugrįžimą, kai mūsų akademinio elito atstovai veidmauniauja rytinio kaimyno naudai ir su visu savo išmintingu suktumu atrodo apgailėtinai net šalia vakarietiškai racionalaus paprasto lenkų žurnalisto? Niekas iš „Kito pasirinkimo“ vadovų neatsiliepė į mano raginimą europietiškai vienyti Vilniaus ir Suvalkų krašto mažumas danų ir vokiečių paribio pavyzdžiu ir tuo pačiu paskatinti mūsų lenkus suvokti strateginį Lietuvos ir Lenkijos bendrumą bei atsiriboti nuo prorusiškų veikėjų. Mat „Kitas pasirinkimas“ irgi įkliuvo į tradicinio patriotizmo stereotipą, pagal kurį „lenkai“ – užkietėję Lietuvos priešai. Vadinasi, ir šis sąjūdis nėra laisvas nuo populizmo, kurį taip aktyviai smerkia.

Taigi į Vilniaus kraštą numota ranka rytinių kaimynų naudai. Jų naudai pasiduota V.Uspaskich. Jų naudai (dirbančio?) VSD užblokuota čečėnų interneto svetainė. Tad ar dar yra vilties, kad Eurazijai jau nepasiduota iš principo? Todėl, grįždamas prie TS propagandinio lapelio klausimo, pridurčiau: aš nenorėčiau gyventi valstybėje, kuri pasiduoda, kuri išduoda kenčiantiesiems sukeltas viltis. Dievas yra teisingas. Tiems, kurie veidmainiauja, išduoda ir pasiduoda, ąžuolai nežaliuos.

Dr. Letas Palmaitis

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija