Atnaujintas 2004 gruodžio 15 d.
Nr.94
(1297)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Radikalaus sekuliarizmo pavojai

Mindaugas BUIKA

Kardinolas Jozefas
Ratcingeris pabrėžia,
jog radikalusis sekuliarizmas
tapo dogmatine ideologija

Krikščionys turi būti „kūrybinga mažuma“

Pastarosiomis savaitėmis visuotinį dėmesį patraukė gana griežti Tikėjimo mokslo kongregacijos prefekto kardinolo Jozefo Ratcingerio pasisakymai dėl „radikalaus sekuliarizmo“ reiškinio Europoje, kuris yra tapęs netolerantiška ir agresyvia ideologija, keliančia didelį pavojų krikščioniškajam tikėjimui ir tradiciniam humanizmui. „Mes esame atsidūrę didelį susirūpinimą keliančiame laikotarpyje, kai radikalusis sekuliarizmas gali sunaikinti humanizmą“, - kalbėjo jis gruodžio pradžioje Romoje įvykusiame Saleziečių vienuolijos vyresniųjų susitikime, kuriame buvo aptarti naujieji iššūkiai Europoje.

Vokietis kardinolas pastebėjo, kad radikalusis sekuliarizmas, kuris taip pat įvardijamas laicizmo samprata, iš esmės yra įgijęs materialistinį pobūdį, kada dažniausiai visose viešose diskusijose dominuoja ekonominiai klausimai, prekyba ir rinkos santykiai. Europos gyvenimas ir istorija vertinama iš Švietimo epochos nuostatų, atmetant krikščioniškąjį mokymą, bandant paneigti kultūrines ir religines europinės civilizacijos šaknis. Vadovaujantis tokiomis nuostatomis tampa priimtini visi moksliniai eksperimentai be jokių etinių apribojimų, bandoma tradicinę santuoką sulyginti su kitomis bendrystės formomis, įskaitant vadinamąją homoseksualinę „partnerystę“.

Taip pat ir į žmogų laicizmas žvelgia kaip į „progos produktą“ ir laikosi įsitikinimo, jog kiekvienas individas „gali tvarkyti savo gyvenimą kaip nori, be jokių taisyklių, vardan absoliučios laisvės“. Kita vertus, kardinolas J.Ratcingeris mato viltį, kad vis daugiau žmonių, nusivylę tokia supasaulėjimo beprasmybe, pradeda svarstyti apie „naujojo europinio identiteto“ problemą, apie jo dvasines ištakas. Bažnyčia sveikina šiuos naujus debatus ir yra pasirengusi juose dalyvauti, vesti dialogą su šiuolaikiniu pasauliu, kaip nurodo II Vatikano Susirinkimo dokumentai. Tačiau tenka pripažinti, jog šis dialogas pastaruoju metu vyksta sunkiai, nes sekuliarizmas tuo ir pasireiškia, kad jis nebenori ir negali suprasti Bažnyčios, iš jos mokymo daro „parodiją“.

Lapkričio viduryje duotame interviu Vatikano radijui kardinolas J.Ratcingeris paragino krikščionis, nepaisant pastarojo meto nesėkmių, nenuleisti rankų ir kaip „kūrybinga mažuma“ aktyviai dalyvauti Europos viešajame gyvenime. Tai, kad buvo pralaimėta pastangose įtvirtinti nuorodą į krikščioniškąsias europinės civilizacijos šaknis naujojoje Europos Sąjungos konstitucinėje sutartyje, rodo krikščionybei priešiškų, galingų jėgų buvimą. Tačiau tas faktas taip pat gali būti suprastas kaip kvietimas įsitraukti į aktyvų evangelizacijos sąjūdį žemyne, nesibijant pripažinti, kad jame krikščionys yra tapę mažuma.

Kardinolas J.Ratcingeris pabrėžė, jog žymus istorikas Arnoldas Tombis „buvo teisus sakydamas, kad visuomenės likimas priklauso nuo aktyvių mažumų“. Būtent tokia aktyvia ir kūrybinga mažuma turi save pripažinti ir krikščionys Europoje bei su atsidėjimu darbuotis, kad žemynas „atgaivintų savo dvasinį paveldą ir vėl taptų pavyzdžiu visai žmonijai“. Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas priminė, jog pasaulio kultūros iš esmės priešinasi tai ekstremaliai sekuliarizacijai, kuri dabar tapo tokia konsoliduota Vakarų visuomenėje. Tose kultūrose vyraujančiu įsitikinimu, pasaulis be Dievo neturi ateities, todėl pasmerkta žlugti ir Vakarų kultūra, jeigu ji visiškai sumaterialėtų. Tačiau dėl susidariusios „daugiakultūrinės padėties“ Europos ateitis nėra dar aiški ir vykstanti diskusija dėl naujosios Konstitucijos (Lietuvoje ši diskusija buvo užslopinta Seime „skubos tvarka“ ratifikavus ES konstitucinę sutartį – M.B.)„gali būti pirmuoju žingsniu į naują sąmoningą jos sielos paiešką“, sakė kardinolas J.Ratcingeris.

Tiesa, kaip parodė žymaus italų katalikų politiko Roko Butiljonės nušalinimas iš naujosios ES Komisijos, krikščionių visuomenės įnašas gali sutikti aštrų priešiškumą, kurį, kardinolo J.Ratcingerio nuomone, galima prilyginti religinės laisvės apribojimui. Sekuliarizmas, anksčiau deklaravęs valstybės ir politinių struktūrų neutralumą pasaulėžiūros sferos atžvilgiu, dabar „transformavosi į tam tikros rūšies dogmatinę ideologiją“. Tad naujasis laicizmas daugiau negarantuoja įsitikinimų įvairovės ir pats, tapęs agresyvia ideologija, bando nurodyti, „kaip turi būti galvojama ir kas gali būti pasakyta“. Toks laicistinis dogmatizmas priešinasi „krikščioniškajam dalyvavimui visuomenės reikalų tvarkyme“ ir tuo iškelia pavojų religijos laisvei.

Tikinčiųjų diskriminavimo pavyzdžiai

Lapkričio mėnesį duotame interviu Italijos dienraščiui „La Republika“ kaip laicistinės ideologijos agresyvumo pavyzdį kardinolas J.Ratcingeris nurodė birželį nuteistą laisvės atėmimo bausme Švedijos protestantų dvasininką, kuris pamoksle neigiamai įvertino homoseksualumo praktikavimą pasiremdamas Šventojo Rašto mokymu. Be abejonės, sekmininkų pastoriaus išsakytos mintys, kad homoseksualizmo praktikavimas yra tapęs „baisiu augliu visuomenėje“ ir kad dauguma homoseksualų yra „iškrypėliai, kurių seksualinę aistrą šėtonas panaudoja kaip savo stipriausią ginklą prieš Dievą“, buvo griežtos. Tačiau švedų dvasininko nuteisimas primena nesenus kitos totalitarinės ideologijos vyravimo laikus Rytų Europoje, kai kunigų drąsūs žodžiai pamokslų metu neretai jiems kainuodavo laisvę. Beje, netrukus po minėto susidorojimo su pastoriumi Švedijos liuteronų vyskupė Karolina Kruk pasielgė visiškai priešingai: ji inauguravo gėjų ir lesbiečių meilės festivalį „Stokholm Pride“ ir tapo tikra „dienos heroje“.

Kitu diskriminacijos pavyzdžiu gali būti Prancūzijoje nuo šių mokslo metų įsigaliojęs įstatymas, draužiantis religinę simboliką valstybinėse mokyklose. Nors šis įstatymas, kaip teigta jį siūlant, buvo nukreiptas neva prieš islamiškąjį ekstremizmą – musulmonėms mergaitėms uždraudė mokykloje dėvėti tradicinius galvos dangalus - skareles, tačiau, kaip ir reikėjo tikėtis, jis atitinkamai palietė ir katalikų bendruomenę. Pavyzdžiui, katalikų kunigai, atėję į mokyklą vilkėdami dvasininkų drabužius (sutana ir pan.), yra neįleidžiami pro duris, nes dėvi „religinę simboliką“. Jie turi persirengti civiliais drabužiais, kaip būdavo stalinistinio režimo laikotarpiu buvusioje Sovietų Sąjungoje. „Negali būti religijos laisvės, jeigu nėra tikėjimo raiškos laisvės ir galimybės parodyti savo pažiūras ne tik asmeniniuose santykiuose, bet visuomeninėje plotmėje“, - kalbėjo reaguodamas į tokią padėtį Prancūzijos vyskupų konferencijos pirmininkas Bordo arkivyskupas Žanas Pjeras Rikaras lapkričio pradžioje vykusioje šalies episkopato asamblėjoje.

Lapkričio 18-21 dienomis Barselonoje (Katalonijos sritis, Ispanija) vykusiame Europos katalikų medikų asociacijų federacijos vadovų susitikime taip pat buvo perspėta, kad žemyne stiprėjanti radikalaus sekuliarizmo įtaka kelia grėsmę medicinos darbuotojų veiklos laisvei. Nurodyta, kad daugumoje Europos šalių neįmanoma gauti ginekologo profesinė kategorijos, jeigu nesi atlikęs abortų. Vadinasi, tai profesijai įgyti būtina žudyti negimusius kūdikius, o tai katalikiškų tikėjimo asmeniui yra aiškus prieštaravimas jo sąžinei, ir tenka pasirinkti. Taip pat buvo pasirodę pranešimų, jog netgi katalikiškas ligonines Olandijoje ir Belgijoje buvo bandoma priversti, kad ten būtų atliekama eutanazija, kuri tose šalyse legalizuota. Todėl spalio mėnesį Jungtinių Valstijų kongrese priimta „sąžinės apsaugos“ įstatyminė pataisa, kuria siekiama apginti medicinos įstaigas nuo panašios prievartos atlikti abortus ar eutonaziją, yra labai savalaikė. Būtent šiuo keliu galėtų žengti ir Europos šalys, bet mūsų žemyne vyrauja kitos nuostatos.

Barselonos susitikime, kaip nurodo katalikų žinių agentūros „Zenit“ informacija, katalikai medikai skundėsi, kad Prancūzijoje draudžiama jų asociacijai skelbti netgi skelbimus, pranešančius apie organizuojamus renginius, nes jie neva yra provokuojantys. „Jeigu praeityje mes kalbėjome apie tokias pražūtingas ideologijas Europoje kaip fašizmas ir marksizmas, tai naujuoju sekuliarizmu taip pat galime paliudyti apie tikėjimo ir jo praktikos ribojimą“, - sakė Katalonijos krikščionių gydytojų asociacijos pirmininkas Chozė Marija Simonas. Tokioje netolerancijos aplinkoje galime sulaukti naujo tikėjimo nustūmimo į pogrindį. Netgi ir dabar laisvomis bei demokratinėmis save laikančiose visuomenėse.

Nauji iššūkiai religijos laisvei

Štai kodėl dabar, kalbant apie religijos laisvės problemą, į ją reikia žvelgti žymiai plačiau nei vien tik aptariant žinomus žmogaus teisių pažeidimus komunistų valdomoje Kinijoje ar Kuboje bei islamo pasaulyje. Netgi tose šalyse, kuriose teisė į tikėjimo išpažinimo laisvę priimama su visu rimtumu, dažnai iškylančios problemos Bažnyčios ir valstybės atskyrime veda į religinės veiklos suvaržymą viešojoje sferoje, kalbėjo Vatikano užsienio reikalų ministras arkivyskupas Džiovanis Lajolas gruodžio pradžioje Romoje surengtoje Jungtinių Valstijų ambasados prie Šventojo Sosto tarptautinėje konferencijoje tema „Religijos laisvė – atramos taškas žmonijai“. Neįvardydamas konkrečių valstybių, jis nurodė tokius suvaržymo atvejus, kai nepripažįstamos bažnytinės institucijos arba hierarchinės struktūros, Bažnyčia išstumiama iš visuomeninės švietimo sistemos netgi neatsižvelgiant į tėvų teises, Bažnyčios socialinėms organizacijoms netaikomos mokesčių nuolaidos kaip pelno nesiekiančioms institucijoms, taip suvaržant jos labdaringą veiklą ir pan.

Arkivyskupas Dž.Lajolas pažymėjo, kad vienas pagrindinių iššūkių religijos laisvei dabar yra „sveiko sekuliarumo“ supratimas ir įgyvendinimas, ypač žinant, jog daugelyje Vakarų valstybių yra išplitęs „religinis indiferentizmas, ir jaunoji karta auga aplinkoje, kur ignoruojamas dvasinis paveldas“. Dėl šios priežasties svarbu naujai pažvelgti į santykį tarp teisėto valstybės sekuliarumo ir religinės veiklos viešosios plotmės pripažinimo. Vatikano užsienio reikalų ministras priminė popiežiaus Jono Pauliaus II mintis, išsakytas per sausio mėnesį vykusį tradicinį susitikimą su prie Šventojo Sosto akredituotu užsienio šalių diplomatiniu korpusu: „Sveikas dialogas tarp valstybės ir Bažnyčios – kurios yra ne varžovės, bet partnerės – gali esmingai prisidėti prie integralios žmogiškojo asmens pažangos ir darnos visoje visuomenėje“.

Toks dialogas, be kita ko, yra būtinas siekiant pagarbos autentiško pliuralizmo principams šių dienų daugiaetninėje ir daugiakonfesinėje visuomenėje, kurioje religija ir toliau lieka svarbiu pilietine visuomenę vienijančiu faktoriumi. Kada valstybės „sveikas sekuliarumas“ tampa tikros laisvės išraiška, tada ji ne tik toleruoja, bet ir skatina dialogą bei „skaidrų ir reguliarų bendradarbiavimą tarp pilietinės visuomenės ir religinių bendruomenių“, pažymėjo arkivyskupas Dž.Lajolas. Jis taip pat akcentavo ir svarbią religijos laisvės institucinę plotmę, kada pripažįstama kiekvienos konfesijos teisė organizuotis laisvai pagal savuosius įstatus (Bažnyčios kanonų teisės nuostatas). Būtent šis svarbus aspektas yra įtvirtintas Europos Sąjungos konstitucinėje sutartyje (52 str.) ir lieka esminis prasmingo dialogo vedimui europinėje terpėje.

Kitas aktualus iššūkis religijos laisvei, taip pat iškilęs ir sekuliarizuotame Vakarų pasaulyje, - tai klaidingas tolerancijos supratimas, kuris kliudo asmenims viešai reikšti savo religinius įsitikinimus. (To pavyzdys yra susidorojimas Europos Parlamente su į ES Komisiją nominuotu italų katalikų visuomenės veikėju Roku Butiljone. Šiai nominacijai kelią užkirto jo viešas savo tikėjimo nuostatų išsakymas, kuris buvo palaikytas „netolerantiškumu“. Arkivyskupas Dž. Lajolas ta proga priminė 1995 metais UNESCO paskelbtą „Tolerancijos deklaraciją“, kurioje pažymima, jog „tolerancija nereiškia savo tikėjimo principų atsisakymo ar susilpninimo“, bet laisvę jų ištikimai laikytis, kartu „priimant, jog ir kiti gali daryti tą patį“.

Dalyvaudamas gruodžio 6-7 dienomis Bulgarijoje vykusioje Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos (ESBO) metinėje sesijoje arkivyskupas Dž.Lajolas pastebėjo, kad, Europos šalyse telkiant dėmesį į antisemitizmą bei musulmonų mažumos diskriminavimą, negalima ignoruoti ir pasitaikančios krikščionių diskriminacijos, teisinėmis normomis arba elgesiu, nors jie formaliai sudaro tų šalių gyventojų daugumą. Kovoje su religine diskriminacija negali būti kokios nors hierarchinės tvarkos.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija