Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Festivaliai
Krikščionybė
    ir visuomenė
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Nepabūgusi sunkumų

Keletas eipzodų
iš rašytojos Onos Miciūtės gyvenimo

Marija MACIJAUSKIENĖ

Rašytoja Ona Miciūtė apie 1938-uosius metus Ričardo ŠAKNIO fotokopija

Mudvi matėmės gal du ar tris kartus. Trečiąjį kartą rašytoją Oną Miciūtę jau mačiau karste, užmigusią amžinuoju miegu. Tačiau jos autobografinėje knygoje „Pirmoji šakelė“ (1972 m.) autorės įrašas: „Neužmirškite manęs“ tarsi nuojauta kalba, jog ji greit atsisveikins su šia vargų žeme, bet nori išlikti skaitytojų atmintyje, kad jos gimtasis Vilniaus kraštas, jos numylėta Lietuva būtų Šviesos oazė. Ji visa savo siela mylėjo žmogų, Vilniją, viską, kas tauru ir turtina dvasinį pasaulį.

Rašytoja O.Miciūtė buvo vargo vaikas. Gimė 1919-ųjų gruodžio 14 d. (minimos dar gruodžio 1 ir 9 dienos, bet teisinga būtent 14-oji) Vilniuje, darbininkų šeimoje, kur nuolat stigo duonos, ir vaikystė prabėgo skurdžioje vaikų prieglaudoje, o ten trūko širdies šilumos, kartais ir paprasčiausios šilumos. Tiesa, tėvų šeimoje, be Onos, augo dar dvi seserys ir brolis, tad vargas ir skurdas buvo kasdienybė. Tačiau ji nuo pirmųjų sąmoningo gyvenimo dienų aistringai siekė tikslo, mokslo sau ir visam Vilnijos jaunimui – šviesos ir padorumo. Buvo mažesnė už mažesnį, bet neleido savęs pažeminti ir pati nesižemino.

Gyvendama prieglaudoje baigė pradinius mokslus. Vėliau – Vytauto Didžiojo gimnaziją Vilniuje, kur ir gyveno mokinių bendrabutyje. Baigusi gimnaziją ir gavusi Vilniaus lietuvių komiteto stipendiją, įstojo į Vilniaus Stepono Batoro universiteto Humanitarinių mokslų skyrių, pasirinkdama polonistiką (čia į programą įėjo ir bibliotekininkystės disciplinos) ir antrąją sritį – lituanistiką. Išklausė polonistikos ir lituanistikos kursus, tačiau apiforminti universiteto baigimą sutrukdė labai pablogėjusi sveikata ir karo įvykiai.

O.Miciūtė buvo aktyvi Vilnijos krašto kultūros dirvonų kultivuotoja, rašė straipsnius švietimo, to krašto kultūros istorijos klausimais (jai labai rūpėjo, kad jaunimas ne prisitaikytų, bet išlaikytų savitumą, savo tautos moralines ir kultūrines vertybes), skelbė savo lyriką lietuvių periodinėje spaudoje. Ji talkino ir kolegėms dramaturgėms, atlikdama vaidmenis jų pjesių pastatymuose. O 1938 metais Vilniaus lietuvių meno ir literatūros draugija išleido jos pirmąjį lyrikos rinkinį „Žiburiai pelkėse“.

Štai ką 1938 metais žurnale „Moteris ir pasaulis“ apie O.Miciūtę rašo kraštietė Marija Budrevičiūtė: „Vilniaus krašte turime keletą moterų, dirbančių literatūros srityje. Lyrika ir drama - jų mėgstamiausios literatūros rūšys.

Lyrikos srityje pirmoji vieta neginčytinai atitenka O.Miciūtei. Ji gimusi, augusi ir mokslus ėjusi Vilniuje. Jau gimnazijos suole pradėjo rašinėti ir spausdinti savo eilėraščius Vilniaus krašto lietuviškuose laikraščiuose. 1938 m. pasirodė Onos Miciūtės eilėraščių rinkinys, pavadintas „Žiburiai pelkėse“. (…) Stebint jos kūrybą matyti, kad poetė nuolat daro pažangą. Jos kūriniai kaskart tobulėja. Poetė gan greitai nusikratė kitų rašytojų įtakos, kurią galima pastebėti jos ankstesniuose eilėraščiuose. Autorė daug dėmesio kreipia į savo eilėraščių formą, kurią rūpestingai išbaigia, išlygina. Autorei ypatingai sekasi artistiniai (meniškai – M.M.) perdirbti ir pritaikyti savo eilėraščiuose mūsų liaudies dainų formą. Ona Miciūtė – lyrikė tikra to žodžio prasme. Kiekvieną įvykį ji praleidžia per savo jautrios sielos prizmę, giliai pergyvena, matuoja savo mastu ir pritaiko savajam asmeniškam pasauliui. Jos eilėraščiuose daug pesimizmo. Linksmesnio pobūdžio eilėraštis Onos Miciūtės kūryboje – retenybė, bet jie ir negali būti kitokie, kilę tose aplinkybėse, kuriose tenka jaunai poetei gyventi ir kurti“.

„Lietuvai atgavus Vilnių, Vilnijos kraštą, O.Miciūtė pradėjo dirbti Valstybės radiofone vertėju į lenkų ir lietuvių kalbas, hitlerinės okupacijos metais iki 1942 metų balandžio – radiofone bibliotekininke. O liepos mėnesį jau dirba Mokslų akademijos Lietuvių literatūros institute vyresniąja bibliografe ir Lietuvių grožinės literatūros rankraštyno vedėja. Tuo metu parašė mokslinį darbą „Simono Daukanto rankraštinis palikimas“ (MA Lietuvių literatūros instituto leidinys „Darbai“. I tomas).

1945-aisiais parašė keturių veiksmų pjesę – pasaką „Stebuklingoji dėžutė“, kurią pastatė ir kelerius metus rodė Kauno jaunojo žiūrovo teatras (tada, pamenu, visos Kauno gimnazijos tą spektaklį žiūrėjo, tik autorės mes nepažinojome).

Skaitau O.Miciūtės 1951-aisiais parašytąją autobiografiją ir širdį suspaudžia, kad ji turėjo prieš tuometes „švitrias akis“ kiekvieną savo žingsnį pateisinti. Toks buvo metas norint išlikti gyvam. Tiems, kurie gimė, augo ir dirbo XX amžiaus sąvartose, gyvenimas ir likimas negailėjo ūmių ir skaudžių akibrokštų. Tuos pasiteisinimus O.Miciūtė turėjo rašyti darbovietėms, Rašytojų sąjungai ir dar nežinia kam… Tai žeidė jautrią rašytojos širdį.

Noriu skaitytojui pateikti truputį realios tą metą atspindinčios medžiagos, kurią buvau pasižymėjus, kai susitikau su rašytojos vyru J.Šutovičiumi ir E.Matuzevičiumi. Tos gyvos detalės sušildys mano pasakojimą ir nušluostys dulkes nuo rašytojos O.Miciūtės likimo, jos paveikslo. Štai dienoraščio lapeliai.

1973 m. kovo 1 d.

Praėjusį sekmadienį buvo O.Miciūtės vyras atvažiavęs. Sakė, buvę jau iš Centrinio archyvo atėję (mirė O.Miciūtė 1973 02 02 - M.M.)- vis dėlto vilnietė. Sutarėm, kad atvyksiu dėl eksponatų (dirbau ir vadovavau Lietuvių literatūros muziejui).

Pasibeldžiau į duris. Atidarė J.Šutovičiaus sesuo (…). Kambarys jau ne toks idealiai tvarkingas ir nėra to virpančio jautrumo ir sukauptumo, kai paskutinį kartą lankydamasi mačiau.

J.Šutovičius lyg ir sumišęs, - užmiršo pažadą man; ruošiasi važiuoti pas brolį. Todėl ilgai netrunku, bet ir per tą laiką daug papasakojo, kad buvęs pas Eugenijų Matuzevičių. Šis liepęs visus alei vieno rankraščius surinkti; žada sudaryti iš rašytojų specialią redakcinę komisiją ir juos peržiūrėti. Pas O.Miciūtę esą daug jo laiškų, o taip pat ir J.Šutovičiaus. Tarp jų – rado pirmąjį meilės laišką, rašytą bene 1938 m. rugsėjo 18 d. su kito autoriaus baltarusiškai eilėraščiu. Pasakojo, kaip jį baltarusių literatūros asas Maksimas Tankas nuvedęs ir supažindinęs su O.Miciūte. Tuo metu M.Tankas dar buvo nevedęs ir draugavęs su dabartine savo žmona, bet jam patikusi ir O.Miciūtė. Tik dabartinė jo žmona tada ir sugriebusi trumpai jį už pavadžių.

- Onytę greit, – tęsia J.Šutovičius, - į savo gretas įtraukė J.Karosas, J.Kėkštas ir Alb.Žukauskas. Kai Vilnių atgavo Lietuva, mane pakvietė į radiją baltarusiškoms laidoms. Pakviečiau ir Onytę. Paskui dirbau baltarusių muziejaus direktoriumi. Tačiau greit užgriuvo hitlerinė okupacija. Vokiečiai mane suėmė. Pabėgau. Mane priglobė sužadėtinė. Ir jau tarybiniais metais apiforminom santuoką. Gyvenom tada ne vienam kambary kaip dabar (mane suėmus suglaudino), bet turėjom visą butą, kaip ir pridera muziejaus direktoriui: jos kambarys, mano darbo kambarys, priimamasis, miegamasis. Atsėdėjau dešimt metų be jokios kaltės. Tik sveikatą atėmė. Po karo buvo daug kas išplėšta. Mes savo albumus buvome sunešę į instituto patalpas, manėm, apsaugosim. Taigi po karo reikėjo patalpų muziejui. Jau ir su miesto valdžia suderinau, ir gavau orderį ten, kur dabar yra kultūrinių ryšių su užsienio šalimis komitetas… Bet staiga atėjo enkavėdistai ir pasakė, kad jiems šis namas patinkąs. Parodžiau orderį. Kitą dieną atėję du žmonės pareiškė, kad Minskas nušluotas nuo žemės, o šis muziejus saugo baltarusių kultūrą, todėl keliamas į Minską. Aš pasakiau, kad turiu apie tai pasakyti vadovybei ir sutarėm rytoj susitikti. Bet kitą rytą… aš jau buvau suimtas. Žmona daug pergyveno. Jai pačiai prašant, atleido iš Lietuvių literatūros instituto, pašalino iš Rašytojų sąjungos, ji atsisakė manęs. Ir aš nepykau, nes taip reikėjo. Mes nebuvom nusikaltę, bet pokario metais taip buvo. Kai grįžau pas žmoną ir ėmėm gyventi, ji labai pergyveno, bet aš jai pasakiau, kad taip reikėjo. Tada prašė, kad vėl apiformintumėm bendrą gyvenimą. Ir vedėm antrą kartą. Ji buvo labai jautri ir labai tvarkinga moteris.

Dirbti gyvenant vienam kambary buvo labai sunku.

Aš ją slaugiau, kai pjovė krūtį, ji mane kasdien lankė ligoninėje, kai gulėjau dėl apendicito. Po penkių dienų išrašė mane iš ligoninės. Grįžau namo, šalta. Buvo pirma valanda dienos. Galvoju, išėjo pirkti (produktų) pietums. Bet ir pusė keturių, o Onytės nėra, negrįžo. Man neramu. Atėjo žmonos sesuo ir pasakė, kad vakar be sąmonės išvežta į ligoninę – infarktas. Aš mečiau visus darbus, greit susiruošiau, nupirkau obuolių ir apelsinų. Priėmė, vadinasi, - gyva, bet neįleido. Pagaliau prisimušėm prie gydančio gydytojo, o gal budinčio. Jis pasakė, kad Onytės sunki sveikatos būklė ir mano atėjimas gali ją tik sujaudinti. Kitą dieną su skandalais paprašiau, kad įleistų, ir mes su jos jaunesne seserimi paskutinį kartą ją gyvą pamatėm. Tiesa, pirmą dieną man perdavė ant mažo lapelio pieštuku rašytą jos laišką. Prašė popieriaus, akinių, dėkojo už vaisius ir prašė rašyti Šutovičienei.

(Prašydama akinių ir popieriaus O.Miciūtė tikėjosi rašysianti. Tik tas, kas sunkiai sirgo, kas stovėjo prie mirties slenksčio, gali puikiai suprasti rašytojos didžiulį norą įsikibti į Gyvenimą, nes rašymas O.Miciūtei tada buvo viltis. – M.M.)

- O kiek ji rašė jaudindamasi! – vėl tęsė mano pašnekovas. – Sakiau: nerašyk, jei tave jaudina, bet ji kitaip gyventi negalėjo. Ir rašė dailės, literatūros, architektūros klausimais. Ji savaip aiškina mūsų architektūros ansamblius. Radau jos lenkų kalba laidom ruoštą medžiagą apie lietuvių rašytojus. Irgi savita interpretacija. Dabar beieškodamas radau jos užrašų knygutę, kur - ir man du eilėraščiai. Juos nusirašiau. – Rodo užrašų knygutę, kurios pirmame puslapyje įrašyta: Aš – Miciūtė Ona, gyvenanti ten ir ten, sergu stenokardija, ištikus priepuoliui…

Onytė buvo pesimistė, nes teko tiek daug išgyventi. Ir aš jai keldavau ūpą. Ji dažnai sakydavo: gal man mesti rašius, - aš gi nemoku moderniškai rašyti… O tu rašyk, kaip širdis liepia, sakydavau. Kaip džiaugėsi, kai jos eiles pripažino „Poezijos pavasario“ (turi omeny almanachą – M.M.) komisija. Eugenijus Matuzevičius jai padėjo, daug padėjo.

O štai ir paties E.Matuzevičiaus žodžiai, užrašyti 1973 m. kovo 2 d.

- Dėl Miciūtės… Kai tik atidavė Vilnių, - pasakojo, - aš atvažiavau ir pirma mano pirkta knygutė buvo Onos Miciūtės rinkinėlis. Mane patraukė tas pilietiškumas. Paskui ir stebėjau J.Kėkšto, O.Miciūtės, Alb.Žukausko, stipriausių Vilnijos poetų, veiklą. Mačiau, kad Ona Miciūtė - savita poetė. Ji man nei giminė, nei kas, bet jaučiau sąžinės balsą, kad ją reikia grąžinti į literatūrą. Štai dėl ko nukenčia mano paties kūrybinis darbas, bet aš kitaip negaliu. O.Miciūtė dėl jautrumo prieidavo iki isterikos: „Suplėšykit, išmeskit!..“ Ir, kai jos poezijos pluoštelį su nuotrauka pasiūliau „Poezijos pavasariui“, jaučiau, kad statau ir jos gyvybę, ir savo garbę ant kortos. Ir kai komisija įvertino gerai, lengviau ant širdies pasidarė, o buvau pasiryžęs prašyti, nes tai buvo O.Miciūtės gyvybės klausimas. Štai kaip būna.

Pateikiau liudininkų žodžius, norėdama, kad pajustumėte to laiko atmosferą ir rašytojos O.Miciūtės situaciją.

Čia nepasakiau, kad, pasitraukusi iš Mokslų akademijos Lietuvių literatūros instituto, ji dirbo Dailės fonde ir vidurinėse mokyklose bibliotekininke, kad išėjo dar vienas poezijos rinkinys „Slėnių paukščiai“ (1971 m.), poezijos vaikams ir verstos iš lenkų kalbos J.Andžejevskio, M.Dombrovskos, J.Parandovskio ir kitų autorių knygos. Ji buvo labai trapi, atidi darbui, kurį dirbo, nuoširdi žmonėms, su kuriais bendravo.

© 2004 "XXI amžius"