Atnaujintas 2004 lapkričio 10 d.
Nr.84
(1287)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Partizaninis karas prieš
sovietinius okupantus

Lietuvos masinės ginkluotos rezistencijos pradžios
60-osioms metinėms

Akad. Antanas TYLA

Lietuvos partizaninis karas prieš sovietinius okupantus prasidėjo 1944 metų vasaros antroje pusėje ir užsitęsė ištisą dešimtmetį, turėjo aiškų ir kryptingą tikslą - Lietuvos laisvės iškovojimas. Šis Lietuvos valstybės piliečių siekis buvo suformuluotas pirmaisiais sovietinės okupacijos metais, trumpam realizuotas Lietuvos laikinosios vyriausybės funkcionavimu, paskui tęsėsi kuriant Lietuvos laisvės armiją, Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą, Lietuvos vietinę rinktinę, Tautos apsaugos rinktinę, partizaninės kovos organizaciją „Vanagai”.

Staigus fronto į Lietuvą persikėlimas ir sovietinio okupacinio režimo įvedimas terorizuojant lietuvius bei prievartinis ėmimas į sovietinę kariuomenę pareikalavo aktyvaus pasipriešinimo, kuriam vokiečių okupacijos metais buvo tik rengiamasi. Iškilo būtinas ginkluotas priešinimasis smurtui ir represijoms.

Kaip formavosi ginkluota rezistencija, gana informatyviai atskleista Dzūkų grupės Merkio rinktinės štabo metraštyje:

„Tik užėjus bolševikams ir prasidėjus jų kruvinam terorui, kaimų vyrai subruzdo. Buvo stengiamasi įvairiais būdais įsigyti ginklų. Tai buvo daroma pavieniui ir organizuotai.(...) Kaimuose buvo jaučiamas nusistatymas vengti prievarta brukamos karinės prievolės ir pasilikti savo krašte. Pavienių asmenų slapstymasis miškuose perėjo į pirmas, mažas būriavimosi formas. Buvo stengiamasi apsiginkluoti ir mėginta vaduoti suimtuosius ir priešintis milicijos naikinamajam darbui kaime. Organizuotumas sparčiai augo ir jau 1944 m. rugsėjo mėn. 15d. laikoma partizanų būrių, veikusių Alovės-Merkinės ribose, įsisteigimo data“ (Laisvės kovos 1944-1953 metais. Kaunas. 1996. P. 90-91). „Buvo stengiamasi sutelkti visus artimesnėj erdvėj veikusius partizanų būrelius centralizuoton vadovybėn ir pereiti centrinėn Lietuvos partizanų vadovybės žinion. Apie gegužės mėn. 20 d. įsijungta Alytaus rinktinės žinion. Tuo laiku būrį sudarė apie 80 žmonių. Birželio mėn. 2 d. priimta bendra priesaika. Priesaiką priėmė apie 140 partizanų, kurių tarpe buvo ir iš toliau atvykusieji partizanų daliniai“ (Ten pat. P. 92).

Organizacinis vienijimasis vyko visoje Lietuvoje. 1944 metų rugpjūtį į „Didžiosios Kovos rinktinę“ susijungė Trakų apskrities partizanai, tų metų pabaigoje Ukmergės ir Panevėžio apskrityse buvo įkurta „Vyčio“ apygarda, 1945 metų rugpjūtį Švenčionių, Zarasų, Utenos apskrityse - Vytauto apygarda, Suvalkijoje – Tauro apygarda. Tas organizacinis vienijimasis tęsėsi per visą partizaninio karo laikotarpį. 1949 metais veikė Dainavos, Tauro, Algimanto, Didžiosios Kovos, Vyčio, Vytauto, Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardos, kurios buvo sujungtos į Pietų Lietuvos, Rytų Lietuvos ir Vakarų Lietuvos sritis.

1949 m. vasario 16 d. buvo įkurtas visą Lietuvą apėmęs Lietuvos Laisvės kovų sąjūdis, kuriam vadovavo partizanų generolai Jonas Žemaitis-Vytautas, Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Be jų, partizaninio karo metu iškilo daug sumanių partizanų vadų.

Labai daug tektų pasakoti apie partizanų karines operacijoms prieš okupantų institucijas ir aktyvius kolaborantus, jų leidybinę ir laisvės idėjų skelbimo veiklą.

Lietuvos partizanai matė savo kovą bendrame tarptautiniame kontekste, kaip kovos prieš blogį - komunizmą - kovą. A.Ramanauskas-Vanagas savo atsiminimuose rašė: „Mes tikėjome, kad kovodami išsilaikysime ketverius metus ir savo ginkluotąsias pajėgas, nepalaužiamą lietuvių tautos valią sujungsime su laisvojo pasaulio tvirtu nusistatymu ir jėga tam, kad XX a. civilizacijos gėda būtų visiems laikams nušluota nuo viso žemės rutulio paviršiaus“ (N. Gaškaitė ir bendrautoriai. Lietuvos partizanai. P.11). Savo ir visų partizanų ryžtą kovoti A.Ramanauskas-Vanagas taip argumentavo: „Mes nesvyruodami patikėjome tiesos pergale ir laisvojo vakarų pasaulio sąžine“ (Daugel krito sūnų. 1991. P. 435-436). Šiuo metu yra gausi paskelbtų partizanų kovų ir kitokios veiklos šaltinių ir tyrinėjimų literatūra. Tai pirmiausia apibendrinantis N.Gaškaitės darbas „Pasipriešinimo istorija. 1944-1953 metai“ (1997), N.Gaškaitės ir bendraautorių studija „Lietuvos partizanai 1944-1953 m.“ (1996), Kęstučio Kasparo studijos „Lietuvos karas“, „Lietuvos Laisvės Armija“, Juozo Starkausko fundamentalūs darbai apie okupantų represijas prieš partizanus: „Čekistinė kariuomenė Lietuvoje 1944-1953 metais“ (1998), „Stribai“, A. Anušausko studija „Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940-1958 metais” (1996), daugybė straipsnių ir publikacijų.

LGGRTC paskelbė vertingų partizanų karo dokumentų. Iš jų paminėsiu tik kelis: „Partizanai apie pasaulį, politiką ir save“ (1998), „Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD-MGB dokumentuose 1944-1953 metais” (1996), „Tauro“, „Dainavos“ apygardų (Lietuvos ypatingojo archyvo leidinys) ir Tigro rinktinės archyvų rinkiniai.

Lietuvos masinės ginkluotos antisovietinės rezistencijos istorija plačiai ištirta ir tyrinėjama toliau. Tačiau dar yra ir neišspręstų klausimų. Vienas jų - tai masiškumas pradiniame pasipriešinimo etape. N.Gaškaitė nurodo, kad 1945 metų pavasarį miškuose telkėsi apie 30 tūkst. vyrų, taigi tiek pat, kiek 1940 metais iki okupacijos pradžios buvo reguliariojoje Lietuvos kariuomenėje (Pasipriešinimo istorija. P. 36). Reikėtų tirti kiekvieno kaimo gyventojų dalyvavimą pasipriešinime, taip pat ir ginkluotame, tada paaiškėtų to masiškumo tikrieji mastai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija