| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Archeologijos ekspozicija apie Utenos kraštą Rūta JONUŠKIENĖ
Neseniai Utenos kraštotyros muziejuje atidaryta nuolatinė archeologijos ekspozicija, pasakojanti apie garbingą Utenos krašto praeitį. Atidarant ekspoziciją dalyvavo Lietuvos istorijos instituto mokslinis bendradarbis Gintautas Zabiela, archeologas Vilniaus universiteto profesorius Aleksejus Luchtanas su žmona archeologe Daiva, Nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė ir šio muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja Eivyda Lazauskaitė, dailininkas ir architektas Vytautas Zaranka, etnologė Gražina Kadžytė, Molėtų ir Švenčionių Nalšios muziejų darbuotojos, rajono vadovai ir miesto visuomenė, besidominti krašto praeitimi. Koncertavo Nalšios muziejaus folkloro ansamblis Dobilia. Naująją archeologijos ekspoziciją, seniausius ir vertingiausius eksponatus susirinkusiesiems pristatė muziejininkas Dalius Ribokas, ne vieną vasarą praleidęs Utenos rajone vykusiose archeologinėse ekspedicijose. Titnaginiai gremžtukai ir akmeniniai kirvukai Išsamesnė pažintis su Utenos rajonu pradedama nuo archeologijos paminklų - tyrinėtų ir netyrinėtų - žemėlapio. Patys seniausi eksponatai - titnaginiai gremžtukai, akmeniniai kirvukai - siekia akmens amžių. Šalia jų - bronzos amžiaus pradžios laiviniai kovos kirviai, akmeninis kaplys, ankstyvojo geležies amžiaus vėlyvieji akmeniniai kirvukai, pirmojo tūkstantmečio prieš Kristų puodų šukės, kaulo ir rago dirbiniai. Dauguma šių radinių archeologai aptiko šalia Utenos esančiame Narkūnų piliakalnyje, kiti paskolinti iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių. Po Kristaus gimimo prasidėjusį senąjį geležies amžių mena iki šių dienų išlikę papuošalai - antkaklės, apyrankės, įvairios puodų šukės, pjautuvai. Vaizdumo ir papildomos informacijos teikia baltų genčių žemėlapiai bei archeologo Vytauto Urbonavičiaus pagal Tauragnų Taurapilio pilkapyno radinius atkurtas vyro, gyvenusio geležies amžiuje (V a.pabaiga VI a. pradžia), skulptūrinis portretas, šiame ir kituose pilkapynuose rasti iečių antgaliai. Po sėkmingų žygių - aukos dievams Istorinių žinių archeologija vadinamas laikotarpis, kai rašytiniuose šaltiniuose randamos žinios apie Uteną, kuri pirmąkart paminėta 1261 metais. Tačiau tikriausi tų laikų istorijos liudininkai yra ne raštai ar kronikos, bet daiktai. Tai Anykščių rajone, Černaučyznos alkavietėje, rasti peiliai, kirviai, ietigaliai, kurie, kaip manoma, visi priklausė vyrams ir liudija toje vietovėje po sėkmingo žygio turtingos kariaunos dievams skirtą auką. Kovų su kryžiuočiais laikotarpį mena kiti įvairių pilių teritorijose aptikti archeologiniai radiniai, pirmųjų rašytinių šaltinių ištraukos, miniatiūrinės graviūros, esančios XVI amžiaus rusų metraštyje, iliustruojančiame kunigaikščio Daumanto (kuris, kaip manoma, yra legendinis Utenis) valdymo laikus. Taip, pasak muziejininko D. Riboko, archeologija susiejama su istorinėmis žiniomis. Persipynė krikščioniški ir pagoniški laidojimo papročiai Laikai, kada persipynė krikščioniški ir pagoniški laidojimo papročiai, prasidėjo XIV a. pabaigoje. Mirusiuosius tada jau laidojo nedegintus, bet pagonišku papročiu dar dėdavo įkapes. Vyrų kapuose iki šiol randama kirvių, ietigalių, peilių, pjautuvų, pentinų, simbolinių kirvukų, skiltuvų, moterų kapuose - įvairių papuošalų. Įkapių sumažėjo XV a. pabaigoje - XVI a. pradžioje. Tačiau XVI a. pabaigoje, pasak D.Riboko, vėl pastebimas pagonybės atgimimas - įkapėse randama daugiau monetų, žiedų, segių, apkalų, amuletų iš meškų ilčių. Kai kuriuose kapuose rasta molinių puodų su anglių likučiais. Tokie indai į kapą buvo dedami, kaip manoma, dėl to, kad žemėje mirusiajam būtų šilčiau. Šalia žmonių palaikų rasta paukščių kaulų, nes pagonišku papročiu mirusiesiems buvo įdedama maisto. Muziejaus lankytojai galės apžiūrėti daiktus, rastus turtingų žmonių kapuose Liepiniškių senkapyje, ir Ažugirių bei Ruklių senkapiuose rastas dvi dideles pinigines (XVI a. pradžia). Kaip rengdavosi ir puošdavosi tuo metu gyvenę turtingi žmonės, nesunkiai galima įsivaizduoti geriau įsižiūrėjus į rekonstrukcinius piešinius, sukurtus pagal istorines senovės lietuvių drabužių ir papuošalų studijas, o kaip atrodė žmogaus kapas, liudija Molėtų rajone, Pušaloto senkapyje, rasti XIV a. pabaigos moters palaikai su įkapėmis - peiliu, adatine, sage. Žagrių noragai buvo rasti monetų lobyje Apie vėlyvesnius laikus - XV a. antrąją pusę - XVII a. - pasakoja puodų šukės, žiedai, monetos, Tauragnų bažnyčios vietoje rasti medaliukas ir rožinis. Daug informacijos archeologijos ekspozicijos lankytojams suteikia viduramžių ir naujųjų laikų puodų šukės, rastos Vigelių kaimavietėje, Kaniūkuose ir Bajoriškėse, Vyžuonų ir Tauragnų dvaruose bei Utenos senamiestyje. Žmones ypač domina monetų lobiai, rasti Utenos rajone ir menantys XVII a. vidurį - XVIII a. pradžią, kai vyko aršūs karai su rusais ir švedais. Ekspozicijoje rodoma dalis Vosgėlių, Tauragnų bei Musteikių lobių. Tauragnų lobis ypatingas tuo, kad tai vienintelis lobis Lietuvoje, kai kartu su monetomis buvo rasti du žagrės noragai. Matyt, valstietis, pardavęs grūdus ar linus, nusipirko noragus, bet turėjo juos paslėpti prasidėjus suirutei. Apie dvarų kultūrą pasakoja Vyžuonų dvare bei Utenėlės dvarvietėje rastų spalvotų, ornamentuotų koklių šukės (XVI - XVII a.). Panašių smulkių koklių nuolaužų rasta ir Utenos senamiestyje ( XVII - XIX a.). Pasak muziejininko D.Riboko, turtinga archeologijos ekspozicija suteikia istorinių žinių apie Utenos rajoną, supažindina su senaisiais laidojimo papročiais, lankytinais archeologijos paminklais. Ekspozicija pasitarnaus istorijos mokytojams, norintiems vaizdžiai iliustruoti pamokas. Ekspoziciją parengti padėjo bei baldus jai suprojektavo V.Zarankos projektavimo studija iš Vilniaus. Nors pažiūrėti tikrai yra į ką, tačiau didžioji archeologinių radinių dalis liko Utenos kraštotyros muziejaus saugyklose ir dar laukia savo eilės. Utena Audronės DRISKIUVIENĖS nuotrauka
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |