Atnaujintas 2004 lapkričio 17 d.
Nr.86
(1289)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Į Baltijos kelio pradžią atsigręžus

Kovo 11-osios akto
signataras Virgilijus Čepaitis

Virgilijus Čepaitis (dešinėje)
1990 metų kovo 11-ąją,
Lietuvos aukščiausiajai
tarybai paskelbus
nepriklausomos valstybės
atstatymo aktą
su Sauliumi Pečeliūnu

Publicistas, vidaus ir užsienio politikos įžvalgus ekspertas Vilius Bražėnas Baltijos kelią įvardijo nauju didžiausiu pasaulio stebuklu; jis tą Kelią matė net gyvendamas tolimoje Floridoje. Iš tikrųjų Baltijos kelias buvo neregėtas pavergtų tautų laisvės siekio įkūnijimas, pasaulio šalis pasiekęs teisėtas laisvės ir nepriklausomybės reikalavimas, kelias, kuriuo Lietuva, Latvija ir Estija ėjo į to siekio įgyvendinimą, kelias, kuris vedė ir į blogio imperijos griūtį.

Neseniai Baltijos kelio penkioliktųjų metinių proga daugelis žmonių vyko į tas pačias Baltijos kelio vietas, prisiminė tada išgyventą jausmą, prie kryžiais ar koplytstulpiais pažymėtų kelio vietų dalijosi įspūdžiais, apžvelgė išsilaisvinusių tautų pėdsaką Kelyje iki šių dienų. Baltijos kelią paminėjo žiniasklaida. Paminėti paminėjo, tik neteko girdėti, kad kas būtų minėjęs pradžią – Baltijos kelio idėją, idėjos autorių. O idėja ir jos autorius buvo. Ir tokią idėją galėjo pagimdyti tik laisvės troškimu deganti širdis, gera valia, ryžtas ir įsitikinimas, kad tai bus įgyvendinta. Kad nematome idėjos autoriaus atvaizdo spaudoje, televizijoje, negirdime viešai jo vardo keliolika metų – KGB keršto už Baltijos kelią išdava. Idėjos autorius, stebuklui prilyginamos akcijos iniciatorius ir organizatorius Virgilijus Čepaitis, pasitelkus purvasklaidą, buvo apdrabstytas purvinais, neįrodytais įtarimais, nušalintas nuo aktyvios politinės veiklos. Apmaudu ir skaudu, kad, nekalbant apie politikus, kuriems anuomet nepriklausomybės siekis buvo svetimas, nei Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio bendražygiai, nei Baltijos keliu nuėję dešinieji nestojo mūru atremti KGB kerštą, apginti taurų idealistą, paliko jį apjuodintą politikos šalikelėje. O jis, nei nuoskaudai, nei apmaudui nepasidavęs, nuėjo Baltijos keliu gausinti didžiausią Lietuvos turtą – kultūrą.

Minėdami Baltijos kelio penkioliktąsias metines ties 16-uoju kilometru nuo Vilniaus, prisiminėme V.Čepaitį ir kartu su Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos nariu Edvardu Buroku nusprendėme jį aplankyti. Visų Šventųjų dienos popietę Virgilijų radome tarp paveikslų ir knygų jaukiame Vilniaus senamiesčio bute. Mus svetingai priėmęs sutiko atsakyti į kelis klausimus.

 

Prisimename, kad Baltijos kelio idėjos autorius ir akcijos iniciatorius buvote jūs. Kaip ši idėja kilo? Juk panašaus pavyzdžio neteko girdėti.

,Baltijos kelio idėja kilo ankstyvą 1989 metų pavasarį, rengiantis paminėti penkiasdešimtąsias Molotovo-Ribentropo pakto metines. Prieš metus tai sukakčiai Estijos, Latvijos ir Lietuvos laikraščiai jau buvo išspausdinę slaptųjų protokolų tekstus, Vilniuje įvyko sandėrio sukakčiai skirtas didysis mitingas, Taline - mokslinė konferencija ir mitingas, Rygoje - demonstracijos. Per tą laiką Sąjūdis ir Estijos bei Latvijos liaudies frontai ėmė glaudžiau bendradarbiauti, todėl buvo galima pagalvoti apie vieningą akciją. Gegužę turėjo įvykti visų trijų judėjimų parlamentų bendras posėdis – Baltijos asamblėja, kurioje rengėmės pareikalauti iš SSRS vyriausybės paskelbti Sovietų Sąjungos ir Vokietijos sutartį netekusia galios. Tačiau reikėjo rasti būdą, kuriuo savo valią galėtų išreikšti ir visi Estijos, Latvijos bei Lietuvos žmonės. Sąjūdžio Seimo taryboje ne kartą svarstėme įvairius variantus, kol 1989 metų balandį iškilo gyvosios žmonių grandinės per šalis, kuriuos palietė Molotovo-Ribentropo paktas, idėja. Lietuvoje Sąjūdis jau buvo organizavęs panašią akciją 1988-ųjų rudenį, kai Gyvybės žiedu buvo apjuosta Ignalinos AE, protestuojant prieš jos trečiojo bloko statybą (dabar turime būti dėkingi Europos Sąjungai, kuri savo lėšomis padeda mums įvykdyti Sąjūdžio, dar tada supratusio Ignalinos AE grėsmę Lietuvai, priesakus). Taigi iš pradžių planavome nutiesti gyvąją grandinę nuo Suomijos iki Rumunijos, per visas šalis, kurias palietė Molotovo-Ribentropo pakto slaptieji protokolai. Norėjome ją pavadinti „Gyvąja siena„ – tarsi atsitverdami ja nuo Sovietų Sąjungos.

Gegužės pradžioje Lenkijoje įsikūręs Lietuvos mylėtojų klubas buvo pakvietęs mane į Varšuvą skaityti paskaitų apie įvykius Lietuvoje. Tačiau tikrasis kelionės tikslas buvo susitikimai su „Solidarumo“, kuris tikėjosi birželio mėnesį laimėti rinkimus į Lenkijos Seimą, lyderiais. Su jais reikėjo aptarti daugybę klausimų: Lietuvos lenkų problemą, tolesnių kontaktų perspektyvas, lietuvių ir lenkų priešpriešos švelninimą, didėjančias „Solidarumo“ galimybes teikti Sąjūdžiui metodinę ir techninę pagalbą. Ta proga su Henriku Vujecu ir Janušu Onyškievičiumi apsvarstėme ir galimybę pratęsti planuojamą gyvąją grandinę per Lenkiją, kuri taip pat skaudžiai nukentėjo nuo nacių ir komunistų sandorio. Tačiau Lietuvą ir Lenkiją tuo metu skyrė SSRS valstybinė siena, išrikiuoti žmones abipus jos ir pabandyti susijungti buvo ne tik techniškai sudėtinga, bet ir pavojinga, tad idėjos išplėsti gyvąją grandinę visame komunistų ir nacių sandėrio plote teko atsisakyti. Tik dar po metų, 1990-aisiais, per Sąjūdžio akciją „Europos kelias“, pagaliau pavyko bent kelioms valandoms pirmą kartą pralaužti tą sieną.

Kaip sekėsi idėją skleisti Lietuvoje bei paskatinti ją įkūnyti Latvijoje ir Estijoje?

1989-ųjų gegužės viduryje Taline vyko Baltijos asamblėjos posėdžiai, buvo pasirašytas susitarimas dėl Sąjūdžio ir Estijos bei Latvijos liaudies frontų, kuriuo numatyta sudaryti šių judėjimų trišalę komisiją, „kad būtų galima plėtoti bendradarbiavimą, keistis patyrimu ir informacija, koordinuoti savo veiklą“. Pertraukose tarp plenarinių asamblėjos posėdžių vyko judėjimų vadovybių susitikimai. Viename jų ir pasiūlėme gyvosios grandinės Molotovo-Ribentropo pakto 50-mečiui paminėti idėją. Latviai šią idėją sutiko palankiai, tačiau estams ji pasirodė per daug romantiška. Tiesa, estai po poros mėnesių pakeitė savo nuomonę. Kai liepos 15 dieną Piarnu mieste susirinkome į pirmąjį Baltijos tarybos posėdį, Estijos liaudies frontas jau pateikė kruopščiai parengtą gyvosios grandinės koncepciją. Nutarėme organizuoti šiam renginiui bendrą trijų šalių radijo laidą, išleisti plakatus, sukurti vieną emblemą ir pagaminti bendrą ženkliuką. Būtent estai pasiūlė gyvąją žmonių grandinę pavadinti Baltijos keliu. Tame Baltijos tarybos posėdyje buvo paskirti ir trys Baltijos kelio koordinatoriai. Man teko užduotis organizuoti šią akciją Lietuvoje.

Jau po trijų dienų Sąjūdžio savaitinėje televizijos laidoje „Atgimimo banga“ papasakojau apie Baltijos tarybos posėdį ir pakviečiau visus Lietuvos piliečius dalyvauti Baltijos kelyje. Sąjūdžio Seimo taryba sudarė Baltijos kelio koordinacinį komitetą, vadovavusį lig šiol neregėto masto akcijos parengimo darbams. Gyvosios grandinės trasa buvo padalyta į atskiras atkarpas, kurias koordinavo Sąjūdžio Seimo nariai, buvo paskelbtas Baltijos keliui skirtos dainos konkursas, pradėtos derybos su valdžia, kad ji netrukdytų Baltijos keliui. Kiekvienas Sąjūdžio tarybos posėdis prasidėdavo pasirengimo akcijai aptarimu, po to apie naujienas pranešdavau „Atgimimo bangoje“, ir jos klausytojų skambučiai į laidą rodė, kad žmonės Baltijos kelio idėją palaiko – palaiko ne tik žodžiais, bet ir darbais. Ligi šiol prie magistralės, vedančios į Rygą, stovi žmonių tą dieną pastatyti koplytstulpiai. Prisimenu ir kalnus gėlių, kurias sunešė žmonės lakūnams ir kurios buvo išbarstytos virš Baltijos kelio nacių ir komunistų sandorio aukoms atminti.

Kokio vertinimo sulaukėte iš nepriklausomybės šalininkų ir oponentų?

Svarbiausia buvo įtikinti akcijos reikalingumu aktyviuosius Sąjūdžio dalyvius. Jau pirmajame koordinaciniame pasitarime pasigirdo balsų, kad akcija gali nepavykti, nes Lietuvoje esą atslūgusi politinė įtampa, apmirę ryšiai tarp Sąjūdžio grupių, žmonės pradeda bijoti dalyvauti akcijose, nebenori pasirašyti po protesto laiškais. Kita vertus, radikalesnės organizacijos (Lietuvos laisvės lyga, Jaunoji Lietuva) taip pat agitavo prieš šią akciją, tvirtindamos, kad geriau apjuosti gyvuoju žiedu rusų karines bazes. Kompartijos vadovybė iš pradžių taip pat grasino mums, kad Sąjūdžiui teksią atsakyti, nes per tokį žmonių susibūrimą būtinai būsią aukų. Tik gerokai vėliau, kai paaiškėjo, kad žmonės iš tikrųjų rengiasi masiškai stoti į Baltijos kelią, gavome patikinimą, kad jam nebus kliudoma. Verta prisiminti, jog Lietuvoje tuo metu aštrėjo politinė padėtis. Rugpjūčio viduryje Vilniaus Kalnų parke įvyko „Jedinstvos“ mitingas-protestas prieš „sovietinės armijos diskriminavimą“, lenkų gyvenamuosiuose rajonuose partinė nomenklatūra vis aršiau agitavo už „nacionalinių rajonų“ įsteigimą, mus pasiekė žinios apie planuojamus streikus sąjunginio pavaldumo įmonėse, kuriuos organizavo gamyklų partiniai biurai.

Kokį poveikį Lietuvos išlaisvinimui turėjo Baltijos kelias?

Iki 1989-ųjų vasaros Sąjūdis, kuris anksčiau deklaravo suverenitetą atsinaujinusios SSRS sudėtyje, jau buvo pareiškęs, kad galutinis jo tikslas – Lietuvos nepriklausomybė. Sovietų Sąjungos vadovai įtikinėjo save ir visą pasaulį, kad šį tikslą skelbia tik saujelė politinių ekstremistų, kurių nepalaiko liaudis. Baltijos kelias akivaizdžiai parodė, kad šio tikslo siekia ne tik Sąjūdis, Estijos ir Latvijos liaudies frontai, bet ir visos trys tautos. Baltijos kelias parodė trijų tautų jėgą ir organizuotumą šiame savotiškame referendume už nepriklausomybę. Be to, Baltijos kelias pralaužė informacijos blokadą, nes jo vaizdai pateko į pirmąsias užsienio televizijų žinių minutes ir pirmuosius laikraščių puslapius. Apie mūsų taikią kovą už nepriklausomybę sužinojo visas laisvasis pasaulis, ir mes iš karto pajutome paprastų žmonių ir politikų paramą.

Ar minite Baltijos kelio sukaktis ir ar kas nors per sukaktis jus prisimena?

Šįmet, praslinkus penkiolikai metų po tų atmintinų įvykių, grįžome su žmona ir vaikais į savo seną vietą Baltijos kelyje prie Arkikatedros varpinės ir vėl susikabinome rankomis su tais, kuriems Baltijos kelias išlieka viena reikšmingiausių akimirkų gyvenime. Bent jau mus atmintis apie tai šildo ligi šiol.

* * *

Į paskutinio klausimo antrąją dalį atsakymo iš V.Čepaičio nesulaukėme. Į jį, jei patys savigarbos jausmą turi, jei dedasi vykdą moralią politiką, jei ne tik savo, bet ir bendražygių garbę ir orumą saugo, turėtų atsakyti Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio bendražygiai.

Kalbėjosi
Algimantas ZOLUBAS

Sauliaus Venckaus ir Romo Jurgaičio (ELTA) nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija