| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Kauno arkivyskupijoje Jonavos dekanate Paminėjo darbo parapijoje 30-metį
Jonava. Lapkričio pirmą sekmadienį Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios monsinjoras Vincas Pranckietis šventė kunigystės 56-ąsias ir darbo parapijoje 30-ąsias metines. Monsinjoras aukojo Sumos šv. Mišias, meldėsi kartu su gausiai į jo šventę susirinkusiais parapijiečiais. Per pamokslą monsinjoras prisiminė pirmuosius darbo metus Jonavoje. Atvykusiam nuomojamą butą pasiūlė čia dirbęs ir tuo laiku išvykstantis kun. prof. Juozapas Grigaitis, MIC. Tačiau neilgai teko džiaugtis. Sugrįžo šeimininkai, ir reikėjo kraustytis kitur. Tada nusprendė įrengti parapijai kleboniją, kad atvykusiems klebonams nereikėtų su manta tampytis iš vietos į vietą. Netoli bažnyčios kaip tik buvo parduodamas dar nevisiškai įrengtas namas. Pasiskolinęs iš kurijos pinigų, jį nupirko ir įrengė kleboniją, kurioje klebonams dabar geros gyvenimo sąlygos. (Atsisakęs klebono pareigų, pats apsigyveno pas seserį). O kiek darbų buvo bažnyčioje. Ją rado gerokai apleistą. Jokių lėšų bažnyčios remontui tais laikais niekas neskyrė, dar ir nemažus mokesčius reikėjo mokėti. Teko suktis kaip išmanai: paslapčiom tvarkyti, remontuoti tik iš surinktų parapijiečių pinigų. Jų nuolat trūko. Medžiagas remontui, dažus teko pirkti iš atsitiktinių siūlytojų.Tuo laiku reikalingų paskyrų bažnyčiai niekas nedavė. Sekliai kartais apskųsdavo valdžiai. Teko slėpti, net baudas mokėti. Tačiau buvo daug gerų pagalbininkų, su kuriais daug ką buvo galima nuveikti. Nuolat stebimi vis tiek suremontavo bažnyčios vidų, perdažė iš išorės, skarda uždengė stogą, įrengė centrinį šildymą. Dažnai persekiojami, žeminami darbovietėse bažnyčią lankė daug puikių žmonių. Kai kurie jų dabar jau Amžinybėje. Itin gražiai skambėjo choro giesmės, nuoširdūs buvo santykiai su choristais. Kiek su jais kartu keliauta, kiek prasmingų švenčių švęsta. Keli jų iš tų laikų ir dabar dar chore gieda. Kaip nuoširdžiai bažnyčia buvo puošiama šventėms. Kokios gražios ir gausios procesijos. Net dabar kai kada prastesnės. Prasidėjus Atgimimui, sąlygos pasikeitė. Teko išeiti į viešumą: dalyvauti pasitarimuose, susirinkimuose, mitinguose. Pučo metu net naktį klebonas buvo pakviestas nuraminti žmonių. Koks neapsakomas džiaugsmas užliejo krūtinę, kai tautiniais drabužiais apsirengę jaunuoliai ir merginos atnešė į bažnyčią pašventinti Lietuvos trispalvę. Tai nepamirštama. Padaugėjo bažnyčią lankančių žmonių. Sugrįžo tie, kuriems sovietmečiu teko slapstytis: dalyvauti šv. Mišiose, priimti sakramentus turėjo vykti į kitas parapijas. Daug gydytojų, mokytojų, inžinierių dabar drąsiai stojo į eilutę prie klausyklos. Tai nepaprastai džiugino. Į pagalbą teko kviestis Žeimių, Panoterių, kitus kunigus, nes kun. dr. Pijus Čižauskas, pablogėjus sveikatai, išvyko iš parapijos. O prasidėjus tikybos pamokoms mokyklose, visai neliko laiko. 1994 metais dėl sveikatos teko atsisakyti klebono pareigų, jas perduoti jaunesniam. Nuspręsta laisvesniu laiku pasigydyti ir įgyvendinti seną svajonę - parašyti knygą apie tremtį, kur sutikta tiek dvasingų, pamaldžių, draugiškų žmonių, tikrų Lietuvos patriotų, net baisiausiomis sąlygomis nepraradusių vilties sugrįžti į tėvynę. Dabar parapijoje keturi kunigai, ir visiems užtenka darbo. Po šv. Mišių monsinjorą sveikino dekanas klebonas kun. Sigitas Bitkauskas, kun. Juozas Čičirka, pastoracinės tarybos nariai, Jonavos meras Bronislovas Liutkus, tikybos mokytojai, Caritas atstovės, Tėvynės sąjungos Jonavos skyriaus pirmininkas Vytautas Venckūnas su grupe narių, Marijos legiono moterys, kurių dvasios vadas yra monsinjoras, jaunimo ir Sumos choristai, kiti parapijiečiai. Buvo pabrėžta, kad trisdešimt metų mūsų parapijoje aukodamas šv. Mišias, teikdamas sakramentus, kasdien kurdamas sakralią erdvę visiems parapijiečiams, ieškantiems atsakymų į amžinus būties klausimus, mons. V.Pranckietis pelnė didelę jonaviečių pagarbą ir meilę, dėkingumą už jo pasiaukojimą, dalijamą gėrį. Sveikintojai kalbėjo, kad prelatas geriausiai supranta, jog kunigas, kaip Mozė, turi laikyti iškėlęs rankas už savo tautą. Visa jo stiprybė tai vienybė su Dievu. Savo knygoje Baikalo žvejys mons. V.Pranckietis rašo: Mane Dievas gano: man nieko nestinga. Nuoširdžiai linkėta, kad šie psalmės žodžiai ir gausi Dievo palaima lydėtų tolesniame kelyje. Visi svečiai ir parapijiečiai drauge su choristais sugiedojo Ilgiausių metų. Susijaudinęs prelatas nuoširdžiai dėkojo už sveikinimus, prasmingus linkėjimus, už tokią gražią šventę. Felicija LANKELIENĖ
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |