Atnaujintas 2004 lapkričio 3 d.
Nr.82
(1285)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Poezija

Albinas Šmulkštys
Broniaus Vertelkos nuotrauka

Rugsėjo 23 dieną Panevėžyje, eidamas 87-uosius metus, mirė rašytojas ir kultūros mecenatas Albinas Šmulkštys. Mirtis rašytoją ištiko besimeldžiantį bažnyčioje.

A.Šmulkštys gimė 1918 m. sausio 2 d. Marijampolės apskrities Asiūklių kaime. Anksti tapo našlaičiu: tėvo neteko būdamas vos vienerių, motinos - trejų. Našlaitį auklėjo jo dėdė. Bręstantis jaunuolis buvo godus žinių. Mokėsi Kauno meno mokykloje, Vytauto Didžiojo universitete, Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, Dailės akademijoje – tapybą.

Antrojo pasaulinio karo metais A.Šmulkštys pasitraukė į Vokietiją. Tiubingeno universitete studijavo mediciną. Nuo 1951 metų iki 1994-ųjų gyveno JAV ir vertėsi privačia gydytojo praktika. 1994-aisiais grįžo į Lietuvą.

Suvalkijoje gimęs, bet Panevėžyje įsikūręs A.Šmulkštys buvo žinomas kaip filantropas. Nemažai savo santaupų jis skyrė Valdovų rūmams Vilniuje ir Kauno Paminklinei Prisikėlimo bažnyčiai atstatyti. A.Šmulkščio pastangomis ir lėšomis surinkta ir išleista nemažai lietuvių rašytojų kūrinių: 1962 metais – Vytauto Mačernio „Poezija“, 1972-aisiais – Antano Maceinos „Kultūros filosofija“, 1989 metais – Vlado Šlaito „Rudenio vynas“ ir kt. Jis rašė eilėraščius, vertė užsienio poetų kūrybą, buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys, pasirašinėjo A.Jotvingio slapyvardžiu.

 

Garbė

Gimus mažame
Lizdely kregždė
Šauna į erdvę,
Lyg visatos garbė.

 

Virš neišmatuojamos
Erdvės,
Kiek daug šviesios
Tavo garbės!

 

Palaimintas, kurs ateina
Žydinčios garbės metu,
Su kregždės gimimu,
Ar Kazimieru šventu?

 

Teikis priimti garbę ir šlovę,
Kurią mes, kaip vertybių vertybę
Tau slaptai
Širdy nešiojam.

 

P.S. Su kokia jėga garbė
Kregždės nešama,
Kaip džiaugsmas,
Lengvai užkrečiama.

 

Laisvės angelas

Ką norite - mąstykite,
Ką norite - veikite,
Ką norite - statykite

Arba nieko neveikdami - griaukite.


Bet paskutiniąją dieną
Jūs man atsiskaitysite
Iki paskutinio skatiko,
Iš kiekvienos slapčiausios minties.


Dulkės branduolio centre
Sėdi angelas už stalo
Ir gyvenimo juostelę,
Kaip audėja laisvai, laiko už galo.


Klaidos greitkelis

Aiškios krypties
Kaspinas gyvatės,
Žaibo, dvasios, minties?


Klaidai labai reikalinga

Naktį su šviesele
Skubiai prie tiesos artėti.


Greitkeliu
3 A
Pirmą meilę
Palydėjo jazminai.

 

Gėris

Gėris rišantis
Ir vadovaujantis,
Bet aukščiausias gėris tas,
Žemės dulkėms patikėjęs
Vertybių šoky
Gražiausias savo jėgas.


Gėrio balerina
Pirmo žingsnio
Skaudų jausmą
Kantrybe malšina.


Gėris - tai nuometas lengvutis,
Šilkinis,
Ant šokėjos galvos,
Ir antspaudas sunkus,
Paskutinis
Ant gyvenimo naštos.


Jo garbė paslaptį gėrio augina
Tūkstančius metų švelnia ranka,
Ugnis staigiai gėrį naikina
Vienoj tamsioj naktyje.


Tikrovė, ugnis ir gėrio vertybės
Ar tai tik aukštos ir žemos garso
Gaidos, šokančios į begalybę?

 

Nendrė

„Jeigu tu viską pamirši,
Brangus gintarėli,

Ir lietų, ir upę, ir jūrą...
Atmink, kad tu nendrė buvai,


Kažkodėl mane,

Svyruojančią nendrę,

Su kantrybe mylėjai,
Per kasdienybės purvą bridai,


Užmirštoje upės brastoje

Tarp vėjo žodžių, kad tu
Mūsų dienoj prarastoje
Šlamėjai nendrėms: Skęstam kartu“.

 

Abraomo vaišingumas

Mane senatvėje
Gyvenimas dar šaukia
Ir aš dykumoje
Gyvenimą šaukiu.


Jam vakar ėriuką
Gražiausią papjoviau,
Vaišingumo vardu.
Šiandien kažko man graudu?


Ar tai būtų ėriuko
Dykumoj klajojanti meilė,
Bandymas mano silpnos širdies,
Ar vaišingumas be išimties?


P.S. Padidinti teikis, Viešpatie,
               vaišingumą mūsų
Ir pasigailėk žuvusių
               kaimynų - Prūsų,
Kurie šaukia tave
Į vargo ir nelaimės vestuves.

 

Gandrai

Su vasarėle,
Labai aukštai,
Suka suktinį
Seni ir jauni gandrai.


Ilgi jų sparnai
Tarp baltų debesų
Atrodo lyg
Džiaugsmo ratilai.


Tokia jų padėka
Medžiams už vėją,
Baltą debesies rožę, ar

Melsvą kelionės gėlę.


Toks skonis rudens:
Priartinti švelniai
Pradžią prie pabaigos
Šiltos vasarėlės.

 

 

Romano Guardini

 

Avinėlis

Ką tai reiškia,
Jei Viešpaties Sūnus
Vaizduojamas avinėliu,
Ir Šventoji Dvasia
Balandžiu skrendančiu?

Kokis pavidalas išreikštų
Viešpatį ryškiausiai?
Vaizdo nėra tokio,
Atsakymas: „Jokis“.

Atrodytų, kad bekūnis vaizdas
Būtų tinkamiausias,
Bet gi, laikui bėgant, jis
Iš gyvenimo dingtų veikiausiai.

Per daug sužmogintas vaizdas
Išreiškia jį gana netinkamai,
Dėl to, kad mes juo
Lengviausiai pasitikime,
Ir jis mums artimas,
Ir jis mus klaidina labiausiai.

Klaida mums kalba:
Viešpats yra žmogiška būtybė,
Kaip graikai ją įsivaizdavo:
Labai didelė, labai stipri,
Žymiai už mus stipresnė,
Bet mūsų keliu einanti.

Vis dėltoViešpats tapo žmogumi,
Jo pasiuntinybės buvo tokia
Pradžia ir pabaiga staigi
Auka švelnaus avinėlio.

Tuštuma kambario,
Be paveikslų ir baldų,
Viešpaties buvimą gali išreikšti.
Saulė arba platybė dangaus
Akmeninis šlaitas kalno stataus.

Ar gyvulys žvelgia į mus
Kaip į žmogų žmogus?
Tyli būtis turi didelę jėgą,
Galinčią pakelti sunkumus visus.

Tarp tylios aplinkos
Ir žmogaus
Atsistoja avinėlis –
Paslaptis gyva dangaus.

 

Iš vokiečių kalbos vertė

Albinas ŠMULKŠTYS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija