Atnaujintas 2004 gruodžio 1 d.
Nr.90
(1293)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Žuvusiųjų prezidentas

Prieš 50 metų sušaudytam partizanų vadui atminti

Jonas Žemaitis

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos pirmininkas, vyriausiasis partizanų vadas generolas Jonas Žemaitis-Vytautas buvo sušaudytas 1954 m. lapkričio 26 d. Maskvos Butyrkų kalėjime (Rusijos Fedaracija). Prasidėjus Lietuvoje ginkluotam pasipriešinimui prieš agresorių – Sovietų Sąjungą, Nepriklausomos Lietuvos karininkas J.Žemaitis į šią kovą įsitraukė nuo 1944 metų. J. Žemaitis atliko pagrindinius organizacinius partizanų struktūrų pertvarkymus, ypatingą dėmesį skyrė spaudai. 1949 m. vasario 2-22 d. jis sušaukė visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą. Jame buvo paskelbta apie vieningos pasipriešinimo organizacijos – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (toliau – LLKS) įkūrimą, priimta politinė deklaracija (Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos Deklaracija), kurioje konstatuojama, jog LLKS Taryba yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaujantis politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai, kad būtų atkurta nepriklausoma demokratinė Respublika. Suvažiavime LLKS Prezidiumo pirmininku vieningai išrinktas J.Žemaitis-Vytautas. Jam suteiktas laisvės kovotojo - partizanų generolo laipsnis. J.Žemaičiui vadovaujant, masinis ginkluotas pasipriešinimas tapo gerai organizuota karine struktūra, vykdančia Lietuvos valstybės savigyną prieš agresorių, parengti pagrindiniai LLKS programiniai dokumentai, numatyta veiklos strategija. Vasario 16 dieną suvažiavimo metu priimtoje Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos Deklaracijoje skelbiama, kad nuo okupacijos pabaigos ligi susirenkant demokratiniam Lietuvos Seimui įstatymų leidžiamąją galią turi Laikinoji Tautos Taryba. LLKS Taryba kvietė geros valios lietuvius, gyvenančius Tėvynėje ir už jos ribų, pamiršti įsitikinimų skirtumus ir įsitraukti į aktyvų tautos išsilaisvinimo darbą. Komunistų partija, kaip diktatoriška ir priešinga Lietuvos nepriklausomybei, buvo paskelbta neteisine, o asmenys, bendradarbiavę su priešu, pakenkę išsilaisvinimo kovai, turėjo būti „atsakingi prieš Lietuvos Teismą“. Deklaraciją slapyvardžiais pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos nariai, tarp jų ir LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininkas J.Žemaitis. 1999 m. vasario 16 d. Lietuvos Respublikos Seimas nutarė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos Deklaraciją prilyginti įstatymui. Spausdiname Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės knygos „Žuvusiųjų prezidentas“ skyriaus „Teismas“ ištrauką.

1954 m. gegužės 20 d. įvyko Pabaltijo karinio tribunolo tvarkomasis posėdis. Jame buvo patvirtinta, kad J. Žemaičiui inkriminuojama „nusikalstama” veika atitinka Rusijos SFSR baudžiamojo kodekso 58-lb, 58-8, 58-10 antrosios dalies ir 58-11 straipsnius.

Karinis tribunolas nusprendė bylą nagrinėti uždarame teismo posėdyje, be kaltinimo ir gynybos atstovų, 1954 m. birželio 1-9 d. Vilniuje, karinio tribunolo patalpose (Kapsuko g. 3/5). Tribunolo pirmininku buvo paskirtas justicijos plk. Benjaminas, tarėjais - plk. V. Afanasjevas ir kpt. S. Levkovičius, sekretoriumi – ltn. Vlasovas.

Be to, susipažinęs su slaptomis prie bylos pridėtomis KGB pažymomis apie kai kurių liudytojų operatyvinį naudojimą, karinis tribunolas nurodė nekviesti liudytojais į teismo posėdį buvusio Tauro apygardos vado J. Jankausko, A. Lukošienės, P. Juškienės ir kt. Jau teismo posėdžio metu LSSR KGB 4-osios valdybos viršininko pavaduotojas Vukolovas papildomai nurodė, kad du operatyviai naudojami liudytojai, A. Zaskevičius ir K. Širvys, negali būti iškviesti į teismą todėl, kad yra „ilgalaikėje komandiruotėje”.

Birželio 1 dieną prasidėjo teismas. Iš kameros išvedė su antrankiais. Kalėjimo mašina „juoda varna” nuvežė iki tribunolo durų. Mašinoje, gretimuose boksuose, važiavo bendrabyliai E. Palubeckaitė, J. Palubeckas ir M. Žiliūtė. Kitų kaltinamųjų byloje nebuvo, nė vienas žmogus, remiantis jų parodymais, nebuvo nei suimtas, nei žuvęs.

Iš mašinos išstūmė į durtuvų koridorių. Kareiviai akmeniniais veidais, rankose laikantys paruoštus ginklus, tarsi tanki tvora atitvėrė siaurą taką iki durų. Greta blaškėsi ir lojo vilkšunis. Pirmą į teismo salę nuvedė J. Žemaitį, po jo - J. Palubecką. Simas (J.Palubecko slapyvardis – red.) buvo pašviesėjęs, veide nebesimatė mušimo pėdsakų. Trečią atvedė M. Žiliūtę. Buvo dar labiau sumenkusi, tarsi sumažėjusi, susisiautusi rudinėle ir apsiavusi vyriškais guminiais batais, paskutinę įvedė E. Palubeckaitę. Buvo nesimatę daugiau kaip metus. Susitikimas sujaudino ir pradžiugino. Vėl visi buvo kartu.

Teismo pirmininkui skaitant kaltinamąją išvadą, kurioje jie buvo pavadinti tėvynės išdavikais, J. Žemaitis jį pataisė: „SSRS piliečiu aš savęs nelaikau. (...) laikau, kad dabar Lietuva yra okupuota Sovietų Sąjungos”. Paklaustas, ar prisipažįsta esąs kaltas, atsisakė apie tai kalbėti: „Parodymų teismui neduosiu. Kuo nors nusikaltusiu neprisipažįstu. Faktai, išdėstyti kaltinamojoje išvadoje, iš dalies išdėstyti teisingai, iš dalies - ne. (...) Aš atsisakau ką nors kalbėti apie bylą. Aš nenoriu būti naudingas sovietiniams valdžios organams. Sovietinė valdžia - mano šalies priešas ir mano asmeninis priešas”.

Teismas - uždaras, be žiūrovų. Buvo tik lietuviškai nesuprantantys kareiviai, tribunolas, sekretorius ir vertėjas. Sekretorius stropiai rašė protokolą, nepamiršdamas vietoje žodžio „partizanas” ar „būrys” įrašyti žodžius „banditas” ir „gauja”.

Po J.Žemaičio tribunolo pirmininkas apklausinėjo J. Palubecką. Jis buvo apkaltintas ne tik „tėvynės išdavimu”, bet ir ryšiais su užsienio žvalgybomis. Taip buvo pavadinta pažintis su desantininku K. Širviu, kuriam „aktyviai dalyvaujant 1953 metų gegužę buvo demaskuotas suimtas banditas Simas”. Į tai J. Palubeckas atsakė paprastai: „Šnipinėjimo duomenų aš nerinkau. Aš tik surašinėjau ištremtus žmones”.

Po pertraukos prieš teisėjus stojo M. Žiliūtė: „Aš jau pasakiau ir kartoju, kad apie kitus asmenis aš nieko nekalbėsiu. Kokioje gaujoje buvau, kas jai vadovavo, ką slaugiau - nepasakysiu. (...) Aš lietuvė ir padėjau lietuviams. Kaip lietuvė ir kaip medicinos sesuo jutau, kad mano pareiga padėti lietuviams, kovojantiems už laisvę, todėl išėjau į gaują”.

Teisiamųjų elgesys visiškai neatitiko čekistų scenarijaus. Iš kaltinamųjų jie tapo kaltintojais, bylojančiais apie Lietuvos okupaciją. Susinervinęs tribunolo pirmininkas paprašė kalbėti iš esmės ir duoti parodymus apie byloje išdėstytus faktus. Tuos „faktus” J. Žemaitis paaiškino taip: „Mano parodymai tardymo metu užrašyti vienašališkai, taip, kaip tai buvo reikalinga tardymo organams, ir jie neatitinka mano įsitikinimų. (...) Teismui jokių parodymų neduosiu, nes laikau juos betiksliais ir nereikalingais. Aš kovojau prieš sovietinę valdžią, kurią laikiau neteisėta, o teismas yra sovietinės valdžios organas ir jis negali būti objektyvus”.

Viena, ko siekė teismo proceso metu J. Žemaitis, - tai aiškiai išvardyti MGB agentus. Gal norėjo, kad išdavikai atvirai paliudytų savo menkumą, gal - čekistams priminti, kad jų gėrio ir blogio samprata yra ciniškai reliatyvi, nes „saviems” jie atleidžia žiauriausius nusikaltimus. O gal labai pragmatiškai norėjo informuoti Marytę ir Eleną, kurioms - tikėjo - nebus paskirta mirties bausmė, apie tikruosius šnipus ir išdavikus, palikti jų pavardes, įrašytas bylos puslapiuose. Kartu norėjo paneigti okupacinės valdžios partizanams primetamą teroristo-bandito bei imperialistinių žvalgybų agento vardą. Todėl nesutiko su bylos formuluotėmis: „Mano paaiškinimai betiksliai, nes jie nepakeis bylos. Aš turiu tik vieną prašymą: iškviesti į teismą papildomai du liudytojus – Algimantą Zaskevičių ir pilietį, slapyvardžiu Sakalas”. Dar patikslino, kad A. Zaskevičius paaiškins apie pogrindžio veiklą iki 1946 metų, o Sakalas, t. y. K. Širvys, „kai kalbėjosi su Vilčinsku apie permetimą į užsienį, jis buvo užverbuotas MVD ir pogrindžio nariu tada jau nebuvo. (...) Aš turėjau Sakalo raportą, adresuotą ne man, bet Kęstučio vadui. (...) Ten buvo kalbama apie naują desantą. Tai provokatoriaus raportas, ir jis neturi figūruoti mano kaltinime”.

Tai buvo viskas, ką jis dar galėjo padaryti: viešai pasakyti provokatorių pavardes. Nors tai nebegalėjo padėti likusiems laisvėje partizanams, bet privalėjo likti istorijai.

Vakare „juoda varna” vėl parvežė į kamerą. Diena buvo varginanti. Pusę posėdžio tribunolo pirmininkas skaitė kaltinamąją išvadą, kurioje pabrėžtinai buvo akcentuojami partizanų junginių „sistemingai vykdomi teroro aktai prieš sovietinį-partinį aktyvą”. Ir nė žodžio apie Lietuvos okupaciją, apie tūkstančius nužudytų, ištremtų, įkalintų žmonių. Pačiam J. Žemaičiui buvo inkriminuojamos visos Kęstučio apygardoje ir Jūros srityje įvykdytos kovinės akcijos: Biliūnų ligoninės puolimas, šnipės S. Korobkinos sušaudymas, rinkimų būstinių apšaudymas Raseinių rajone, kautynės Pyragių miške, ginkluotų aktyvistų ir stribų apšaudymas Raseinių rajono Trankinių mokykloje ir kt. Daugelyje šių akcijų tiesiogiai pats J. Žemaitis nedalyvavo, tačiau kaltinime vis tiek buvo nurodoma, kad jos įvykdytos „pagal Žemaičio sudarytą planą” arba „jam pavaldžių ginkluotos nacionalistinės gaujos dalyvių”. J. Žemaitis buvo kaltinamas 1947 metų vasarą dalyvavęs susišaudyme su MVD kareiviais Skaudvilės rajono Gudelių kaime (žuvo vienas kareivis) ir Kalniškių kaime, A. Šliažo namuose (ten taip pat žuvo vienas kareivis). Be to, jam buvo inkriminuojamas Skaudvilės rajono Adakavo vietinės tarybos deputatės P. Rybakovos nuteisimas (jos vyras S. Suščenkovas atsišaudydamas pabėgo), taip pat mirties nuosprendžio įvykdymas Kelmės rajone, Linkaičių miške, šnipinėjusiam Kražių stribui P. Dvarvyčiui.

Trečią teismo dieną buvo iškviesti liudytojai – iš viso 17 asmenų. Daugumos jų J. Žemaitis niekada nebuvo matęs. Jie komentavo įvairias partizanų kovines akcijas: Pyragių kautynes, rinkimų būstinių apšaudymus, susišaudymą su ginkluotu partijos aktyvu Trankinių mokykloje ir kt. Kas konkrečiai šias akcijas vykdė, teismas nesivargino aiškintis – liudytojai buvo reikalingi parodyti, kad teisiamųjų suole sėdi „banditai”. Gal tik vienas J. Broga J. Žemaičio niekuo nekaltino, vien paliudijo, kad jis 1941 metais „dezertyravo” iš Raudonosios armijos.

Pagrindiniai J. Žemaičio kaltintojai buvo R. Gedvilas ir J.Nuobaras. Tik teisme jis sužinojo, kad R. Gedvilas Panevėžyje dirba buhalteriu, o J. Nuobaras gyvena Vilniuje. Tokia buvo buvusių partizanų karjera, už kurią turėjo atidirbti, tad liudijo taip, kaip iš jų buvo reikalaujama. Vis dėlto J.Žemaičiui padarius pareiškimą, kad J. Nuobaro parodymai apie jo dalyvavimą įvykdant P. Dvarvyčiui mirties nuosprendį neatitinka tikrovės, nebedrįso to tvirtinti. Pagaliau sutiko ir su tuo, kad vykdant mirties nuosprendį P. Rybakovai J. Žemaitis į jos namus net nebuvo užėjęs.

Užtat R. Gedvilas skundė išsijuosęs, pasakojo girdėjęs, kad 1948 metais J. Žemaitis siūlęs Jūros srities vadui įvykdyti masinį teroro aktą - surengti Baltramiejaus naktį MGB šnipams.

Tribunolo pirmininkui paklausus, ar J. Žemaitis neturįs asmeninių sąskaitų su liudytoju, J. Žemaitis atsakė: „Liudytoją Gedvilą aš laikau savo priešu. Pagal jo parodymus daug žuvo ir daug mano kovos prieš sovietinę valdžią draugų buvo suimta. Ir aš jį laikau tautinio pogrindžio ir savo asmeniniu priešu, todėl laikau, kad mes turime asmenines sąskaitas”. (...) Nelaukdamas, kol vertėjas išvers, atsakė rusiškai ir paprašė nebesivarginti, nebeversti į rusų kalbą dokumentų ir liudytojų parodymų, nes jis supratęs, kad nėra tokio vertėjo, kuris padėtų jiems susikalbėti. „Aš atsisakau duoti paaiškinimus apie visus bylos daiktinius įrodymus. Tai daryti nėra tikslo ir prasmės. Aš neturiu tikslo pasiteisinti. Teismo nuosprendis man žinomas iš anksto“.

O tribunolo pirmininkas atkakliai tvirtino, kad vertėjas „pasitarnaus tiesos atskleidimui”, - sovietinės tiesos, pagal kurią okupuoto krašto gyventojai neturi teisės ginti savo laisves.

Nenorėdamas daugiau dalyvauti šiame tragifarse, ketvirtą teismo dieną J.Žemaitis atsisakė savo reikalavimo iškviesti į teismo posėdį A. Zaskevičių ir K. Širvį, nes „jų parodymai bus kaip Nuobaro ir Gedvilo - neobjektyvūs”.

Pagaliau atėjo paskutinė teismo diena, kai paskutinį kartą visi drauge sėdėjo teisiamųjų suole. (...) Kiekvienas rengėsi paskutiniam žodžiui, nes žinojo, kad tai - atsisveikinimo žodžiai. Bet kalbėjo ne apie save. (...)

Ne tokių kalbų tikėjosi teisėjai. Neprašė teisiamieji malonės, greičiau patys kaltino, todėl kai J. Žemaitis pradėjo savo kalbą žodžiais: „Aš, kaip ir kiti mano bendraminčiai, laikau, kad Sovietų Sąjunga savo ginkluotomis pajėgomis įsiveržė į mūsų šalį...” Tribunolo pirmininkas pasipiktinęs nutraukė teisiamąjį ir pareikalavo paskutinio žodžio nenaudoti antisovietinei agitacijai. Bet J. Žemaitis tęsė: „Šį sovietinės vyriausybės žingsnį laikau neteisėtu ir todėl laikiau, kad neturiu tarnauti sovietinėje armijoje. (...) Visus pogrindžio veiksmus, kurio dalyviu aš buvau, nukreiptus prieš sovietinę valdžią, aš laikau teisingais ir nelaikau nusikalstamais. Tik noriu pabrėžti, kad, kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi, kad ši kova prisilaikytų humanizmo principų. Jokių žvėriškumų aš neleidau. Koks bus teismo sprendimas - man žinoma. Aš vis tiek laikau, kad kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatus”.

M. Žiliūtė sėdėjo teisiamųjų suole ir stengėsi įsidėmėti kiekvieną žodį. Suprato, kad nuo šiol jos gyvenimas įgis naują prasmę: liudyti. Paties likimo ji buvo išrinkta išlikti ir liudyti. Nuosprendžio nesiklausė: žinojo, kad J.Žemaitis bus pasmerktas myriop, o jos pačios likimas mažai bejaudino... Dešimt, penkiolika, dvidešimt penkeri metai konclagerių - koks skirtumas? Vis tiek kova duos vaisius, o jos pareiga - liudyti, kaip jie kovojo ir kaip žuvo.

Nuosprendis atkartojo kaltinamąją išvadą ir buvo juokinga, kad tik dėl to reikėjo šio šešių dienų farso. Kam vaidino šie teisėjų togomis vilkintys pareigūnai? Ar tik tam, kad susumuotų Rusijos baudžiamojo kodekso straipsnių galimybes? Tėvynes išdavimas, teroras, antisovietinė agitacija - taip buvo kvalifikuoti J. Žemaičio „nusikaltimai”. Galutinis rezultatas - mirties bausmė su turto konfiskavimu.

Toks pat nuosprendis buvo paskelbtas ir J. Palubeckui. M Žiliūtei už medicinos sesers pareigų vykdymą - dvidešimt penkeri metai konclagerių. E. Palubeckaitei teisėjai buvo maloningesni - skyrė „vaikišką” dešimties metų bausmę.

Nuosprendį išklausė ramiai. Viskas - ir bausmių dydis, ir Marytės pistoleto techninė ekspertizė, turėjusi nustatyti, ar šiuo nešaudančiu ginklu ji vykdė teroro aktus, ir nuteistųjų turto, kurio jie neturėjo, konfiskavimas, ir pareikalavimas padengti teismo išlaidas - priklausė nerealiam, absurdiškam pasauliui. Buvo „aprašytas” J Žemaičio turtas ir pažymėta, kad jo neužteks teismo išlaidoms padengti: senas portfelis, kuriame jis laikė dokumentus, buvo aptriušęs ir naudoti nebetiko. (...)

Teismo nuosprendžio nebuvo galima apskųsti kasacine tvarka. Laukiantys kalėjimo „juodos varnos” nuteistieji buvo uždaryti gretimuose boksuose. M. Žiliūtė girdėjo, kaip pravėrę bokso duris teisėjai J. Žemaičiui siūlė rašyti malonės prašymą. J. Žemaitis atsisakė, tik paklausė, kada bus vykdomas nuosprendis, ir paprašė pasimatymo su sūnumi. Bet šis pageidavimas liko be atgarsio. Malonės atsisakė ir M. Žiliūtė.

Po teismo iš KGB rūmų požemio J. Žemaitis buvo išvežtas į Lukiškes. Vežė naktį. Kai išlaipino iš „juodos varnos”, kalėjimo kiemas buvo tuščias. (...)

Jis buvo įvestas į tipišką Jekaterinos laikų kalėjimo korpusą. Viduryje kilo vielos tinklais atitverti laiptai, abipus kurių rikiavosi geležimi kaustytos kamerų durys. Mirtininkų korpuse buvo tylu.

Nuo šiol J. Žemaitis bus vienas. Kada bus įvykdytas nuosprendis, teisėjai nesakė. Nežinojo, kad mirties teks laukti beveik pusę metų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija