|
Išeivijos istorikai apie Katalikų Bažnyčią sovietinėje Lietuvoje
Ramūnas LABANAUSKAS
Dauguma Antrojo pasaulinio karo į Vakarus nublokštų Lietuvos istorikų laikė save katalikais, todėl nenuostabu, jog jie labai domėjosi Katalikų Bažnyčios likimu okupuotoje Lietuvoje. Katalikų Bažnyčios sąvoka apima labai plataus diapazono visuomeninius reiškinius: hierarchiją, tikinčiųjų bendruomenę, oficialų mokymą. Šiame straipsnyje apsiribota Katalikų Bažnyčios, kaip institucijos, santykio su sovietine valdžia, pasauliečių tikėjimo, jo išorinės raiškos, masto bei funkcionavimo atskiruose visuomenės sluoksniuose priežasčių, Katalikų Bažnyčios doktrinos (ideologijos) santykio su tautiškumo ideologija atskleidimu.
Sovietinio laikotarpio Lietuvos Bažnyčiai skirtų veikalų išeivijoje negausu. Iš rašiusiųjų lietuvių kalba galima paminėti tik kelių autorių pavardes: V.Brizgio, M.Raišupio, J.Savojo (šiuo vardu savo veikalą paskelbė J.Vaišnora, taip pat vieną straipsnį kaip V.Mar.). Anglų kalba darbus apie Bažnyčios padėtį sovietinėje Lietuvoje skelbė P. Dauknys, S.Sužiedėlis ir V.Vardys. Jo kapitalinį veikalą The Catholic Church, Dissent and Nationality in Soviet Lithuania (1978) kompensuoja gausūs jo straipsniai lietuviškoje periodikoje. Bažnyčiai nemaža dėmesio skiriama sintetinio pobūdžio R.Misiūno, J.Brazaičio, T.Remeikio Opposition to Soviet Rule in Lithuania 1945-1980 (1980) ir kituose veikaluose anglų kalba.
Gana daug Bažnyčios būklei okupuotoje Lietuvoje skirtų straipsnių yra lietuviškoje periodikoje, tačiau atrenkant studijas išeivijos istoriografijos apžvalgai susidurta su nemenka problema tik dalis minėtų straipsnių autorių buvo profesionalūs istorikai ar politologai (A.Štromas, R.Misiūnas, K.Girnius, L.Sabaliūnas, galbūt ir V.Vaitiekūnas), kiti gi literatai, filosofai ar tiesiog publicistai (J.Girnius, J.Brazaitis, J.Draugelis, Z.Rekašius, J.Vidzgiris, T.Venclova, turbūt ir M.Raišupis). Be to, tik dalis ir profesionalių istorikų straipsnių atitinka mokslinei studijai keliamus reikalavimus didesnioji dalis laikytini publicistiniais ar proginiais straipsniais, taigi nedaug kuo skiriasi nuo neprofesionalų straipsnių, dažnai taip pat paremtų gausia faktografine medžiaga ir pasižyminčiais objektyviu tonu. Sovietinio laikotarpio tyrinėtojams neabejotinai didele problema tapo laiko distancijos tarp jų ir jų tyrimo objekto nebuvimas. Ši kliūtis neretai pačius kvalifikuočiausius istorikus pastūmėja į publicistinį lėkštumą, vadinamieji neprofesionalai parodo nemenką įžvalgumą. Dėl šių priežasčių savo apžvalgoje rėmiausi ir neistorikų darbais.
Akivaizdu, jog autorių vertinimams įtaką daro jų politinės pažiūros. Sąlyginai galima išskirti tokias grupes: tradicinių katalikų (J.Vaišnora, K.Gečys, V.Brizgys ir kt. dauguma jų kunigai), moderniųjų katalikų frontininkų(J.Girnius, K.Girnius, V.Vardys, J.Brazaitis) bei liberalų ir, galimas dalykas, tautininkų (Z.Rekašius, L.Sabaliūnas, A.Štromas, T.Venclova, R.Misiūnas, J.Vidzgiris). Tradiciniams katalikams katalikybė pati savaime vertybė, frontininkams vertybė tuo, kad ji yra esminė lietuvių savimonės dalis, liberalams katalikiškumas tik praeities reliktas, nors kai kurie iš jų ir pripažįsta jo reikšmingą vaidmenį šiuo konkrečiu laikotarpiu. Vertinimus iš dalies lėmė ir istorikų amžius jaunesnieji (pvz., K.Girnius) blaiviau vertino Katalikų Bažnyčios vaidmenį pokario Lietuvoje dėl dviejų priežasčių: bėgant laikui, pasaulėžiūriniai skirtumai išeivijoje blanko, antra, nesibaiminta konstatuoti akivaizdžiai per kelis dešimtmečius Lietuvoje padidėjusio netikinčiųjų procento.
Tekstų, kurie tiesiogiai atsakytų į rūpimus klausimus, maža, tam gal tiktų tik Z.Rekašiaus straipsnis bei K.Girniaus - apie katalikybės ir tautiškumo santykį. Kiti tekstai skirti daugiausia dvasininkų ir tikinčiųjų persekiojimo bei diskriminacijos klausimams, Bažnyčios pasipriešinimui, katalikiškosios rezistencijos vietai bendrame pasipriešinimo fone, taip pat sovietinės visuomenės analizei.
Visi istorikai sutaria, jog religija sovietinėje visuomenėje laikytina svetimkūniu. Materialistinę ideologiją įteisinusi įstatymiškai, sovietinė valdžia negalėjo taikstytis su jokiomis religijos apraiškomis, laikydama jas buržuazinės santvarkos reliktais, kurie neišvengiamai nunyks galutinai įsitvirtinus socialistiniams santykiams visose visuomenės gyvenimo sferose. Bažnyčia jau pirmaisiais sovietinės okupacijos mėnesiais neteko juridinio asmens statuso, nuosavybės teisių į žemę, pastatus, net į kulto daiktus. Tačiau tuo pačiu išeivijos istorikai pastebi, jog strateginiam tikslui nesikeičiant, režimo taktika gerokai skyrėsi atskirais laikotarpiais, t.y. laikytasi nesutaikomos arba pragmatinės politikos. Štai, tarkim, Stalino vykdyta fizinio teroro politika dvasininkijos bei pasauliečių atžvilgiu. Jam mirus, vadinamojo chruščiovinio atlydžio metu, priemonės pasikeitė dabar siekta griauti Bažnyčią iš vidaus, supriešinant vadinamuosius kunigus ekstremistus su lojaliaisiais, dar labiau apribotas tikėjimo perdavimo jaunajai kartai galimybės, tikint, jog Bažnyčia mirs natūralia mirtimi. Tikinčiuosius užgriuvo ateistinės propagandos tvanas, prieš Bažnyčią mestos didžiulės ateistų pajėgos (vien Kaune darbavosi 3000 propagandininkų), kas liudija nemenką jos įtaką visuomenei. L.Brežnevo laikotarpio sąlyginį sovietinės valdžios politikos Bažnyčios atžvilgiu sušvelnėjimą dauguma išeivijos istorikų sieja su katalikų teisių gynimo sąjūdžio gimimu bei apskritai ryžtingesniu priešinimusi ir tik jaunesniosios kartos istorikai (V.Vardys, K.Girnius) išryškina dar vieną priežastį Sovietų Sąjungos siekį suartėti su Vatikanu. Beje, Z.Rekašius, atsiliepdamas į katalikiškosios pakraipos istorikų pastebėjimus, jog valdžia nesilaiko savo pačių įstatymų, pabrėžė, kad, be kelių bereikšmių konstitucinių deklaracijų apie sąžinės laisvę, sovietiniai įstatymai Bažnyčiai suteikia labai mažai teisių - tad jai ir nėra ką pažeidinėti.
Nors sovietinio režimo atstovai slopino bet kokį religingumo pasireiškimą už bažnyčių sienų, išeivijos istorikai daugelį jų laikė kriptokatalikais, tik karjeros sumetimais priverstais slėpti savo tikėjimą. Kruopščiai rankioti ir eksponuoti visi faktai, tai liudijantys: t.y. komjaunuolių ar komunistų jungtuvės bažnyčioje, vaikų krikštijimas, Sutvirtinimo sakramento priėmimas, užkietėjusių komunistų noras būti palaidotiems su bažnytinėmis apeigomis. Senieji katalikų istorikai katalikybės atsisakymą siejo su opurtunizmu arba su prievarta ir net nebandė iškelti prielaidos, jog netikėjimas gali būti ir paties asmens nepriverstinio apsisprendimo rezultatas. Ateizmą jie laikė svetimu lietuviams reiškiniu, kylančiu iš jiems būdingo lietuviškumo ir katalikiškumo visiško sutapatinimo. Tuo tarpu K.Girnius ateizmą, tiesa, aptardamas jau praeito amžiaus devintojo dešimtmečio situaciją, laiko galima alternatyva katalikybei, įsitikinusiems ateistams bei katalikams priskirdamas po 20 proc. gyventojų, kitus laikydamas indiferentais.
Pabrėžiama, jog vadinamųjų ideologinių profesijų atstovams - rašytojams, menininkams, mokslininkams, mokytojams (taip pat ir gydytojams) išsaugoti tikėjimą buvo nepaprastai sunku, mat bet koks pastebėtas tikėjimo praktikavimas grėsė prarasti darbą. Užtat kruopščiai ieškota faktų, liudijančių sovietinėje sistemoje užaugusių inteligentų katalikiškumą ar bent palankumą Katalikų Bažnyčiai. Ir tokių faktų jie rasdavo: nepaisydami galimų represijų, daugelis mokytojų drįsdavo lankytis bažnyčiose, tiesa, tik slapta, didžiuosiuose miestuose, kai kurie iš jų atsisakydavo propaguoti savo mokiniams ateizmą. Su tais pačiais faktiniais apribojimais teko susitaikyti ir valdininkams. Nors jiems, skirtingai nuo mokytojų, niekas nedraudė lankytis bažnyčiose, tačiau faktiškai apsilankymas priešo stovykloje traktuotas kaip nelojalumas tiek viršininkams, tiek ir apskritai sovietinei sistemai. Tiek V.Brizgys, tiek ir K.Gečys bei M.Raišupis pabrėžia, jog pirmaisiais okupacijos metais, protestuodami prieš tautinių tradicijų niekinimą, inteligentai, studentai ėmė pabrėžtinai gausiai lankyti bažnyčias.
Jaunimo sąmonė kruopščiausiai saugota nuo religinių prietarų. Kunigams uždrausta net prisiartinti prie vaikų, afišuojami patys ryškiausi ideologinio bukaprotiškumo pavyzdžiai (kunigui uždėta bauda vien už tai, kad padavė berniukui saldainį). Detaliai aprašomas moralinis teroras (pašaipos, vertimas rašyti ateistinius rašinius ir pan.) prieš mokinius, giedančius bažnyčios chore ar patarnaujančius šv. Mišiose. Diskriminacijos faktai liudija dalį jaunimo turėjus sąmoningą tikėjimą, taip pat ir kiti laikyti bent jau prijaučiančiaisiais, tą patį rodo ir tūkstančių vaikų kasmetis katekizavimas. Pažymima, jog vidurinė mokykla sutrukdydavo susiformuoti teistinei pasaulėžiūrai, tačiau neįpiršdavo ir ateistinės mokyklą baigdavo asmenys be stipresnių ideologinių pagrindų.Visgi pripažįstamas tikėjimo sumenkimas tarp studentų.
Išeivijos istorikai sutarė, jog vargingiausiems visuomenės sluoksniams (kolūkiečiams ir darbininkams) tikėjimo praktikavimas iš esmės nebuvo trukdomas. Tai neprieštaravo ir oficialiai ideologijai, teigusiai, jog religiniai prietarai būdingi tik atsilikusiems ir mokslo neragavusiems gyventojams. Beje, nekritiškai šį sovietinio režimo puoselėjamą vaizdinį perėmė Akiračių apžvalgininkas Z.Rekašius, sugretindamas tikinčiuosius Lietuvos žmones su JAV juodaodžiais. Pasak jo, inteligentija tikėjimo klausimų net nesvarsto suprask, jai tai jau net neaktualus klausimas. Jo išvada neguodžianti katalikybė dabar sunkesnėje padėtyje nei reformacijos laikotarpiu. Lygiai taip pat katalikybę tik sociologiniu faktu, kol kas egzistuojančia vertybe, o ne vertybe pačia savaime laikė ir R.Misiūnas. Jis irgi religijos vaidmenį nusako modernizacijos (konkrečiai urbanizacijos) šviesoje, nors ir prieina prie priešingų nei Z.Rekašius išvadų: katalikybė vis dar reikšminga jėga. Pažymima, jog, nors kolūkiečiai vis rečiau gali apsilankyti bažnyčiose, vis dėlto tikėjimas jų dėka laikosi kaimuose ir miesteliuose. Tiesa, kartais ir jiems daryta kliūčių: jiems nelengva būdavo rasti transportą kelionėms į atlaidus. Nesilpstantį tikėjimą rodė nuo praeito amžiaus septintojo dešimtmečio vėl didėjantis žmonių skaičius garsiausiuose atlaiduose arba Švč. M.Marijos apsireiškimo vietose. Nemenką tikėjimo įtaką visuomenei rodo 1979 metais surinkti beveik 149 tūkst. parašų už Klaipėdos bažnyčios grąžinimą.
Tačiau visai kitokią panoramą pateikia moralinį nuosmukį liudijantys faktai (alkoholizmas, didėjantis skyrybų, venerinių ligų skaičius), kas, žinoma, reikštų Katalikų Bažnyčios autoriteto smukimą, tačiau tokią išvadą padaro tik K.Girnius. Kiti dėl smunkančios kaltino tik ateistinės kampanijos vadovus, net neužsimindami apie pačių katalikų silpnavališkumą. Vysk. V.Brizgys, kaip ir kiti tradiciniams katalikams priskirtini istorikai, buvo linkęs į nepagrįstai optimistišką Katalikų Bažnyčios sovietinėje Lietuvoje situacijos vertinimą: neaišku, kokiais sovietiniais duomenimis remdamasis, jis teigė, kad, pagal okupantų duomenis, tikinčiųjų Lietuvoje tuo metu buvo 83,5 proc. R.Misiūno manymu, katalikai sudarė 88 proc. visų tikinčiųjų (galbūt tuomet ir vysk. V.Brizgio pateiktus duomenis galima traktuoti kaip katalikų procentą bendrame tikinčiųjų skaičiuje?).
Apibendrinant galima sakyti, jog, išeivijos istorikų nuomone, svarbiausia katalikiškumo žymė tai ištikimybė prieškario Lietuvoje susiformavusiai tikėjimo praktikai: stropus Katalikų Bažnyčios lankymas sekmadieniais, dalyvavimas atlaiduose, pagal galimybes - laidotuvių, Vėlinių procesijose, kryželių nešiojimas ir pan. Darytina išvada, jog sovietinėje Lietuvoje funkcionavo bažnytinis tikėjimas, pabrėžiąs išorinių tikėjimo išpažinimo formų reikšmę. Bažnyčios pagrindą sudarė kaimo gyventojai bei miestų darbininkai, tačiau ir kiti visuomenės sluoksniai liko nesvetimi Bažnyčiai, nors ir buvo priversti slėpti savo tikėjimą. Dėl ateizmo išryškėjo katalikų ir liberalų kontroversijos: katalikams (ryškiausias pavyzdys K.Gečys) tai svetimas reiškinys, liberalams jis būdingas Lietuvai tiek pat, kiek ir katalikybė.
Katalikų Bažnyčia niekada nesitaikstė su diskriminacija. Pats Katalikų Bažnyčios funkcionavimas buvo savotiška rezistencija, juo labiau jos pogrindinių struktūrų, koordinuojamų suvaržytųjų vyskupų. Tačiau išeivijos istorikai šių struktūrų (pogrindinės seminarijos, vienuolijų, ir kt.) neišryškino matyt, kovojančios Katalikų Bažnyčios vieningas vaizdas jiems dar nesusiklostė. Jų darbuose iškyla ir detaliai aprašomi atskiri pasipriešinimo veiksniai ar epizodai: Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, kiti katalikiški periodiniai leidiniai, pasauliečių akcijos, tokios kaip parašų rinkimas, solidarumo reiškimas teisiamiems sąžinės kaliniams ir pan. Kontroversijose dėl katalikų vaidmens rezistencijoje dar kartą iškyla senas, iš prieškario Lietuvos paveldėtas, katalikų ir tautininkų su kairiaisiais ginčas - bene akivaizdžiausia ta pasaulėžiūrinė prieštara K.Girniaus recenzijoje T.Remeikio veikalui. T.Remeikis nuvainikuoja partizaninį pasipriešinimą ir apkaltina VLIK-ą su jame dominuojančiais katalikais už tariamai beprasmį kraujo praliejimą. Jis taip pat pabando priešpastatyti septintajame dešimtmetyje kilusiam katalikiškajam pasipriešinimo sąjūdžiui liberalųjį žmogaus teisių ir tautinį judėjimą kaip jam lygiavertį. Tačiau, kaip taikliai pastebi K.Girnius, tie šaltiniai, kuriais disponavo T.Remeikis, laikydamas juos liberalaus sparno leidiniais, pasirodė esą katalikų redaguojamais (pvz., Perspektyvų bendradarbiai P. Pečeliūnas, V.Skuodis). Kartu su T.Remeikiu katalikiškojo pasipriešinimo reikšmę bendrame žmogaus teisių sąjūdyje menkina T.Venclova bei A.Štromas. Pastarasis LKB kroniką įvertina kaip veikiančią sistemos ribose ir tesiekusią išsaugoti tautos jėgas būsimai nepriklausomybei.
Tuo tarpu moderniesiems katalikams priskirtini istorikai, taip pat ir liberalai R.Misiūnas bei L.Sabaliūnas, be išlygų pripažino katalikiškąjį žmogaus teisių sąjūdžio pobūdį, pateikdami tokius argumentus: pirma, katalikais buvo dauguma disidentinio sąjūdžio veikėjų bei pogrindinės spaudos leidėjų; antra, pogrindinėje spaudoje kritikos Katalikų Bažnyčios adresu beveik nesama. V.Vardys ir pačios rezistencijos periodizacijos ketvirtojo etapo chronologines ribas (1968 m.) ima iš katalikiškojo pasipriešinimo, o LKB kronikai duoda tokį įvertinimą: Necenzūruotas tautos balsas. Keliatūkstantinės Vėlinių demonstracijos Kaune 1956 ir 1957 metais tik dar kartą patvirtina katalikybės reikšmingą vietą rezistencijoje.
Pastebėtina, jog, pirma, Katalikų Bažnyčia buvo vienintelė iš nekomunistinės praeities išlikusi institucija, sugebėjusi išsaugoti savo faktinę nepriklausomybę sovietinio režimo atžvilgiu, buvo finansiškai pajėgi paremti tikinčiųjų teisių gynimo sąjūdį. Antra, pasak V.Vardžio, Katalikų Bažnyčios dėka išsaugotos tautos sąsajos su jos tolimąja praeitimi (Bažnyčia senesnė už moderniąją Lietuvos valstybę). Trečia, Katalikų Bažnyčios visuotinis pobūdis užtikrino tautos ryšį su Vakarais (patriotai ypač stengėsi pabrėžti Lietuvos vakarietiškumą). Ir ketvirta, liberalių pažiūrų asmenys, inteligentija, labai neaktyviai įsitraukė į disidentinį sąjūdį, todėl tiems šių pažiūrų atstovams, kurie vis dėlto įsitraukdavo į pogrindinę veiklą, saugiausia būdavo glaustis prie Bažnyčios.
Nors katalikybės ir lietuviškumo sąsajos akivaizdžios, tačiau tyrimo objektu jos tapo tik V.Vardžiui bei K.Girniui. Iki tol katalikiškumo ir tautiškumo sąryšio absoliutumas buvo nediskutuotinas (K.Gečys savo istoriją net pavadino Katalikiškoji Lietuva). Galima būtų net suformuluoti du išeivijos istorikų tyrimuose išryškėjusius Katalikų Bažnyčios vaidmens pokario Lietuvoje modelius: Lietuva - katalikybės citadelė (K.Gečys) bei Katalikų Bažnyčia tautinių interesų saugotoja ir puoselėtoja. Ir vienas, ir kitas variantas akcentuoja katalikybę kaip lemiamą lietuvių savimonės dalį, tačiau pirmajame tautiškumas tarsi ištirpsta katalikybėje ir tarsi egzistuoja vien dėl jos, tuo tarpu antrojoje išryškėja nors ir lemiamas, bet tarsi instrumentinis Katalikų Bažnyčios vaidmuo (K.Girnius tai įvardijo vidinių ir išorinių katalikybės ir tautiškumo sąsajų formuluotėmis). Taigi vyresniesiems istorikams katalikiškumo ir tautiškumo sąvokos praktiškai tapačios. V.Vardys taip pat kalba apie simbiozinį katalikybės ir tautiškumo ryšį. K.Girnius, analizuodamas rezistenciją pasaulėžiūriniu požiūriu, pastebi, jog išoriškai atrodytų neišardoma katalikų ir nacionalistų (toks įvardijimas buvo įprastas Vakaruose gyvenusiems liberaliau nusiteikusiems istorikams ir neturėjo neigiamo atspalvio) sąjunga nėra jau tokia tvirta, nes ji remiasi pragmatiniais sumetimais (tokią sąjungą K.Girnius įvardija išoriniais saitais) t.y. tautiškumo gynėjams Bažnyčia reikalinga tiek, kiek ji stiprina istorinį sąmoningumą ir savo doroviniu mokymu prisideda prie biologinio tautos išlikimo (pasisako prieš mišrias vedybas, ragina stiprinti šeimas, kovoja su girtavimu), o katalikams tautiškumas taip pat gyvybiškai reikalingas, nes katalikybė Lietuvoje įmanoma tik išlikus lietuvių etnosui. Kitaip sakant, K.Girnius atkreipia dėmesį į tų santykių komplikuotumą. Ta sąjunga galėtų suirti, jeigu į tautinį sąjūdį įsilietų daug ateistų arba Katalikų Bažnyčia leistųsi į nepateisinamus, patriotų požiūriu, kompromisus su valdžia. Tų, kurie būtų įsitikinę prigimtiniu katalikybės ir lietuviškumo bendrumu (vidiniai saitai), K.Girniaus nuomone, ne tiek daug. Tačiau K.Girnius nekvestionuoja Katalikų Bažnyčios kaip tautinių vertybių gynėjos ir puoselėtojos reikšmės, o tik atskleidžia šios misijos sąlygiškumą. Taigi šis modelis tam tikra prasme laikytinas bendru visiems išeivijos istorikams.
Argumentų šiam modeliui teikia lyginimas su XIX amžiaus Lietuvos situacija. Daugelis istorikų, o ypač V.Vardys, pastebi rusų ir sovietinės valdžios veiksmų Bažnyčios atžvilgiu analogiją, kai katalikams prievarta buvo brukama arba stačiatikybė, arba ateizmas. Tas pats ir dėl katalikybės bei tautiškumo neatskiriamumo. V.Vardys pastebi gal tik tą skirtumą, jog XIX amžiuje katalikybė pagelbėjo tautiškumui, o XX a. antroje pusėje (jis turi galvoje 1972 metais įvykusį R.Kalantos susideginimą ir po to vykusias demonstracijas) tautiškumas pagelbėjo Katalikų Bažnyčiai (tada valdžia padarė šiokių tokių nuolaidų Bažnyčiai).
Religija paskutinė laisvės tvirtovė. Toks tvirtinimas ypač būdingas vyresniesiems frontininkams J.Brazaičiui ir V.Vardžiui. V.Vardžio manymu, katalikų sąjūdis vadovavosi vakarietiška žmogaus teisių samprata, kuri neatsiejama nuo demokratijos, taigi jis kovoja už liberalią visuomenę. Į tai L.Sabaliūnas atsiliepė, jog LKB kronika neatskleidė savo ateities visuomenės vizijų, todėl toks tvirtinimas per ankstyvas. V.Vardys taip pat pastebėjo, kad kovojanti Bažnyčia, sustiprinusi lietuvių tautinį sąmoningumą, tuo pat metu prisidėjo prie antirusiškų nuotaikų silpnėjimo (S.Kovaliovo teismas ryškiai pademonstravo, kad lietuvių tautos kova už laisvę turi nuoširdžių užtarėjų rusų tautoje).
Išeivijos istorikų nuomone, joks Katalikų Bažnyčios ir sovietinės valdžios modus vivendi buvo neįmanomas, pastarajai siekiant Bažnyčią sunaikinti. Katalikų Bažnyčia išliko tik dėl stipraus kaimo gyventojų bei vidutinių miestų darbininkų tikėjimo, kuris reiškėsi iš prieškario Lietuvos paveldėtomis formomis. Kituose visuomenės sluoksniuose tikėjimas silpnesnis, tačiau įsitikinusių ateistų būta labai maža. Katalikybė vaidino lemiamą vaidmenį disidentiniame sąjūdyje. Visi visuomenės sluoksniai (įskaitant ir dalį komunistų) pripažino Katalikų Bažnyčiai svarbiausios tautinių interesų saugotojos ir puoselėtojos vaidmenį.
© 2004 "XXI amžius"
|