Atnaujintas 2004 gruodžio 10 d.
Nr.93
(1296)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Mes – šios žemės keleiviai

Nors, įnirtingai įsikibę į žemę, mėgaujamės jos teikiamomis gėrybėmis, tačiau mes visi paliksime jas ir iškeliausime į Amžinybę. Ne mūsų valioje ir galioje įsitvirtinti bei pasilikti čia amžiams: nepermaldaujama ir neįveikiama lemtis atplėš nuo įsisiūbavusios buities, kad ir kokia ji būtų. Ar dažnai pasižiūrime į save kritiškai, ar pastebime, kokie tie mūsų dvasiniai rūbai: ar nesupurvinti, nesuglamžyti, nesudriskę?

Suvokę savo laikinumą po saule, bet įnirtingai įsikibę į žemę, įsiklausykime, ką mums primena didieji mąstytojai. S.Belou teigė: „Pinigai ir turtai apglėbia žmogų gyvenime taip, kaip žemė apglėbia jį po mirties“. Apsvaigusiuosius nuo turtų ir pinigų gausybės Epiktetas įspėja: „Sunku turtingam žmogui gyventi dorovingai ir sunku dorovingam žmogui tapti turtingu“. O J.V.Gėtė bando mus guosti: „Žmogus per klystkelius suranda tikrą kelią“.

Antrojo tūkstantmečio pabaiga atnešė mums didžią pergalę: išsilaisvinome iš bolševikinės vergijos. Mūsų tvirtą ryžtą ir nepalaužiamą valią grįžti į laisvę palaimino Dievas. Jau visiškai išsilaisvinę peržengėme slenkstį kelyje į trečiąjį tūkstantmetį. Tačiau ar nušviesime, ar praturtinsime jo pradžią gerais darbais, kilniomis idėjomis, drąsiais žygiais? Kol kas tuo negalime džiaugtis: į valdžią brutaliai, be gėdos jausmo, be sąžinės graužimo veržiasi buvę klusnūs okupantų tarnai – komunistiniai kolaborantai, nešvariais būdais susikrovę milijonus, nustumdami į nuošalę tikruosius patriotus, tremčių ir lagerių kankinius, kuriems ne milijonai, o Tėvynės laisvės išsaugojimas rūpi. Lietuva dar ne ta šalis, kurioje per trumpą laiką būtų galima sąžiningai tapti milijonieriumi. Tik sukčiai, vagys, plėšikai ir korumpuoti valdininkai sugebėjo susikrauti sau milijonus. Į neseniai mūsų išrinktą Seimą pateko apie 20 tokių milijonierių. Nebūkime naivūs: jie nė kiek neišgyvens dėl daugumos Lietuvos gyventojų skurdo. Jie į valdžią įsibrovė tik dėl to, kad dar labiau pralobtų. Ne jiems rūpi Tėvynės laisvės išsaugojimas, didžiulės diferenciacijos tarp turčių ir vargšų mažinimas.

Bet kokie nemalonumai neturi nuslopinti aukštų siekių, kilnių idėjų. O gražūs poelgiai, laimėjimai ar pergalės neturi skatinti puikybės, pasididžiavimo. Kaip malonu, kai žmogus dažnai dirstelėja į savo vidinį pasaulį, kai, puolęs į moralinį purvą, greitai pakyla ir stropiai nusivalo savo dvasinį rūbą.

Būk geras žmonėms, šviesk jiems visomis dorybėmis – ir jie bus tau geri bei prašvis tuo pačiu. Privalu rodyti pagarbą kiekvienam žmogui, kad ir koks jis būtų. Ir prieš nieką nesididžiuoti, nedemonstruoti savo viršenybės! Kuklumas ir paprastumas yra dorybės, kurios ne žemina, o, atvirkščiai, išaukština. Tik, Dieve saugok, kad nepamirštume savo sąžinės, kad tik nenurašytume jos į moralinius nuostolius. Juk į sąžinę remiasi tiesa ir teisingumas, gilus tikėjimas ir maldingumas, meilė ir gailestingumas bei daug kitų moralinių vertybių. Jų jokia materija, jokia prabanga ir joks dirbtinai išpūstas autoritetas negali pakeisti. Jomis gaivinasi neretai pasiligojanti mūsų siela. Ant šių vertybių laikosi visas pasaulis.

Mane ima apmaudus juokas stebint, kaip kai kurie žmonės stengiasi kuo daugiau materialinių gėrybių įsigyti, neretai net neleistinomis aplinkybėmis. Skuba, lekia, per galvas verčiasi, kad tik daugiau teisėtai ar neteisėtai iš kito atimtų. Neteisėto praturtėjimo godulys, įsisiurbęs į kai kurių (o gal ir daugumos?) mūsų valdininkų sąmonę, veržiasi visa jėga, prigesinus sąžinę.

Jei mes kiekvienas sudėtume nors po nedidelį gėrio spindulėlį prie neseniai prasivėrusių trečiojo tūkstantmečio vartų, mūsų negaluojanti būtis žymiai prašviesėtų, įgytų gilesnę prasmę, o mūsų Tėvynė taptų nuostabios ramybės ir taikos oaze. Mums netrūksta stiprių rankų, gerų sumanymų ir aukštų idėjų. Tačiau neretai pritrūksta ryžto, valios, o gal ir noro dirbti ne vien sau, bet ir šalia mūsų esantiesiems. Jei pažadinsime savo galias bei ryžtą prasmingai veiklai – tuoj pastebėsime, kad gyventi ir bendrauti darosi smagiau.

Tad atsitieskime, pakelkime galvas aukščiau, įsižiūrėkime ir įsiklausykime: mūsų laukia Tėvynė, kad ją puoštume prasmingais darbais, kad ją budriai saugotume, o prireikus drąsiai gintume.

Antanas MARČIULAITIS

Ilgakiemis, Kauno rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija