Atnaujintas 2004 gruodžio 15 d.
Nr.94
(1297)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Kovos už laisvę kelyje

Janina SEMAŠKAITĖ

Lageryje D2 (iš kairės):
Antanas Lukša, Juozas
Tarnauskas, Vytautas Buzas.
Antroje eilėje (iš dešinės):
Liudas (?) Levertavičius,
Bronius Kapickas ir...
(šio kalinio pavardė nežinoma,
gal kas nors pamatęs
nuotrauką jį prisimins?)

(Tęsinys. Pradžia Nr. 92)

1946-ųjų vasara. Devintinės. Žmonės ėjo į bažnyčią dalyvauti šv. Mišiose, susitikti, pasikalbėti, suteikti vienas kitam vilties, kad išgyventų neramius metus. „Geležinio vilko“ rinktinės vyrai – vadas J.Stravinskas-Žiedas, Kazimieras Pyplys-Mažytis, pogrindžio laikraštėlio „Laisvės žvalgas“ redaktorius Juozas Lukša-Skirmantas, partizanai – A.Lukša-Arūnas, Klemensas Baltrušaitis-Kurtas, Juozas Baltrušaitis-Tigras, Juozas Išganaitis-Dėdė ir vokiečių karys Vilimas, likęs Lietuvoje, tą 1946-ųjų Devintinių vakarą susirinko Mozūriškių miško palaukėje. Vyrai susibūrė prieš Lukšų sodybą Juodbudžio kaime numatę susitarti, kaip veiks artimiausiu metu, per ką palaikys ryšius. Kol pasiskirstė užduotis, išaušo rytas, o pasikalbėti vis dar buvo apie ką. Apie 11 valandą atskubėjo brolis Vincentas Lukša ir atnešė šventinius pusryčius. Palinkėjęs gero apetito, prisidengdamas palaukėje ganomų karvių banda, skubiai pasitraukė. Visi ramiai pusryčiavo, nesitikėdami staigaus rusų kareivių puolimo. Dar nespėjus pavalgyti, uždusęs atbėgo ryšininkas J.Išganaitis-Dėdė ir pranešė, jog į mišką nuo Mozūriškių pusės veržiasi enkavėdistų dalinys. Vyrai skubiai sunaikino stovyklavietės pėdsakus ir, pasitraukę gylyn už tankaus eglynėlio, pasirengė gintis.

– Laukėme pasirodant kareivių. Netrukus pro šalį nuliuoksėjo kiškiai – ženklas, jog juos kažkas išbaidė. Vadinasi, kareiviai jau arti. Gynybai vadovavo K.Pyplys-Mažytis, – prisimina A.Lukša. – Šito ugnies krikšto neužmiršau. Ir negalėčiau pamiršti, nes viskas, ką tenka patirti, lieka širdyje. Tarsi dabar matau: pro eglynėlį, už kurio slėpėmės, ėjo miško takas. Šalia – senas gražuolis ąžuolas, gimtinės vietų puošmena. Užsimaskavę mes gerai matėme aplinką. Stebėjome, kaip enkavėdistų dalinys, naršydamas mišką, slinko artyn. Kareiviai ėjo vienas paskui kitą, parengę automatus kautynėms. Pirmieji praėjo pro mus nieko nepastebėję, tačiau slinkęs iš paskos dalinio vadas panoro užsukti į eglynėlį, kuriame slėpėmės. Nieko nelaukę driokstelėjome iš visų turimų ginklų. Nors mūsų buvo mažiau ir turėjome tik du kulkosvaidžius, keturis dešimties šūvių šautuvus, o kiti tik po automatą, iš trenksmo galėjai pamanyti, kad mūsų yra kur kas daugiau. Kautynių mes nenorėjome, tačiau susišaudymo išvengti jau buvo neįmanoma. Priešai atsakė kulkosvaidžių ugnimi, šūviai nuaidėjo per visą kaimą ir sukėlė nerimą ne tik mūsų namiškiams. Nuo kulkų sukniubo kareiviams vadovavęs karininkas ir keli eiliniai, o mes, pasinaudoję sąmyšio akimirka, skubiai pasitraukėme. Tuo metu kareivius trumpam sulaikė Skirmanto kuprinė su naujausiu „Laisvės žvalgo“ numeriu, kurią skubėdamas jis paliko.

Kol kareiviai iškraustė kuprinę ir apieškojo eglynėlį, partizanams užteko laiko sėkmingai pasitraukti į miško gilumą. Kareiviai toli nesivijo, bet, sugrįžę į pamiškę, puolė naršyti Antano sesers vyro Tūtlio sodybą, tačiau tuo momentu šeimininkų namuose nebuvo. Vyriausiajam sūnui Algimantui buvo įsakyta kinkyti arklius ir vežti žuvusius raudonarmiečius.

– Nutolę nuo susišaudymo vietos, melioracijos grioviu laimingai pasiekėme Pagraižio mišką. Išėję pasižvalgyti į palaukę, pamatėme atvažiuojantį vežimą su nukautais rusais ir juos lydintį kariuomenės dalinį. Apšaudyti iš pasalų atsisakėme, nes iš toli atpažinome vežime sėdintį sesers sūnų Algimantą. Raudonarmiečiai pasuko į Šilavotą, o mes, palaukę sutemų, pasiekėme Mikalinės mišką. Čia, sutartoje vietoje, buvo numatytas susitikimas su atvykusiais iš Vakarų žvalgais – Jonu Deksniu-Hektoru ir Vytautu Staneika-Meškiu. Mikalinės miškuose buvo sustojęs ir mūsų rinktinės partizanų būrys. Vos su jais susitikome, žvalgyba pranešė, kad miškas jau iš visų pusių supamas raudonųjų kariuomenės. Enkavėdistai telkė jėgas. Teko greit nuspręsti, ką darysime toliau.

Pasitarime dalyvavę rinktinės vadai – Juozas Stravinskas-Žiedas, apygardos vadas Zigmas Drunga-Mykolas, Jonas su grupe privalėjo kuo skubiau vykti į numatytą susitikimą su Jonu Žemaičiu-Vytautu. Jie nedelsdami išvyko žygin, gaila, labai nesėkmingai. Pakeliui į susitikimą Agurkiškės miške jie netikėtai susidūrė su gausiu vietinio rusų garnizono kareivių daliniu. Įvyko kautynės, per kurias žuvo apygardos partizanų vadas Z.Drunga-Mykolas, Jonas. 1946-ųjų vasara mums prasidėjo didžiausiu praradimu, nelaime. Z.Drunga buvo vienas žymiausių partizanų karo vadų, jo įsakymams paklusdavome nesvarstydami. Tai buvo kovinga, greitos orientacijos, sugebanti pažinti žmones asmenybė. Prieš žūtį Drunga buvo davęs žodinį įsakymą išvykti J.Lukšai-Skirmantui į Vilnių, į pasitarimą dėl BDPS veiklos. Vadas nespėjo įsakymo parengti raštu, sutrukdė netikėta žūtis. Vėliau apygardos vadas Žvejas, nežinodamas žodinio Drungos įsakymo, priekaištavo J.Lukšai-Skirmantui už tai, kad šis be jo žinios išvažiavo į Vilnių. Tačiau, išsiaiškinęs situaciją, vadas Baltūsis-Žvejas Juozo atsiprašė. Tai irgi rodo, kaip partizanai vertino, pasitikėjo ir gerbė savo vadą Z.Drungą. Sunku buvo partizanams palaikyti ryšius, išvengti didesnių nesusipratimų, kai kiekviena minutė galėjo būti paskutinė.

Trumpai pasitarę Žaliukas ir Skirmantas kartu su mūsų svečiais Hektoru ir Meškiu išvyko į vadavietę Išlaužo link. Mes, likusieji, kad išvengtume susitikimo su rusų kariuomene, nutarėme pasitraukti į Palias. Buvome jau mirtinai išvargę, o vedlys, nieko įtartino nepastebėjęs, prarado budrumą ir mes patekome tiesiai į pasalą. Tada prasidėjo mirtinos kautynės. Netikėtai užklupti kažin ar būtume išlikę gyvi, jei ne mūsų vadų drąsa ir dvasios jėga, kokią ne kiekvienam lemta turėti. Būrių vadai broliai Klemensas ir Juozas Baltrušaičiai, nepabūgę mirtino pavojaus, skubiai davė komandą gintis ir drąsino kitus: „Laikykimės, vyrai! Už Lietuvą! Nepasiduokime!“ Vadai, įsakę išsidėstyti viena linija, pirmieji puolė gintis. Jų drąsa, sugebėjimas susitelkti pavojaus akivaizdoje įkvėpė partizanus, ir mes, ačiū Dievui, likome net nesužeisti. Paskui sužinojome, jog, ir surengę pasalą, okupantai mūsų sutikti nesitikėjo. Kautynėse rusai neteko savo kareivių, bet aukų skaičiaus nesužinojome. Laimė, mūsiškių nebuvo sužeistų, bet netikėtas susišaudymas atėmė paskutines jėgas. Pasukome į miško gilumą nutarę nusigauti iki Prienšilio. Laimingai pasiekėme palaukėje esantį Jestrako kaimą ir ūkininkų paprašėme kelių vežimų. Atrodė, jog realus pavojus negresia, ir ūkininkai pažadėjo pavėžėti. Deja, vos pusę kilometro nuvažiavę pamatėme iš toli atslenkantį didžiulį raudonarmiečių dalinį. Vadas suspėjo šūktelėti: „Palikit vežimus!“ Nubėgome iki miško palaukės. Čia pastebėjome slampinėjančius rusų žvalgybininkus, kurie dėl mums neaiškių priežasčių skubiai dingo. Matyt, jų būta nedaug, o susišaudymo jie irgi nenorėjo. Į miško gilumą prasiveržėme be pasipriešinimo. Suradę tinkamą vietą, užsimaskavę laukėme sutemų. Sutarėme: jeigu išvengsime kautynių, išsiskirstysime po kelis ir rinksimės sutartoje vietoje.

Aš ir Baltrušaitis-Kurtas, pavargę po nakties žygio, sustojome netoli Šilavoto esančiame karklynėlyje. Čia buvome visai neapsaugoti, tačiau mažiau įtartina, kad mažame krūmyne, netoli miestelio, išdrįstų slėptis partizanai. Buvome taip arti Šilavoto, kad girdėjome girtaujančių kareivių „matus“, prie ko niekaip negalėjome įprasti. Iš garnizono būstinės sklido muzika: kareiviai linksminosi. Nežinau kas, galbūt partizanų ryšininkės seserys Glambaitės ar Juodsnukytės, tarsi netyčia, praeidamos šalia mūsų karklynėlio, numetė ryšelį su maistu. Pasistiprinome, atgavome jėgas ir, vėl sulaukę sutemų, iškeliavome mišku. Saugiai pasiekėme partizanų stovyklavietę.

Nedaug kautynių teko patirti, tačiau ir tie keli mėnesiai man dovanojo nuoširdžiausią draugystę, leido pažinti žmones, kurie suteikė drąsos ir tikėjimo, jėgų ir vilties kovai už laisvę, – patylėjęs sako Antanas. – Likimas man atsiuntė brangiausią dovaną – bičiulius, tikrus miško brolius, kurių jau net išėjusių Amžinybėn atminimas gyvas manyje. Atrodo, vis dar lydi mano dienas jų nuoširdumas, mintys, tarytum jų galinga dvasia ateina į sudėtingą jausmų pasaulį tuomet, kai būna sunku ar aplanko džiugesio akimirkos. Visada jaučiu jų buvimą šalia. Ir jei tokių bendražygių turėjau, vadinasi, buvau apdovanotas didžiausia sėkme, nes gyvos degančios minties niekam neįveikti. Laisva mintis, laisvės siekis buvo, yra ir bus mumyse, jei tik sugebėsime per susimąstymo tylą karžygių žodžius išgirsti...

A.Lukšai buvo lemta sutikti nuoširdžiausią bičiulį K.Pyplį-Mažytį, gyvą partizanų karo stebuklą:

– Jo didvyriškumas, pasiaukojimas žūtbūtinei kovai, tvirtas tikėjimas, kad Lietuva bus laisva, įkvėpė partizanus. 1946-ųjų gruodį kartu su J.Lukša-Daumantu jie perėjo sieną ir išvyko į Vakarus. Galbūt jo tvirtybę, ryžtą kovojant už laisvę nulėmė ir užsienyje gyvenusių bendraminčių palaikymas. Jis greit sugrįžo į Lietuvą, nusiteikęs kovoti iki pabaigos, kad ir kokia tragiška ji būtų Lietuvai. Šiam partizanui tikrai tiko karžygio vardas. Net po žūties per kautynes su okupantais partizanai negalėjo patikėti, kad jo jau nebėra... K.Pyplio-Mažyčio ir kitų kovos bičiulių atminimas suteikdavo jėgų ištverti nežmoniškas kančias lageriuose. Jų veidai tarsi gyvi iškildavo prieš mane sunkiausiomis minutėmis.

Ir vėl sklando susimąstymo rimtis, vėl bežodė tyla ir iš toli atklydusių dienų prisiminimai:

– Slapyvardis „Mažytis“ jam netiko. Kazimieras buvo aukštas, dviejų metrų ūgio vyras, gražus ir elegantiškas, visada kariškai pasitempęs. Plačią širdį turėjo: jam rūpėjo visų mūsų gyvenimai, nesėkmės ir džiaugsmai. Atrodė, savo gerumu būtų galėjęs pasaulį sušildyti. Jei nors kas dešimtas mūsų sutiktas žmogus būtų panašus į jį, mes neturėtume nei išdavikų, nei prisitaikėlių, niekada nesijaustume vieniši ir jokie gyvenimo išbandymai mūsų dvasios nepalaužtų. Kovoje svarbiausia nebūti vienišam.

Kartą mudu su Mažyčiu gavome bendrą užduotį – išsiaiškinti vieno įtariamo KGB agento veiklą. Sunku, skaudu ir baisu buvo įtarti išdavyste buvusį partizaną Antaną Arlauską. Jo brolis Alfonsas buvo partizanu būrio vadas, įgijęs bendražygių pagarbą ir pasitikėjimą. Jis buvo sužeistas Kazlų Rūdos miškuose kovodamas su okupacine kariuomene ir enkavėdistų žiauriai nukankintas drauge su kitais būrio vyrais. Mus slėgė nežinia: kas atsitiko, kad vienas brolis didvyriškai kovojo iki mirties, o kitas tapo išdaviku? Ir ... ar tai tiesa? Juk juos siejo bendra šeima ir kova, tas pats tikslas. Kankino klausimas – kodėl A.Arlauskas tapo išdaviku būtent po brolio žūties? Šiandien niekas to negali paaiškinti. Parsidavė jis čekistams iš baimės už pažadą, jog pats liks gyventi, ar už pigiausią okupantų dovaną – pinigus? Aš Antaną gerai pažinojau, tai buvo šaunus, drąsus vyras, todėl negalėjau suprasti, kas atsitiko. Gal vyras išsigando kankinimų, kokius kentė jo brolis? Gyvybės instinktas nulėmė išdavystę ar idealai buvo per silpni? Gal pritrūko tikėjimo kovos būtinybe? Arba jis nesuvokė, jog už laisvę visada mokama krauju. Taip mąsčiau tada, kai buvau labai jaunas. Dabar suprantu, koks didelis ir koks mažas bei silpnas gali būti žmogus. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, net ir mūsų kovas įvertinusi Lietuvos vyriausybė labai ilgai daug ko nenorėjo žinoti ir dabar dar nenori suprasti, kad laisvės nebus be pasiaukojimo. Juk tie, kurie vis dar trokšta valdyti pasaulį, nepasikeitė. Pasikeitė tik priemonės tikslui pasiekti. Štai kodėl mūsų tautos kova už atgimimą, už laisvę, dorą žmogų dar nebaigta.

Tą atmintiną dieną, kai mudu su Mažyčiu supratome buvusio partizano A.Arlausko išdavystę, lyg sunkus akmuo užgulė sielą. Popietę, atlikęs užduotį, aš kiek užtrukau: slėgė mintys apie pasitvirtinusią išdavystę ir į mudviejų su Mažyčiu susitikimą vėlavau penkias minutes. Mažytis jau laukė manęs. Pasitiko su ašaromis akyse: „Maniau tu jau žuvai, Arūnėli“. Atsakiau jam: „Nežuvau, bet užtai tu man visada būsi gyvas, kad ir kas nutiktų – tu liksi su manimi“. Nežinau, ar mes būtume galėję dėl menkos klaidos teisti, smerkti vienas kitą, kaltinti ar nepasitikėti dėl to, kad nepavyko, bet gerai žinau – mes visada norėjome suprasti ir padėti. Kazimieras-Mažytis buvo ištikimas Tėvynės karys, kokių reta, – kalba A.Lukša.

1946 metais susikūrė Bendras demokratinis pasipriešinimo sąjūdis (BDPS) su būstine Vilniuje ir ryšiais užsienyje. Partizanų vadovybė komandiruoja A.Lukšą į Kaišiadoris. Jam buvo numatytos pareigos palaikyti ryšius tarp Suvalkijos ir Vilniaus, o įsidarbinti reikėjo kur nors tarp Vilniaus ir Kauno. Kaišiadorių vakarinėje mokykloje dirbo mokytojas Juozas Senovaitis, pas kurį ir atvyko Antanas. Švietimo skyriaus vedėjas Antanui primygtinai siūlė dirbti besikuriančioje Žaslių vidurinėje mokykloje direktoriumi.

– Kokiu tikslu atvažiavau būtent į Kaišiadorių rajoną, žinojo tik mokytojas Senovaitis. Jis buvo labai santūrus, mažakalbis, be reikalo žodžio neištardavo, gal todėl atrodė visada susimąstęs. Mokytojas, reikalui esant, sugebėdavo mokiniams daug ką pasakyti žvilgsniu, šypsena ar nutylėjimu. Jis turėjo didelę įtaką mokiniams, pelnė jų meilę. Konspiracija buvo mokytojo ginklas, mokėjo neišsiduoti, tačiau išdavystės vis tiek neišvengė: KGB smogikai jį suėmė. Senovaičio broliai partizanavo „Geležinio vilko“ rinktinėje, sesuo buvo partizanų ryšininkė. Iškentė mokytojas ilgus lagerio metus, sugrįžo į tėvynę nieko neišdavęs ir neatsisakęs savo idealų.

Trumpas 1946-ųjų metų laikas – rugsėjo ir gruodžio mėnesiai – man buvo pavojingi, kupini įtampos. Netikėtai sužinojau, jog esu sekamas. Žaslių vidurinėje dirbo karinio rengimo mokytojas, buvęs 16-osios divizijos viršila Vaclovas Stankevičius, stambus vyras, turėjęs stiprų balsą ir vis rėkimu drausmindavęs mokinius. Pamenu, mokykloje vyko Spalio „švenčių“ minėjimas. 1946-ųjų lapkritis buvo šaltas, vėjuotas. Susirinko į salę mokytojai,o mūsų viršilos pasirodant su mokiniais nesulaukiame. Išėjau ieškoti. Vidurkelyje tarp mokyklos ir iškilmių salės, kur turėjo vykti mitingas, matau: viršila, išrikiavęs mokinius patižusiame sniege, verčia juos žygiuoti ir dainuoti. Mokiniai, mane išvydę, pradėjo šaukti: „Direktoriau, gelbėkit!“ Mat viršila jau gerą valandą juos visus „auklėjo“, mokė paklusnumo. Prieinu ir ramiai klausiu: „Kas atsitiko?“ O jis atrėžia: „Liepiau dainuot, o aniems mat – adventas! Nedainuoja, Įsakiau žygiuoti, kol uždainuos!“ Po trumpų derybų viršila nusiramino ir mokiniai pagaliau buvo atvesti į salę. Gal viršila Stankevičius ir neblogas žmogus buvo, bet silpnos galvelės, kaip mokiniai sakydavo – „tarybukas“. Bet išdavikas nebuvo. Vieną vakarą jis man draugiškai „patarė“: „Direktoriau, galvok, ką šneki, nes privalau sekti kiekvieną tavo žingsnį, stebėti tave ir klausytis“. Nežinau, koks buvo tikslas – perspėti mane, jog esu sekamas, ar priversti susimąstyti? Tačiau jo pasakymas, ko turėčiau saugotis, labai padėjo.

Neramios dienos keitė viena kitą, lydinos pavojų ir išdavysčių nuojautos, praradimų ir netekčių skausmo. A.Lukša jau spėjo organizuoti pastovius ryšius su „Tauro“ apygarda, gaudavo nurodymus dėl tolesnės veiklos. Atrodė viskas ramu, ryšininkai dirbo sklandžiai, tačiau gruodžio pabaiga sujaukė planus. Antanui jau buvo tekę susipažinti su išdavikais, tačiau didelio masto išdavystę patyrė pirmą kartą.

Baisiausia, jog sunku buvo patikėti akivaizdžia realybe, atsikratyti persekiojančios nevilties nuotaikų. Sakoma, jog išdavikas neturi nei tautybės, nei veido, tačiau jis turi tūkstančius kaukių, po kuriomis slepiasi. Todėl tikrojo išdaviko veido ilgai nepamatome, o paskui brangiai sumokame už beribį pasitikėjimą. Abejonių ir išdavystės dienų Antanas taip pat nepajėgė užmiršti.

- 1946 m. gruodžio 20 d. pogrindžio darbo reikalais susitikau su broliu J.Lukša-Skirmantu. Aptarėme veiklos planus ateičiai. Atsisveikinęs jau grįžau į stotį norėdamas išvažiuoti į Žaslius, kai prietemoje mane kažkas tyliai pasivijo ir šlumštelėjo už nugaros. Atsisukau - suplukęs mane pasivijo Vytauto Didžiojo universiteto prorektorius ūkio reikalams Barzdžiukas. Čiupo mane už rankos ir sako: „Netikiu stebuklu, bet šį kartą patikėsiu. Nežinau, kur gyvena Juozas, atvykau jo ieškoti. Laimė, tave pamačiau: skubi informacija“. Daug neklausinėjęs, nuskubėjau atgal pas brolį. Būtent tą naktį mums tapo aišku, kad Juozas Markulis-Erelis yra išdavikas. Tai buvo akivaizdi ir baisi žinia, nes Markuliu partizanai pasitikėjo, o jis turėjo plačius ryšius su daugelio partizanų būrių vadais ir net apygardų štabų viršininkais. Pernelyg ilgai mes nesupratome, kaip giliai į Lietuvos rezistenciją ir ginkluotą pasipriešinimą yra infiltruotas KGB agentas Juozas Albinas Markulis-Erelis.

Pas J.Lukšą-Skirmantą susitikome: Bronius Barzdžiukas-Būtautas, Algimantas Zaskevičius-Šalna, Stasys Lukša-Juodvarnis ir aš. Analizavome visus įtartinus faktus iš mums žinomos J.Markulio veiklos, aiškinomės gautas žinias iš būrių vadų bei jų įtarimus, ypač dėl finansinių J.Markulio reikalų, lengvai gaunamų tuščių pasų bei galimybės priregistruoti partizanus komisariatuose. Prisiminėme abejones, kilusias išvykose ir susitikimuose su partizanų vadais. Iškilo didžiausios išdavystės grėsmė. Ilgai svarstėme, vienas po kito ryškėjo ankstesni įtarimai. Vienas jų - Markulis galėjo būti užverbuotas sovietų saugumo dar 1946-ųjų vasarą, kai, atvykus žvalgams iš užsienio, buvo įkurtas Bendras demokratinis pasipriešinimo sąjūdis. Į susitikimą su partizanų pogrindžio aktyvistais buvo pakviestas ir J.Markulis-Erelis, Vilniaus universitete skaitęs medicinos anatomijos paskaitas studentams. Tuo metu Skirmantas buvo įpareigotas dirbti BDPS štabe Vilniuje. Vos apsigyveno bute, kurį jam parūpino Markulis, į duris pasibeldė nepažįstamas rusas pulkininkas ir pareiškė: „Šį butą karinė vadovybė jau seniai paskyrė man!..“ Nesusipratimą įtartinai lengvai užglostė Markulis: Skirmanas liko gyventi tame pačiame bute, o rusų pulkininkas gavo kitą. Kėlė įtarimą ir tušti pasai, į kuriuos įrašydavome norimas pavardes: kaip ir kieno padedamas Markulis gaudavo tuščius pasus? Atvirai paklaustas jis negalėjo paaiškinti, kieno lėšomis remia štabo narius bei kai kuriuos pasipriešinimo sąjūdžio dalyvius. Vėliau įtarimai kilo jau ne tik dėl lengvai sutvarkomos pasų registracijos kariniuose komisariatuose. Lankantis partizanų būriuose Markulio pasisakymai pradėjo erzinti vyrus, atrodė nekonkretūs ir nenuoširdūs. Keletą kartų susidariusią nepasitikėjimo atmosferą išsklaidė Skirmantas, nors ir jam Markulio tuščiažodžiavimas atrodė įtartinas. O mudviem su B.Barzdžiuku didžiausia abejonė kilo, kodėl Skirmantas nebuvo suimtas iš karto, juk Markulio dėka enakvėdistams jo gyvenamoji vieta buvo žinoma. Išaiškėjo baisi tiesa: 1947 m. sausio 18 d. buvo numatytas Lietuvos partizanų apygardų ir rinktinių vadų suvažiavimas. Išdavikas Erelis planavo ta proga per Skirmantą atiduoti enkavėdistams į rankas visus partizanų vadus iš karto. Vadus sukviesti ir garantuoti jų saugumą vykstant į suvažiavimą buvo įpareigotas Juozas. Kas yra J. Lukša-Skirmantas, sovietų saugumui jau buvo žinoma, taip pat ir jo ryšiai užsienyje bei Lietuvoje, pogrindinė veikla ir pastovus ryšys su partizanų vadais. Išryškėjo didžiausios išdavystės situacija.

Įtarimus patvirtino ir Skirmanto susitikimas su Markuliu bei tuo metu vadovavusiu Rusų kalbos katedrai universitete Zaskevičiumi-Šalna. Pas Markulį Skirmantas užėjo dviese su Šalna. Iki tol Markulis jokiu būdu nepriimdavo savo namuose iškart dviejų žmonių, kalbėdavo tik su vienu. Tuokart sutiko ir svetingai priėmė abu. Kada Juozas aptarė kartu su Šalna būsimą išvyką į Žemaitiją, Šalna Markuliui slapta parodė ženklą, kad šis nevažiuotų. Juozui tada kilo dar vienas įtarimas: kam dirbo Šalna ir kas jį siejo su Markuliu? Buvo prisiminti visi žygiai ir išvykos bei susitikimai su partizanų būriais. Skirmantui vykstant su užduotimis pas partizanus, neretai Markulis pareikšdavo, jog vyks drauge, ir visada nuramindavo: „Būkit ramūs - šiandien čia garnizono kareivių nebus“. Iš tiesų enkavėdistai nepasirodydavo. Tačiau kas galėjo iš anksto žinoti, kur sustos ir kokius miškus apsups smogikų daliniai? Aišku, tik enkavėdistų bendrininkas.

Paaiškėjus situacijai, skubiai išvažiavau į Žaslius. Reikėjo perspėti visus partizanų būrių vadus apie išdavystę. Tą pačią naktį Skirmantas paliko Vilnių. Ankstų gruodžio 23-iosios rytą gavau iš brolio pranešimą, prašantį kuo greičiau išvykti iš Žaslių. Atsisveikinau su savo bendradarbe Danute pasakęs, jog važiuoju gilinti mokslo žinių, bet ji tuo nepatikėjo. Nuoširdžiai palinkėjo man sėkmės, išsiskyrėme nelinksmai. Po dviejų dienų pas pusbrolį Juozą Marčiulionį Vainatrakio kaime susitikome su Skirmantu, Šalna ir Juodvarniu. Reikėjo žaibo greitumu pranešti visiems apie Erelio išdavystę. Gaila, kad tuo momentu išdaviko Šalnos dar neįtarėme. 1947-ųjų pirmosiomis sausio dienomis mane pakvietė Tauro apygardos partizanų vadas Antanas Baltūsis-Žvejas ir patikėjo štabo žvalgybos ir ryšių skyriaus viršininko pareigas. Daviau partizano priesaiką, kurią priėmė karo kapelionas kunigas Lelešius-Grafas. Išlakus, išdidus, tikrai kaip grafas, jis išklausė priesaikos žodžius, palaimino mane ir atsisveikindamas ilgai lydėjo žvilgsniu. Ne kartą tremtyje, kai tapdavo nepakeliamai sunku, aš prisimindavau jo drąsinantį žvilgsnį, šiltas, laiminančias rankas. Galbūt jo, doriausio tarp daugelio žmonių mano kelyje, šventas palaiminimas padėjo ištverti kankinimus ir alinančias kūną kančias. Dvasia iškentė viską, kas buvo man skirta ir kam pats prisiekiau, nieko neišdaviau.

Po atmintino brolių susitikimo partizanų vadai sužinojo apie Markulio išdavystę. Tačiau enkavėdistai į daugelį būrių jau buvo infiltravę savo provokatorius. Suprato ir žvalgai, jog Deksnio-Hektoro palikti ryšiai dėl baisios Markulio išdavystės jau žinomi sovietų saugumui, todėl buvo nutarta kuo skubiau pereiti sieną ir atnaujinti ryšius su užsieniu bei perduoti žinias apie padėtį Lietuvoje. Užduočiai vykdyti buvo paskirti J.Lukša-Skirmantas ir Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas. Jie perdavė ryšio kodus ir išmokė jais naudotis A.Lukšą ir Rimvydo pusbrolį Vytautą Krikščiūną. Partizanų įgaliotiniai privalėjo išvykti į užsienį 1947-ųjų pavasarį. Teko pasirūpinti žvalgų pasais, valiuta, viskuo, ko galėjo prireikti kelionėje. Buvo numatyta, jog, žvalgams nuvykus į užsienį, sutartu laiku per Vatikano radiją bus transliuojami lietuviškų dainų posmai. Deja, tik antroji kelionė į užsienį gruodį partizanų įgaliotiniams Skirmantui ir Mažyčiui (K.Pypliui) pavyko. Ryšininkai Lietuvoje sekė Vatikano radijo laidas ir netrukus sužinojo, jog žvalgai pasiekė kelionės tikslą.

- Man Žvejas patikėjo įgyvendinti didžiausią jo svajonę - sukurti visų partizanų apygardų centralizuotą valdymo programą, - pasakoja Antanas. - Buvau įpareigotas 1947 m. birželio 12 d. surengti Tauro apygardos vado Baltūsio-Žvejo ir J.Žemaičio-Vytauto susitikimą. Pasitarus su ryšininku Aidu ir J.Žemaičio įgaliotiniu Nemunu pasimatymą numatėme Aleksoto pašte 14 valandą. Nuvykau kiek anksčiau, bet Žemaitis dėl ligos nepasirodė. Buvo atsiųstas žinomo ryšininko „įgaliotas“ asmuo, tačiau man jis iš karto pasirodė įtartinas. Norėjau abejonėmis pasidalyti su ryšininku ir mes kiek paėjome gatve pirmyn. Tada pamačiau iš toli ateinančius tris vyrus labai ilgais apsiaustais. Vieną jų pažinau - tai buvo Dušanskis. Supratau: provokacija! Nieko neklausęs smogiau ryšininkui ir šokau į skardį. Vyrų trijulė iškart pradėjo šaudyti į mane, tačiau jų šūviai nekliudė. Nepavijo manęs ir traukiantis 2-ojo forto link paleista automato salvė. Mečiausi į dešinę ir vėl pasigirdo šūviai. Gal taip ir turėjo būti. Mano kova dar nesibaigė, o kančios jau prasidėjo. Pavyko nusigauti iki Nemuno, kur į kitą upės pusę perkeldavo nebylys valtininkas Banionis. Jis suprato, kad mane vejasi, ir skubiai įsodino į valtį. Kai mes atsidūrėme upės viduryje, prie kranto atbėgo ir Dušanskis su sėbrais.

Persikėlęs per Nemuną, pasiekiau E.Ožeškienės gatvę ir pasibeldžiau į pažįstamo J.Poškaus-Rolando butą. Nespėjau jam pasakyti, kas atsitiko, kai duris jau laužė enkavėdistai. Vėliau surakintas antrankiais buvau nutemptas laiptais galva žemyn, įmestas į sunkvežimį ir... atsiradau pačioje saugumo irštvoje.

Juodas kaip mirtis saugumiečių viršininkas perskaitė gautą iš Maskvos telegramą, kurioje pasakyta, jog enkavėdistams suteikiama teisė tardant mane vartoti fizinę jėgą. Žinia nenustebino, nes jie jau seniai kankino politinius kalinius be jokių teisių ir leidimų. Taigi gerai žinojau, kas manęs laukia. Beliko tik ištverti. Po to sekė dienos ir naktys, viena į kitą panašios: nuo ankstyvo ryto saugumo viršininkas ir keli enkavėdistai kankino, spardė, daužė ir šaukė: „ Kur Rimvydas, Žaliukas, Dovilė, Kurtas, Tigras?“ Iškenčiau net savo pavardės nepasakęs, nors tą jie jau žinojo. Po tardymo sumuštą įmetė rūsin, į trečią kamerą. Iš paskos nusviedė ir mano išardytą kostiumą, mat ieškojo nuodų. Turėjau jų lemtingam atvejui, tačiau, eidamas į susitikimą, pakeičiau drabužius ir ampulė liko namuose. Nebeturėjau galimybės ištesėti motinai duotą priesaiką. Visi broliai, išeidami į partizanus, pažadėjome motinai gyvi nepasiduoti. Kankinimai truko tris su puse mėnesio. Išgyventi jau nesitikėjau, juo labiau – pamatyti motiną...

Trečią sūnaus kankynių savaitę keturių brolių partizanų motina saugumiečių buvo iškviesta susitikimui. Enkavėdistai tikėjosi, jog, pamačiusi iškankintą žaizdotą sūnų su vos rusenančia gyvybe kūne, motinos širdis neatlaikys. O tada ji palauš ir sūnaus valią, paskatins jį dėl savos gyvybės išduoti tuos, kurių saugumiečiai dar nežinojo.

Ji atėjo tyli ir tiesi, neprašė pasigailėjimo, slėpė ašaras. Nieko – išsiverks rytoj, sugrįžus namo, jeigu sugrįš! Juk nė vienas, čia pakliuvęs, nežinojo, ar dar kartą pamatys gimtuosius namus. Tylėjo motina, sustingusi į akmeninę statulą, ir laukė. Atvedė, įtempė dviese neatpažįstamai sudarkytą, sutinusį sūnų: veidas mėlynas, į rankas giliai įsirėžę antrankiai, dar kraujuoja pajuodusios žaizdos. Nežinia, ką ji būtų padariusi, jei turėtų ginklą, tikriausiai nedrebėtų motinos ranka šauti į budelį, bet ji nieko neturėjo... Tik paslėptas ašaras, motinos širdį ir stiprybę, atsineštą iš gimtinės laukų ir dangaus, iš maldų ir meilės. Ji buvo partizanų motina ir palūžti matant sūnui nė už ką sau neleido. Stovėjo ir tylėjo, žiūrėjo į sūnų ir laukė. Ir budeliai laukė – ar ilgai ištvers?

– Neišlaikiau aš, – prisipažįsta A.Lukša. – Mama, – pasakiau, – sapnavau baisų sapną... Tarsi ne sapną regėčiau, o pragarą. Mačiau mūsų kluone ant balkio pakabintą Jurgį, o jam juodi šešėliai lupo odą...

Šitas siaubingas sapno reginys slėgė Antaną visą laiką, kai jis jau sunkiai suvokdavo, ar užsnūdo po tardymų ir kankinimo, ar haliucinacijos prasidėjo.

– Vaikeli, – tiek tepasakė motina. – Jurgelį nušovė...

– Ir tada aš nualpau. Motina buvo stipresnė. Iškentė metusi budeliui gilų paniekos žvilgsnį.

Antaną ištempė į kamerą, o motina vis dar stovėjo ir žiūrėjo budelių viršininkui į akis.

– Įsižiūrėjai, neužmirši? – paklausė enkavėdistas.

Motina neatsakė, bet saugumietis neskubėjo jos išprašyti.

– Ir ką pamatei? – paklausė netekdamas kantrybės.

– Prisižiūrėjau... Neužmiršiu, – atsakė jam motina.

– Klausiu, ką pamatei į sūnų žiūrėdama !– Jau šaukė čekistas.

– Pamačiau... Viską pamačiau.

– Taigi! Manai, mes žvėrys? Galime susitarti, jei pasakytum, ko labiausiai norėtum.

– Gerai... – atsakė motina. – Norėčiau, kad ir jūsų motina čia būtų ir tą patį pamatytų...

– Lauk! – šūktelėjo saugumietis.– Išvesk tą... banditų motiną! – įsakė sargybiniui.

Motina išėjo. Nesuklupusi, nepravirkusi. Išsiverks bažnyčioje. Bet ir bažnyčioje ašarų nebuvo, tik kai grįžo namo, suklupo žolėje, iškėlė rankas tarsi norėdama apglėbti dangų ir pravirko: „Padėk sūnui, Viešpatie...“

Motinai niekas neatsakė, tik vasarvydžio tyla, beržų viršūnės ir iš toli atklydusi viltis be žodžių guodė: „Jis išgyvens...“ Ir ji nenustojo laukusi sūnaus net tada, kai niekas netikėjo, kad jis sugrįš...

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija