Atnaujintas 2004 gruodžio 1 d.
Nr.90
(1293)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

GONGAS!

Denni MUHAMMADAS

Ėjo tretieji antrojo Čečėnijos karo metai. Frontinis Urus-Martanas nuščiuvo slegiamas visiškos savivalės. Komendantūra, vadovaujama generolo majoro Gadžijevo, avaro iš Dagestano, demonstravo „heroizmo stebuklus“. Kiekvieną dieną areštuodavo dešimtis žmonių. Iš jų būdavo „išmušinėjami“ neįtikimiausi liudijimai ir parodymai bei, jais remiantis, vykdavo nauji areštai. Daugelis areštuotųjų – įskundus ar šiaip – mirdavo, neatlaikę kankinimų. Savaime aišku, areštui nereikėdavo jokių sankcijų. Nužudytuosius kitiems pagąsdinti išmesdavo į dykvietę priešais miliciją arba komendantūros kieme. Ne, lavonų neatiduodavo giminaičiams palaidoti – juos tiesiog pardavinėdavo už penkiasdešimt ar netgi 100 tūkstančių rublių už lavoną. Tai nemaža pinigų suma dabartinėje Čečėnijoje, turint omeny absoliutų nedarbą ir tai, kad praktiškai neįmanoma ir netgi pavojinga užsiimti verslu.

Aišės – jaunos dvidešimtmetės moters, dviejų vaikų motinos, vyras buvo areštuotas, ir netrukus jis gulėjo negyvas komendantūros kieme, o jos brolis ir jos vyro brolis, nuėję pasiimti lavono, taip pat buvo areštuoti, areštuota netgi Aišės svainė Garfolta. Po trijų dienų trys šių žmonių lavonai irgi gulėjo komendantūros kieme. Pas giminaičius apsilankė žmonės iš komendantūros ir pasakė, kad visi jie sunaikinti kaip banditai ir jų pagalbininkai. Generolas Gadžijevas leidžia pasiimti lavonus ir juos palaidoti, nes yra tikratikis musulmonas ir nori, kad užmuštuosius palaidotų pagal musulmoniškus papročius. Paėmę traktorių MTZ su priekaba, dar vienas Aišės brolis ir trečiasis nužudytosios Garfoltos sūnus išvyko į komendantūrą pasiimti lavonų, nors kaimynai ir giminės juos atkalbinėjo, gąsdindami Rusijos generolo klastingumu. Jiedu taip pat negrįžo nei tądien, nei kitą dieną, o netrukus sudarkyti jų lavonai irgi gulėjo komendantūros kieme. Be to, ten gulėjo dar dvi dešimtys lavonų, kuriuos jų giminaičiai bijojo pasiimti ar neturėjo lėšų išpirkti.

Buvo šiltas kaukazietiškas ruduo, vadinamasis „aksominis sezonas“. Kažkada paprastiems žmonėms gauti kelialapį į Kaukazo kurortus buvo neįmanoma, o sodai ir vyno rūsiai lūžo nuo gėrybių, bet visa tai buvo jau praeityje. Ir dabar, kaip ir visada, buvo šiltas palaimingas ruduo. Didžiojo Kaukazo kalnagūbrio ketera buvo matyti kaip išpiešta ir atrodė tikroviškai reljefiška. Atrodė, ją pasiekti užtenka ištiesti ranką, nors iš tikrųjų atstumas buvo apie šimtas kilometrų tiesia linija.

Nepaisydami uolaus pavojaus būti areštuotiems, komendantūros kieme būriavosi daugybė žmonių, tolimesnių ir artimesnių giminaičių bei nužudytų areštuotųjų ir dingusiųjų be žinios draugų. Areštas – išskyrus atskirus atvejus, kai per įtakingus žmones už didesnes pinigų sumas pavykdavo kai ką išpirkti – beveik visada reikšdavo mirtį. Areštuojami daugiausia buvo jauni žmonės – 16-os – 30-ies metų. Juos nežmoniškai kankindavo, kankinimai buvo žiauresni už iki tol istorijoje žinomus žiauriausių despotų naudotus elektroninės ir techninės revoliucijos pasiekimus, kurie buvo prieinami specialiosioms tarnyboms, pradedant nuo ČK ir NKVD laikų. Pavyzdžiui, beveik nėra žmonių, likusių gyvų po to, kai buvo pasodinti į Černokozovo lagerį. Yra žinomas laiškas, kurį parašė vienas areštuotasis, prašydamas artilerijos ugnimi sunaikinti lagerį, tikėdamasis žūti kartu su kankintojais.

Pagaliau susirengė į komendantūrą ir Aišė. Ten buvo daug žmonių ir prasibrauti prie komendanto, apsupto pečiuitų, iki dantų ginkluotų asmens sargybinių, niekaip nesisekė. Taip praėjo keletas dienų. Pagaliau komendantas atkreipė dėmesį į jauną simpatišką moterį vaikiškai verksmingu veidu. Generolas Gadžijevas plačiai nusišypsojo ir liepė moterį praleisti. Bet žmonės neprasiskyrė, kiekvienas jų turėjo savo sielvartą, niekas čia neatėjo šiaip sau.

„Dadovliiš“ (praleiskite), - tarė Aišė. Žmonės atkreipė dėmesį į keistą jos veido išraišką. „Pasitraukit toliau“, - pasakė ji čečėniškai, ir visi staiga pajuto, kad vyksta kažkas neįprasta, ypatinga. Žmonės metėsi į šalis, atidengdami komendantą, anksčiau nepasiekiamą. Jis stovėjo tvirtai, aiškiai pasitikintis savimi, savo jėga ir nebaudžiamumu. Plačiai šypsodamasis, komendantas pasakė: „Atrodo, ji nori man kažką įdomaus pasakyti?“

Aišė artėjo labai iš lėto. Apsaugininkai sukruto, žengtelėjo pirmyn, bet generolas Gadžijevas ištiesė jai ranką: „Na, kokiu reikalu?“ – ištarė jis. Ji ėjo lėtai, lyg skendėdama prostracijoje. Vienas apsaugininkų, stovėjęs tolėliau, staiga puolė prie jos, bet buvo jau per vėlu: Aišė tvirtai apkabino komendantą – ir nuaidėjo stiprus sprogimas. Dviem apsaugininkams buvo nutrauktos galvos, komendantui vietoj akių veide liko kruvinos skylės, po suplėšytu munduru matėsi specialūs šarvai, kurie jo neišgelbėjo. Ant žemės priešmirtiniuose traukuliuose raičiojosi dar šeši asmens sargybiniai. Tam, kuris norėjo sulaikyti Aišę, buvo nutraukta ranka, visas jo veidas buvo kruvinas, jis garsiai rėkė. Iš nelaimingosios Aišės neliko nieko – ji buvo sudraskyta į gabalėlius.

Generolą Gadžijevą skubiai sraigtasparniu pristatė į Rusijos kariuomenės bazę Chankaloje, į karo ligoninę, kur jis, bjauriausiais žodžiais keikdamasis, paklaikusiai rėkdamas, vis kartojo grasinamai: „Mažai dar jus traiškiau, kai pasveiksiu, dar jums parodysiu!“

Betgi tai buvo jau agonija. Po keturių parų Gadžijevas mirė.

2004 m. sausio 28 d.

Vertė Algirdas PATACKAS


Apie autorių

Denni MUHAMMADAS (slapyvardis), čečėnas, trejų metų buvo ištremtas į Kazachstaną. Baigęs aukštąjį mokslą, ekonomistas. Šiuo metu gavęs prieglobstį Lietuvoje. Yra parašęs panašių į šią dokumentinę apybraižą kūrinių apie Čečėnijos karą, norėdamas, „kad išliktų bent koks nors liudijimas, tegul ir lietuviškai, apie mano tautos kančias, kad bent šitaip būtų pagerbtas žuvusiųjų atminimas“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija