Atnaujintas 2004 lapkričio 24 d.
Nr.88
(1291)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Lietuvos kariuomenės dienai

Lietuvos laisvės kovos 1919-1923 metais

Kazys BLAŽEVIČIUS

Lapkričio 23 dieną minime Lietuvos kariuomenės dieną. Tą dieną prisimename visus, 1918-1991-aisiais kritusius kovose už Tėvynės laisvę, tuos, kurie perdavė kitoms kartoms nenumaldomą laisvės troškimą ir ryžtą iškilus pavojui tą laisvę ginti.

Prof. M.Riomerio nuomone, 1918 m. vasario 16 dieną, paskelbiant Nepriklausomybės aktą, Lietuvos valstybė dar nebuvo įkurta. Trūko valdžios institucijų, kurios galėtų į valstybinį vienetą sujungti tautą ir jos apgyvendintą teritoriją. Tai padaryti trukdė karo meto sąlygos, okupacinė vokiečių valdžia, kuri Lietuvos atžvilgiu turėjo savo aneksinių planų. Itin aršiai kenkė lenkų šovinistiniai veikėjai, puoselėję planus po karo Vilnių ir jo kraštą prijungti prie Lenkijos, o susiklosčius palankioms sąlygoms autonominio krašto teisėmis prisijungti ir visą Lietuvą.

Realios galimybės organizuoti atgimusios Lietuvos valdžios organus atsirado 1918 m. lapkričio 11 d. – Vokietijos kapituliacijos dieną. Tą pačią dieną buvo sudarytas Ministrų kabinetas – Vyriausybė pradėjo savo darbą. Premjeru tapo Augustinas Voldemaras. Jis užėmė ir užsienio reikalų ministro bei Krašto pasaugos ministerijos valdytojo postus.

Lapkričio 23 dieną sudaryta Krašto apsaugos taryba – oficialiai pradėta kurti Lietuvos kariuomenė. Tą dieną išleistame įsakyme Nr. 1 rašoma: „Steigiu apsaugos tarnybą iš šių asmenų: 1. Pulkininko Chaleckio, papulkininkio Nastopkos ir papulkininkio daktaro Nagevičiaus. 2. Pulkininką Kubilių skiriu Apsaugos ministerijos štabo viršininku. 3. Papulkininką Galvydį-Bykauską skiriu steigiamojo Alytuje pirmojo pulko vadu. Jam įsakau tuojau pradėti priruošiamąjį darbą ir pasirinkti sau reikalingą kadrą“. Įsakymą pasirašė Krašto apsaugos ministerijos valdytojas A.Voldemaras.

Kariuomenės organizavimą labai komplikavo tai, kad karininkų korpusą teko sudaryti iš carinėje armijoje tarnavusių karininkų. Tarp jų buvo visokių: ir patriotų idealistų, ir patriotais besireklamuojančių aršių priešų, ir nemokšų karjeristų. Nepatikimi karininkai padarė daug nemalonumų ir nuostolių organizuojamai kariuomenei. Krašto apsaugos viceministrą caro armijos generolą K.Kondratovičių teko netgi išvyti iš kariuomenės. O ir pats A.Voldemaras kariuomenės buvimo reikalą suprato per vėlai.

Kariuomenės organizavimo pradžia buvo labai sunki – visko trūko. Iš pradžių buvo pririnkta apie 100 karininkų ir beveik 50 karių savanorių.

A.Voldemaro vyriausybė nepateisino lūkesčių. Gruodžio 26 dieną ją pakeitė M.Sleževičiaus vyriausybė, krašto apsaugos ministru tapo plk. M.Velykis. Patriotiniams karininkams reikalaujant ir remiant, jau gruodžio 29 dieną buvo paskelbtas atsišaukimas į tautą, kviečiantis Lietuvos vyrus savanoriais stoti ginti Lietuvos Nepriklausomybę:

„Vyrai! Ne kartą Lietuvos priešai norėjo uždėti ant mūsų amžiną nepakeliamą jungą, bet mūsų Tėvynė nenugalėta. Ji gyva. Šiandien visi išvydome laisvės rytojų švintant; Lietuvos Nepriklausomybė neša visiems laisvę; tad ginkime Nepriklausomą Lietuvos Valstybę! Vienybėje, kaip broliai, pasidavę kits kitam rankas, eikime drąsiai į kovą, visi, kaip vienas, stokime už Tėvynę!

Lietuva pavojuje!

Vokiečių kariuomenei atsitraukiant, jau įsibrovė Lietuvon svetimoji Rusijos kariuomenė. Ji eina, atimdama iš mūsų gyventojų duoną, gyvulius ir mantą. Jos palydovai – badas, gaisrų pašvaistės, kraujo ir ašarų upeliai.

Tad ginkime Lietuvą! Parodykime, jog esame verti amžiais kovotos laisvės; šiandien Lietuvos likimas mūsų pačių rankose.

Nelaukdami toliau nė valandos, kas myli Lietuvą, kas trokšta laisvės, kas pajėgia valdyti ginklą, stokime visi į Lietuvos Krašto Apsaugą. Būrių būriais eikime iš kaimų, viensėdijų, miestų ir miestelių, eikime iš visų Lietuvos kraštų laisvės ir Tėvynės ginti. Stokime drąsiai pirmi į kovą.

Drąsiai, be baimės, kaip mūsų tėvai ir sentėviai, užstokim priešams kelią, pakilkim į žygį už mūsų Motiną Tėvynę, už Lietuvos Valstybę!“

Atsišaukimą pasirašė ministras pirmininkas M.Sleževičius ir krašto apsaugos ministras plk. M.Velykis (atsišaukimo tekstas cituotas iš P.Rusecko „Savanorių žygiai“. I t. P. 13).

Šis atsišaukimas suvaidino lemiamą vaidmenį mūsų kariuomenės organizavimosi istorijoje. Į jį atsiliepė daugybė patriotų, daugiausia tautiškumo lopšio – sodžiaus – jaunimas. Sausio viduryje savanorių būta apie trys tūkstančiai.

Į Vilnių veržėsi ir bolševikai, ir lenkai. Lietuvos vyriausybei likti sostinėje buvo pavojinga – dar nebuvo kam jos ginti. Lietuvos komunistų partijos centro komitetas, veikęs Sovietų Rusijoje, dar gruodžio 8 dieną buvo paskelbęs, kad sudaryta „Lietuvos laikinoji darbininkų revoliucinė vyriausybė“, vadovaujama V.Kapsuko-Mickevičiaus. Sovietų Rusija gruodžio 22 dieną paskelbė pripažįstanti savo sudarytą marionetinę vyriausybę. Ją Raudonoji armija 1919 m. sausio 5 d. „atnešė“ į Vilnių. Tokioje sudėtingoje situacijoje 1919 m. sausio 1 d. Vilniaus lietuvių karo komendantūros kariai buvo iškėlę Gedimino kalne trispalvę. Deja, neilgam.

Sausio 2 dieną Lietuvos vyriausybė persikėlė į Kauną, Vilniuje palikusi vyriausybės įgaliotinį – švietimo ministrą M.Biržišką.

Sausio 5-ąją Kaune įkurta karo komendantūra, atlikusi ypatingą vaidmenį organizuojant kariuomenę. Kadangi labai trūko karininkų, sausio 15 dieną paskelbta buvusių rusų armijos karininkų ir puskarininkių iki 45 metų amžiaus mobilizacija. Atvyko apie 400 asmenų. Sausio 25 dieną organizuota Karo mokykla, į kurią tuoj įstojo 200 jaunuolių. Netrukus Lietuva jau turėjo keletą kovoms paruoštų dalinių.

Karo audroje pirmieji nuo valkataujančių vokiečių 1919 m. sausio 11 d. Kaune žuvo antrojo pėstininkų pulko kariai Juozas Kalasiūnas ir Antanas Zamkarevičius. Sausio 16-ąją Linkuvos valsčiuje, prie Rinkūnų dvaro, kovose su bolševikais žuvo Pašvitinio būrio partizanas Aleksandras Vainauskas – pirmasis šaulys, kritęs už Lietuvos laisvę. Vasario 8 dieną kovose su bolševikais ties Kėdainiais žuvo pirmasis savanoris Povilas Lukšys, o vasario 13-ąją Alytuje, ant tilto per Nemuną, nuo bolševikų rankos žuvo pirmasis karininkas Antanas Juozapavičius. Kovo 18 dieną, gindamas JAV misiją nuo valkataujančių vokiečių, Kaune, Laisvės alėjoje, žuvo savanoris Pranas Eimutis.

Savanorių dalinių pirmasis „krikštas“ prasidėjo kovomis su bolševikais vasario pradžioje. Mūsų jaunai kariuomenei gerai talkino Vokietijoje įsteigti savanorių, ypač Saksonijos batalionai. Jie kovėsi iki 1919 metų vidurio, kol baigėsi samdos sutartis (Vokietija savanorių dalinius organizavo norėdama apsisaugoti nuo į Vakarus besiveržiančio raudonojo maro).

Laisvės kovų metais – 1919-1923 – mūsų kariuomenei teko kovoti su nuožmiais raudonarmiečiais, plėšikaujančiais bermontininkais, pretenzingais lenkų legionieriais ir vaduoti Klaipėdą. Kovoti net trimis frontais! Lieka tik stebėtis, kaip neparengtai, silpnai ginkluotai, prastai aprengtai ir maitintai kariuomenei pavyko apsiginti nuo žymiai gausesnių, gerai ginkluotų ir kovų patirtį turinčių agresorių. Reikėtų prisiminti didžio mūsų patrioto Vlado Putvinskio-Pūtvio žodžius: „Nėra tokios jėgos pasaulyje,kuri galėtų pavergti tautą, tvirtai pasiryžusią ginti savo nepriklausomybę“. Tą nepriklausomybę pasiaukojamai gynė kariai savanoriai frontuose, dažnai išsiraizgiusiuose po visą kraštą, o priešų okupuotų teritorijų užnugaryje kovėsi partizanai. Pajutusi mirtiną pavojų, visa tauta rėmė Tėvynės gynėjus.

Kovos su visais priešais buvo sunkios ir skausmingos, tačiau su lenkų agresoriais buvo sunkiausios, dramatiškiausios ir ilgiausiai užsitęsė. Kodėl unijos broliai taip neapkentė lietuvių tautos, visaip stengėsi sutrukdyti ir sukompromituoti mūsų tautinį atgimimą, diversijomis ir ginklu stengėsi apsunkinti mūsų valstybingumo įtvirtinimą? Kodėl? Juk lietuviai savo valstybę stengėsi atkurti etnografinėse ribose nepretenduodami į jokias lenkiškas žemes ir nebandė ginklu jas užgrobti.

Laisvės kovų metais Lenkijos priešiškumas Lietuvai buvo beribis. 1919 m. kovo 3 d. Lenkijos delegacija Taikos derybose Versalyje pateikė savo vyriausybės memorandumą, kad Antantės šalys pritartų Lietuvos įjungimui į Lenkijos sudėtį autonominės respublikos teisėmis!

1919 m. balandžio 10 d. J.Pilsudskis paskelbė atsišaukimą į Lietuvos žmones, ragindamas juos reikalauti Lietuvos-Lenkijos armijos sudarymo.

1919 m. rugpjūčio 28-29 d. Kaune susekta ir suimta 117 lenkų rengto ginkluoto sukilimo Lietuvoje narių – pėoviakų. Diversinė organizacija „Polska organizacja wojskowa“ buvo organizuota J.Pilsudskio iniciatyva. Iš viso organizacijoje buvo 435 diversantai, daugumai jų pavyko pasislėpti ir pabėgti. Toji organizacija kaip voratinklis buvo apgaubusi Lietuvą ir, jei sukilimas būtų įvykęs, vargu ar Lietuva būtų išlikusi.

Kovos su lenkais vyko nuo 1919 metų pavasario iki 1920-ųjų vėlyvo rudens. Per tuos dvejus metus buvo daugybė derybų, niekšybių iš lenkų pusės, susitarimų nevykdymo. Lenkai nepakluso ir tarptautinių organizacijų tarpininkavimui. Didžiausia lenkų niekšybė buvo 1920 m. spalio 7 d. pasirašytos sutarties dėl karo veiksmų sustabdymo sulaužymas.

Spalio 8 dieną J.Pilsudskio palaimintas gen. L.Želigovskis suvaidino „maištą“ prieš Lenkijos vyriausybę, kuri ketino Vilnijos kraštą perleisti Lietuvai. Būdamas Vilnijos krašto sulenkėjęs lietuvis, jis, J.Pilsudskio skatinamas ir remiamas, pasiryžo Vilnijos kraštą atplėšti nuo Lietuvos. Žygis į Vilnių pavyko.

Buvo atsiradusi viltis atgauti Vilnių po to, kai lapkričio 19 dieną lenkai buvo sutriuškinti ties Širvintomis. L.Želigovskiui pavyko automobiliu pabėgti – kelias į Vilnių buvo laisvas. Tačiau Tautų Sąjungos karinės kontrolinės komisijos pirmininkas pareikalavo, kad mūsų kariuomenės žygis būtų sustabdytas. Lietuva reikalavimui pakluso.

Būta nuomonių, kad reikėjo nepaklusti ir atsiradus patogiai progai Vilnių atsiimti. Paklusti reikėjo. Jei būtume nepaklusę, J.Pilsudskis būtų pasinaudojęs „nepaklusnumu“ ir atskubėjęs į pagalbą L.Želigovskiui. Neaišku, kuo viskas tada būtų pasibaigę.

Lapkričio 29 dieną Kaune pasirašytos karo paliaubos, tarp kariaujančių kariuomenių nustatyta neutrali zona. Lietuva paliaubas pasirašė su sąlyga, kad Lenkija grąžins Vilnijos kraštą Lietuvai. Deja...

Nepavykus daugybei derybų, 1922 m. vasario 22 d. Lietuva pakvietė Lenkiją į Tarptautinį Hagos tribunolą dėl Vilnijos problemos sprendimo. Lenkija, suprasdama, kad pralaimės, atsisakė pakvietimo.

Lietuvai neliko nieko kita, kaip nutraukti diplomatinius santykius su pretenzinga Lenkija.

Karas su bolševikais vyko nuo 1919 metų pradžios iki metų pabaigos. 1920 m. liepos 12 d. Lietuva Maskvoje pasirašė taikos sutartį su Rusija.

1919 m. liepos 26 d. iš Latvijos į Lietuvą įsiveržė bermontininkai – provokiškos orientacijos baltagvardiečių ir pakrikusių vokiečių karių plėšikaujantys daliniai. Jie save vadino Rusijos vakarų armija, kovojančia su bolševikais. Jie padarė kraštui daug nuostolių. Lapkričio 21-22 dienomis mūsų kariuomenė ties Šiauliais ir Radviliškiu sutriuškino bermontininkus. Gruodžio 15-ąją jie galutinai išvyti iš Lietuvos.

1923 m. sausio 15 d. nuo atėjūnų ir jų globotinių išvaduota Klaipėda. Baigėsi herojiška laisvės kovų epocha, atnešusi gražių laimėjimų, – apginta Nepriklausomybė, bet ir palikusi daug skaudžių praradimų, kurių svarbiausias – ilgam prarastos mūsų etninės žemės su sostine Vilniumi.

Laisvės kovų epocha paženklinta daugybe kuklių betoninių kryželių, išbarstytų mūsų šventosios žemelės kapinaitėse. Minėdami Lietuvos kariuomenės dieną – lapkričio 23-iąją – prisimename visus, 1918-1991 metais kritusius kovose už Tėvynės laisvę. Jų buvo daug, nepaprastai daug. Amžina šlovė didvyriams!

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija