Atnaujintas 2004 gruodžio 10 d.
Nr.93
(1296)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Idėjų kryžkelėse

Turbūt nerastume suaugusio ir mąstančio žmogaus, kuris neturėtų kokiu nors svarbiu klausimu savo idėjos ar įsitikinimo, daugiau ar mažiau apibrėžto, sąmonėje įsitvirtinusio. Polemizuodamas su oponentais, jis stengiasi jiems įrodyti, jog jo idėjos ar įsitikinimai teisingi. Tai natūralu: juk žmogaus mąstysenoje visa tai susiformavo per tam tikrą laiką, gilinantis į įvykius bei reiškinius, suteikiant jiems palankiausią atspalvį ir esmę. Jo idėjos gali būti tendencingos ir klaidingos, bet vis dėlto tai idėjos, kurias jis pasiryžęs apginti. Svarbu, kad pasirinktoji idėja turėtų gilumines ištakas ir tvirtą pagrindą. Jei žmogus neturi tokios idėjos, už kurią drįstų kovoti, jis tampa tik gyvenimo audrų blaškomu šapeliu.

Įvairiose, ypač politinėse situacijose nėra lengva surasti teisingą sprendimą. Tam reikia ir tvirtos idėjinės krypties, ir nemažo žinių bagažo, ir aiškaus tikslo, galinčio tą sprendimą pateisinti ar apginti. Riboto mąstymo žmogus paprastai nesistengia gilintis į svarstomo klausimo esmę. Jis lengviau pasiduoda svetimoms (neretai neigiamoms) įtakoms. Reiškinius ir įvykius toks žmogus vertina paviršutiniškai, nekritiškai, be vidinės analizės, o tik veikiamas svetimų įtakų ir pirmųjų įspūdžių, kurie vėliau gali tapti įsitikinimais. Tai jau individo tragizmas, galintis turėti neigiamų pasekmių ne tik sau, bet ir kitiems, netgi daugumai.

Dar didesnis tragizmas tyko tada, kai paviršutiniškumo, beidėjiškumo liga užsikrečia minios, aklai susižavėjusios valdančiųjų ar į valdžią besibraunančių maniakų suktais vylingais žodžiais ir pažadų kalnais. Jos apsvaigsta nuo miglotų iš šalies primestų idėjų, metasi į euforiją, o nesusimąsto dėl pasekmių. Istorija pateikia daug pavyzdžių, rodančių, kaip minių užliūliavimai nuvedė į milžiniško masto katastrofas. Jei minios būtų dalykiškiau analizavusios ir kritiškiau vertinusios visuomeninio bei politinio gyvenimo raidą ir jei būtų labiau klausiusios proto balso, o ne pasidavusios įtakingų maniakų klyksmams, rusiškojo komunizmo ir vokiškojo nacionalsocializmo pabaisos nebūtų įsitvirtinusios ir pareikalavusios tiek daug kančių ir aukų. Leninas įsiūbavo Rusijoje vargingąjį visuomenės sluoksnį, žadėdamas „žemiškąjį rojų“. Kas iš to išėjo, matome aiškiai. Hitleris apnuodijo vokiečių tautą rasizmo opijumi ir įstūmė į pražūtingą pasaulinį karą. Tiek Leninas ir Stalinas, tiek Hitleris ir Musolinis buvo laikomi neklystančiais vadais, ir tautos patikėjo jiems valstybės vairą. Tapę vadais, jie ir patys laikė save neklystančiais. Tačiau, pasak P.Buasto, pats patikimiausias būdas suklysti – laikyti save neklystančiu. Todėl jie ir darė didžiules klaidas bei nusikaltimus, o tautos už tai turėjo labai brangiai sumokėti.

Panašių pavyzdžių randame ir Lietuvoje. Kai kam neblogą įspūdį padarė buvę Lietuvos komunistų partijos lyderiai, paskubėję savo partiją atplėšti nuo SSKP. Jie net partijos pavadinimą pakeitė, o jos ideologiją, dešimtmečiais puoselėtą, paliko beveik tą pačią, tik šiek tiek pagrimuotą. Taigi tas pats žvėriukas, tie patys dantys, tik kitas kailiukas klaidoms pridengti. Liguistai iškreiptas mąstymas išugdė ir iškreiptas idėjas. Argi logiškai mąstė dauguma rinkėjų ir ar vadovavosi kilniomis idėjomis, Respublikos prezidentu išsirinkę ką tik buvusį komunistų partijos pirmąjį sekretorių, o į Seimą – tiek daug komunistinių nomenklatūrininkų, net kagėbistų ir stribų? Ar tie rinkėjai turėjo bent trupinėlį tautinės savigarbos, ar jie nors kiek pagalvojo, kad okupantų kolaborantai, patekę į aukščiausiąją valdžią, gali rimtai pakenkti Lietuvos ateičiai? Naivuoliams, rėksmingų pažadų apsvaigintiems, derėtų dažniau prisiminti pamokančią liaudies išmintį: devynis kartus matuok, dešimt – kirpk!

Taip, tikėti žmogumi reikia. Bet taip pat reikia įsitikinti, ar jo žodžiai atitinka tikrovę, ar juose neslypi klasta ir melas. Juk pirmieji įspūdžiai gali suklaidinti. Sukčių ir suvedžiotojų šiais laikais netrūksta. Jie patraukia į savo pusę neprincipingus, tvirto nusistatymo neturinčius lengvatikius. Pernelyg didelis naivumas ir nekritiškas patiklumas – tai, sakyčiau, tam tikras psichikos sutrikimas.

Naivumu ir patiklumu užsikrečia net patyrę politikai. Prisiminkime Antaną Sniečkų, Justą Paleckį (vyresnįjį), Mečislovą Gedvilą ir kitus Lietuvos laisvės duobkasius, kurie, susigundę SSRS vadeivų vilionėmis ir atsainiai žvelgę į savo tautos ateitį, padėjo okupantams įstumti mūsų tautą ir valstybę į badaujančios ir nekaltų žmonių krauju susitepusios imperijos liūną, iš kurio jau nebebuvo galima išsikapstyti. Naivumas ir patiklumas pastūmėjo į nusikaltimų kelią kai kuriuos lietuvius, vokiečių okupacijos metais padėjusius žudyti žydus. Ne vienas tapo šnipu ir išdaviku sovietinės okupacijos metais, ne vienas stojo į stribų gretas, kad galėtų plėšikauti, savo tautiečius žudyti. Tai žmonės be principų, be tvirto nusistatymo, be aiškių idėjų. Okupacijos metais mums buvo brukamos svetimos ir pražūtingos idėjos. Kai kas jomis susižavėjo ir besąlygiškai priėmė. Kiti tomis idėjomis apsivėlė siekdami karjeros ar gelbėdami savo kailį. Okupantai tokiems lengvatikiams pataikūnams suko galvas, veidmainiškai savindamiesi Jėzaus paraginimą žvejams: „Eikite paskui mane“.

Atsibastėlis iš Archangelsko, pasivertęs chameleonu, susirado nemažą būrį beidėjinių lengvatikių ir apsvaigino juos pažadų opijumi. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu ir pikta, kad Lietuvoje, patyrusioje tiek daug nelaimių, kančių, neteisybės, atsiranda beidėjinių tautiečių, krypuliuojančių paskui suktus vertelgas.

Nereikia bijoti idėjinių priešų: nuo jų galima pasisaugoti ar apsiginti. Bijoti reikia beidėjinių draugų: jie bet kada gali mums pakenkti. Jei tokie lengvatikiai, išgirdę raginimus „daryk, ką liepiu“, „eik su manimi – ir būsi laimingas“, iškart puola į svetimą glėbį – lengvai išduos ir parduos savo artimuosius ir draugus, netgi tėvynę. Tie, kurie dar ir dabar nepajėgia suvokti savo Tėvynės laisvės idealo ir vis dejuoja, jog atgauta nepriklausomybė nieko gera nedavė, neturi kilnių tautinių idėjų ir todėl gali būti pavojingi. Jiems tėvynė – tik paprasčiausia gyvenamoji vieta, iš kurios galima išspausti kuo daugiau materialinės naudos. O jai esą teduoda kiti. Kas nepajuto vergijos kartumo, tas sunkiai suvokia laisvės saldumą.

Kartą išėjo du broliai į pasaulį laimės ieškoti. Priėjo kryžkelę. Joje pamatė dvi rodykles. Kairioji rodyklė skelbė: „Į šalį, kurioje būsi viskuo aprūpintas, bet laisvės neteksi“. Dešinioji skelbė: „Į šalį, kurioje būsi laisvas, bet patirsi daug vargo. Rinkis!“ Vienas brolis patraukė kairiuoju keliu, kitas – dešiniuoju. O mes su kuriuo broliu keliausime?

Išsivadavus iš ilgalaikės priespaudos ir pasikeitus politinei situacijai, kai kas ėmė keisti savo idėjas, bandė prisitaikyti. Tai nendrės, kurios, kaip sakė F.Šileris, ir nuo kvėpavimo linksta, kai tuo tarpu ąžuolams reikia audros. Keisti savo idėjas galima tik tada, kai esi tvirtai įsitikinęs, jog ankstesnės, kuriomis ligšiol gyvenai, buvo klaidingos. Tačiau šiuo atveju reikia viešos atgailos, atviro ir nedviprasmiško prisipažinimo, jog buvai suklydęs. Žinoma, tai kraštutinė priemonė, kuriai ne kiekvienas ryžtasi. Iš tūkstančių kolaborantų Lietuvoje tik vienas kitas viešai prisipažino klydęs, o dauguma tyli lyg niekur nieko. Užtat jie įsibrovė į valdžios struktūras, metėsi į komerciją, o jų idėja - išlaikyti savo rankose pirmumo teisę, kokią jie turėjo ir sovietmečiu.

Tik apgalvotai pasirinktas kelias nuves į gyvenimo pilnatvę. Tiems, kurie vis dar blaškosi idėjų kryžkelėse, laikas atsitiesti ir ryžtingai tarti: gana abejonių ir blaškymosi. Tėvynė laukia mano gerų darbų ir šviesių idėjų. Jei ne aš, tai kas už mane prikels tautą iš sąstingio, sustabarėjimo ir išjudins kilniems žygiams?

Antanas MARČIULAITIS

Ilgakiemis, Kauno rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija