Atnaujintas 2004 gruodžio 1 d.
Nr.90
(1293)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Prie keramikos muziejaus -
ąžuoliniai puodžiai

Rūta JONUŠKIENĖ

Plenero dalyviai Stasys
Karanauskas, Jonas
Tvardauskas, Rimantas
Zinkevičius ir idėjos autorius
Leliūnų keramikos muziejaus
įkūrėjas Vytautas Valiušis

Utenos rajone, Leliūnų miestelyje, prie Vytauto Valiušio keramikos muziejaus, kiemelyje, stebuklingai greit išsirikiavo mediniai žmonės – galvą žemyn nuleidusi basakojė našlaitėlė, guvus ir gyvenimu patenkintas puodžius, į turgų vykstančių kaimo amatininkų porelė, puodais prekiaujanti kaimo moterėlė...Spalį dešimt dienų Leliūnuose vyko skulptorių pleneras, kurio metu iš lietuviško ąžuolo medžio buvo kuriamos skulptūrinės kompozicijos puodžiaus tema. Plenerui pasibaigus, vienintelio Lietuvoje keramikos muziejaus kiemelį papuošė skulptūros, priversdamos praeivius ir muziejaus lankytojus ne tik sustoti, bet ir nusišypsoti – dabar muziejus galės didžiuotis ne tik moliniais, bet ir mediniais puodais...

Skulptūrų kompozicija kaimo amatininkams atminti

Keramikos muziejaus įkūrėjas tautodailininkas puodžius V.Valiušis vis norėjo pastatyti paminklą kaimo amatininkams, kurių darbai gyvena tarp kasdienių žmonių daiktų, puošia buitį, stovi muziejų lentynose. „Tų kaimo darbštuolių ir vardų niekas nežino, o gausybė jų žiestų puodų, puodynių, vazonų, lėkščių ir dubenėlių, pilvotų ąsočių gyvena mūsų gyvenimuose“, – sakė V.Valiušis.

Savo sumanymą Vytautas išdėstė Utenos kraštotyros muziejaus direktorei Lilijai Jovarienei, kuri, supratusi, jog Vytautas nenurims, kol savo idėjos neįgyvendins, parašė projektą ir iš Kultūros ministerijos bei Utenos rajono savivaldybės gavo lėšų skulptorių plenerui organizuoti.

Gražiai pakviesti, į Leliūnus atvyko garsūs Lietuvoje medžio drožėjai: Stasys Karanauskas (Molėtai), Jonas Tvardauskas (Anykščiai), Rimantas Zinkevičius (Ukmergė), Gintaras Varnas (Rokiškis) ir Alvydas Seibutis (Utena).

Meistrai kalė ir obliavo ąžuolus

Nors orai nelepino – buvo ir vėjo, ir lietaus – meistreliai it geniai kalė ir obliavo ąžuolus, iš tolo vis pasižiūrėdami, vis pasigrožėdami savaisiais ir pagirdami savo bičiulių darbus, kuriuose kaskart labiau ryškėjo mediniai žmonės... Kai lietus ėmė pliaupti it dangus būtų prakiuręs, Kraštotyros muziejaus direktorė L.Jovarienė parūpino didžiulę kareivišką palapinę – kad ir meistreliai, ir jų skulptūros neperšlaptų.

„Pirmąkart susitikome ir susipažinome Juodkrantėje, kurdami skulptūras Raganų kalnui. Vėliau kartu tašėm medį „Atminties take“ Birštone, Utenos Vestuvių kalne ir daugybėje kitų projektų. Taip ir klajojame po pasaulį, tvoras tverdami“, – juokavo ukmergiškis Rimantas Zinkevičius, prisiminęs draugystės su medžio drožėju anykštėnu Jonu Tvardausku pradžią.

„Prisiminkim senuosius medžio meistrus Deveikį ar Svirskį. Jie nieko neturėjo ir jokių turtų nesukrovė.Keliavo per Lietuvą su keliais kaltais lagaminėly, o tokių puikių dalykų sukūrė. Svirskis ir mirė tarp skiedrų prie drožiamo medžio, – sako J.Tvardauskas. – Dar su Rimantu šįmet dirbome Rumšiškėse, pagal piešinius ir brėžinius darėme Salako bažnyčios kryžiaus ir koplytstulpio kopijas. Kartais honoraras, gaunamas už darbą, neturi reikšmės. Svarbiausia pabūti kartu, pabendrauti. Maloniau padaryti darbą ir padovanoti, negu imti pinigus. Bet...gyventi irgi reikia“.

R.Zinkevičius Leliūnuose išdrožė linksmą, savimi patenkintą ir pro ūsą besišypsantį puodžių, dekoruojantį molio ąsočius, ir pasodino jį po nendrių stogeliu, o J.Tvardauskas – linksmą amatininkų šeimynėlę, einančią iš šurmulingos mugės.

Pašventino rankų darbo stebuklus

Rokiškėnas Gintaras Varnas Keramikos muziejaus kiemelį papuošė puodą žiedžiančio puodžiaus skulptūra. Plaukus perjuosęs virvele, atsisėdęs po lauko gėlių žiedais medinis amatininkas taip įsigilinęs į darbo procesą, kad nemato nieko aplinkui, ir jo veidas mąslus kaip palaukėse rymančio rūpintojėlio.

Uteniškio medžio drožėjo Alvydo Seibučio „Našlaitėlė“ liūdna stovi apkabinusi molinį puodą – gal galvoja apie sunkią savo dalią, gal svajoja sutikti tokį, kaip ji, bernelį vargdienėlį...

Stasys Karanauskas išdrožė bent dvi skulptūras. Vienoje pavaizduota tautodailininko vaikystėje sutikta sodietė moteris, kaimo turguje pardavinėjanti puodus, o kitoje – puodų žiedėjas, kurį dar papuoš kalvio Osvaldo Šumsko nukalta metalinė saulutė.

„Per pora savaičių ištašiau pora ąžuoliukų“, – sakė meistras, jau antrąkart besirengiantis vykti tolimąją Indiją, pakerėjusią jį savo grožiu ir žmonių dvasine ramybe.

Medžio skulptūras – žmogaus kūrybinės minties ir rankų darbo stebuklą – pašventino Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčios vikaras kun. Andrius Šukys. Skulptūrų kiemelio atidaryme dalyvavo Utenos rajono savivaldybės administracijos, Leliūnų seniūnijos ir bendruomenės atstovai, gausus būrys leliūniškių, uteniškių ir iš kitų Lietuvos vietovių atvykusių žmonių, grojo iš Užpalių su savo vadove Asta Motuziene atvykusios jaunosios kanklininkės.

Ruduo pakeitė Leliūnus, ir uteniškiai gali tik pavydėti tokio gražaus meninio akcento, papildančio miestelio, nuo seno garsaus kultūrinėmis tradicijomis, vaizdą. Laikas bėga, geros idėjos tampa realybe, ir tikriausiai nebe už kalnų diena, kai Leliūnai ir V.Valiušio keramikos muziejus garsės kaip Rytų Aukštaitijos amatų centras, kuriame bus galima išmokti ne tik žiesti puodus, bet ir pynimo, karpinių, medžio drožybos, audimo paslapčių.

Leliūnai, Utenos rajonas

Autorės nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija