Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Požiūris
Susitikimai
Ūkis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Aplankėme Jotvingių žemę

Maldininkai prie Kryžių koplyčios. Stovi iš kairės: VšĮ „Dienos namų“ bendruomenės direktorė Kristina Bondareva, Miroslavo seniūnas Jonas Juravičius ir Metelių Kristaus Atsimainymo parapijos klebonas kan. Vytautas Prajara

Saulėtą rugsėjo popietę grupė alytiškių maldininkų išsirengė į kelionę susipažinti su Metelių krašto kultūros paveldo istorija. Į ekskursiją jos kelionės iniciatorė ir vadovė „Dienos namų“ direktorė Kristina Bondareva sukvietė maldininkus iš visų keturių Alytaus parapijų: Šv. Angelų Sargų (kleb. dek. kun. Arūnas Užupis), Šv. Kazimiero (kleb. kun. Darius Vasiliauskas), Švč.M.Marijos Krikščionių Pagalbos (kleb. mons. Leonas Jakimavičius) ir Šv. Liudviko (kleb. kun.Vytas Sabaliauskas).

Miroslave mus pasitiko seniūnas Jonas Juravičius, mielai sutikęs lydėti kelionėje ir papasakoti šio krašto istoriją.

„Apie 1500 ha Miroslavo seniūnijos teritorijos užima Metelių regioninis parkas, – kalbėjo seniūnas, važiuojant prie Papėčių piliakalnio. – Parkas driekiasi per Lazdijų rajono Seirijų, Šlavantų, Noragėlių, Teizių ir Alytaus rajono Simno ir Miroslavo seniūnijas. Didieji Pietų Lietuvos ežerai – Dusia, Metelys, Obelija bei keletas mažesnių ežerėlių sudaro 8 proc. Lietuvos ežerų vandens kiekio. Parkas įkurtas 1992 metais ir yra vienas iš trijų parkų, esančių Alytaus rajone. Jame saugomos gamtos ir istorinės vertybės, aptikta 710 augalų rūšių, iš kurių 35 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Parko teritorijoje seniau gyveno viena iš baltų genčių – jotvingiai. Kronikose jotvingiai pirmą kartą paminėti 945 metais. Juos ištiko tragiškas likimas: 1283 metais jie buvo sunaikinti kryžiuočių. Jotvingių laikus regioninio parko teritorijoje mena išlikę vietovardžiai ir iki šiol archeologų mažai tyrinėti piliakalniai: trys Verstaminų, Prelomciškių, Papėčių, Obelijos ir Giraitės. Spėjama, kad I amžiuje jie buvo naudojami gynybai ir kulto reikalams“.

Kai užlipome ant Papėčių piliakalnio, atsivėrė nuostabus vaizdas – ežerų platybės, kalvos, tolumoje boluojantys miškai, o horizonte – Metelių bažnyčios bokštai. Meteliai išsidėstę tarp dviejų didžiausių Dzūkijos ežerų – Dusios ir Metelio, dviejų kilometrų pločio sąsmaukoje. Tai svarbiausia ir stambiausia regioninio parko gyvenvietė, rašytiniuose šaltiniuose minima nuo 1508 metų. Žinoma, kad čia buvo Lietuvos didžiajam kunigaikščiui priklausęs dvaras su 44 kambariais, penkių aukštų malūnas, žirgynas, kuriame 1574 metais buvo 452 arkliai. Šaltiniuose minima, kad pirmoje Metelių bažnyčioje melstasi dar 1522 metais. Dabartinė Metelių bažnyčia pastatyta 1819-1822 metais toje pačioje vietoje, kur, įkūrus parapiją, stovėjo 1619-aisiais LDK arklininko Povilo Sapiegos statyta ir 1807 ar 1808 metais sudegusi medinė bažnyčia.

Su meile ir pasididžiavimu pasakojo J.Juravičius ir apie garbingą Miroslavo praeitį, Šv. Baltramiejaus atlaidų dieną, iškilmingai gavusį miesto statusą ir herbą. Miroslavas – jau šeštas Alytaus rajono miestas, turintis LR Prezidento dekretu patvirtintą herbą. Miestelis įkurtas senosios jotvingių žemės teritorijoje, trijų senų kelių kryžkelėse. Nuo XVIII a. antrosios pusės Bendrių dvarą valdę Miroslavas Pranciškus Venckavičius ir jo žmona Ieva Pranciška Kaminskaitė miesteliui davė Slabados vardą. Ši šeima 1718-1719 metais pastatė pirmąją medinę bažnyčią, dėl kurios miestelis išaugo. 1744 metais vietovė gavo kitą vardą – pono Miroslavskio – Bendrių dvaro ir Slabados savininko. Tais pačiais metais Vilniaus sinodas Miroslave įkūrė parapiją, priskirdamas jai aštuonis kaimus: Verebiejus, Navinykus, Maštalierius, Krokininkus, Krekštėnus, Peršėkininkus, Angininkus ir Atesnykus. Pagrindus šio krašto švietėjiškam vystymuisi padėjo 1763-iaisiais čia įkurtas ir 100 metų veikęs vienas seniausių Lietuvos marijonų vienuolynų, kuris skleidė ne tik krikščionybės dvasią, bet ir kėlė raštingumą. Pagrindinis vienuolijos tikslas – Dievo Motinos Marijos kulto populiarinimas, neturtingiausių liaudies sluoksnių švietimas, meldimasis už mirusiuosius. Vienuolyne veikė biblioteka. 1805 metais joje buvo 501 knyga (625 tomai). Inventoriuje įrašyta ir knyga „Miroslavo bažnyčioje įvykusių stebuklų aprašymas“. Marijonai nuveikė reikšmingų darbų ne tik Užnemunės, bet ir visos Lietuvos kultūros bei švietimo labui. Kadangi vienuoliai pritarė 1863 metų sukilimui, caro valdžia jį likvidavo 1866 metais. Kad gyvas tikėjimas į Dievo Motiną Mariją šiame krašte išlikęs ir mūsų dienomis, įsitikinome aplankę Metelių bažnyčią ir Metelių parapijai priklausančią Kryžių koplyčią, kur saugomas ne tik Dzūkijoje stebuklais garsėjantis Kryžių Marijos paveikslas, kuris kasmet sutraukia tūkstančius tikinčiųjų, bet ir daug kitų bažnytinių vertybių.

Bažnyčios šventoriuje mus svetingai sutiko Lazdijų dekanato dekanas, Metelių Kristaus Atsimainymo parapijos klebonas kan. Vytautas Prajara. Jis mums papasakojo bažnyčios ir stebuklingo Švč. Mergelės Marijos paveikslo atsiradimo istoriją, kurią pirmą kartą apie 1816 metus užrašė tuometis Metelių klebonas kun. Ignas Žibanavičius. Paveikslas vadinamas „Barūnų Švč.Mergelė Marija“ („Trijų Kryžių Švč. Mergelė Marija)“. Tapytas nežinomo autoriaus (manoma, kad 1702 metais) ant nedidelės vario plokštės (20 x 16 cm) aliejiniais dažais; Marija vaizduojama sėdinti, su Kūdikiu ant kelių.

Dekanas kun.V. Prajara Meteliuose – nuo 1990-ųjų. Daug nuveikė keldamas parapijos dvasingumą, tačiau ne vien dvasiniais parapijiečių reikalais jam tenka rūpintis. Jam vadovaujant buvo atstatyta garsi Kryžių koplyčios šventovė, kurios atsiradimas siejamas su 1701-1702 metų Švedų karo pradžia. Klebono rūpesčiu prie Kryžių koplyčios statomos medinės Kryžiaus kelio stotys. Jau pastatytos šešios (numatyta pastatyti penkiolika stočių). Klebonas papasakojo apie tris mūsų dienomis įvykusius stebuklingus pagijimus, meldžiant Kryžių Švč. Marijos pagalbos, ir numatytus prie paveikslo pakabinti votus.

Atsigėrę stebuklingo vandens iš šulinio, apžiūrėję statomas Kryžiaus kelio stotis, buvusią Kryžių koplyčios stovėjimo vietą, kurioje dabar stovi iš akmenų pastatyti pamatai ir bent trisdešimt medinių kryžių, keliavome toliau paežere, Prelomciškės piliakalnio link. Pro autobuso langus matėsi medžiuose poilsio sutūpę reti paukščiai, ant tyvuliuojančių ežero bangų besisupančios gulbės.

Prelomciškės piliakalnis stūkso ant vakarinio Dusios ežero kranto. Tai buvęs gynybinis piliakalnis. Į pietus nuo jo rasta lipdytinės ir grublėtosios keramikos. Seniūnas J.Juravičius užsivedė mus jau spėjusiais pajuosti mediniais laipteliais į piliakalnio aikštelę pasigrožėti gamtovaizdžiu.

Pelnytai šis kraštas didžiuojasi garbiais savo kraštiečiais. Dapkiškių kaime dar išlikusi 1831metų sukilimo prieš carizmą dalyvio Simono Konarskio tėviškė, Balkūnų kaime, dailininko Antano Žmuidzinavičiaus tėviškėje, įrengtas muziejus. Šioje sodyboje kasmet vyksta klojimų teatrų festivaliai. Netoliese nuo šios sodybos puikuojasi JAV lietuvio Lauryno Radziukyno savo gimtajam kaimui padovanota amerikietiško stiliaus mokykla. Pupasodžio kaime yra poilsio parkas „Dainavos legenda“ su liaudies meistro Ipolito Užkurnio sukurtomis skulptūromis Vinco Krėvės padavimų motyvais. Ir šiandien Miroslovo seniūnija garsi savo menininkais. Vladas Krušna iš Peršėkininkų kaimo - universalus menininkas. Jis kuria skulptūras iš akmens, medžio, piešia paveikslus, daro vitražus. Jo sukurti vitražai ir išdrožtos skulptūros puošia Metelių bažnyčią.

Kelionė dvasiškai praturtino, sutikti žmonės įkvėpė dar didesnę meilę savo kraštui, pasididžiavimą jo praeitimi, protėvių nuveiktais darbais. Džiugu, kad kultūrinis palikimas nenyksta, bet rūpestingų žmonių dėka prikeliamas naujam gyvenimui. Turime kuo didžiuotis ir ką parodyti svečiams!

Tai ne vienintelis renginys, kurį organizavo Vilkaviškio vyskupijos Šv. Angelų Sargų parapijoje veikianti VšĮ „Dienos namų” bendruomenės direktorė K.Bondareva. Ir „XXI amžiuje“ buvo rašyta, kad ši nevyriausybinė organizacija, savo veiklą vystanti dorinio ugdymo, švietimo, sveikatos bei socialinėje srityse, miesto bendruomenei nuolat organizuoja dvasines konferencijas, žymių žmonių atminimo renginius, plėtoja piligrimystę ir krašto kultūros paveldo pažinimą, dirba su moksleiviais vaikų vasaros poilsio bei prevencinėse programose, globoja problemines šeimas. Už pagalbą direktorė dėkinga rėmėjams: Alytaus Šv.Angelų Sargų parapijos klebonui dekanui kun. Arūnui Užupiui, UAB „Alytaus duona“, AB „Astra“, UAB „Bonvaldos servisas“, UAB „Pretendentas“vadovams.

Anelė KALAŠNIKOVIENĖ,
Alytaus kraštotyros muziejaus
rinkinių vyr.saugotoja

© 2004 "XXI amžius"