Atnaujintas 2004 gruodžio 17 d.
Nr.95
(1298)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Mintys apie katalikišką spaudą

Pastaraisiais metais Lietuvoje tenka kalbėti apie lėtą, bet labai stabilų katalikškosios spaudos apmirimą. Apmirimą šalyje, kur beveik keturi penktadaliai gyventojų sakosi esą katalikai. Kas gi atsitiko, kur glūdi šios problemos šaknys?

Visus penkiolika nepriklausomybės metų mūsų katalikiškoji spauda gyvavo vien savo leidėjų ir skaitytojų entuziazmo dėka. Tačiau rinkos ekonomikos sąlygomis kovoti su laicistinio pobūdžio periodikos lavina labai sunku. Štai ir šiandien, kai baigiasi šie metai, tenka išgirsti apie būsimą žurnalo „Katalikų pasaulis“ likvidaciją, vis garsiau kalbama apie „Kregždutės“ užgesimą. Didelių finansinių sunkumų turi ir „XXI amžius“. Jau nekalbame apie seniau užsidariusį „Tėvynės sargą“, neaišku, ar beeinančią „Apžvalgą“. Sunkiai verčiasi „Lux“, o visų pražuvėlių ir nesuskaičiuosi.

Problema glūdi ir mūmyse. Skaitančioji katalikiškos visuomenės dalis nėra vieninga. Tai viena iš daugelio mūsų spaudos nunykimo priežasčių. Apie kokį solidarumą tarp katalikų galima kalbėti, jei vieni leido „Kregždutę“, kiti, priešingai, beveik dykai dalijo žymiai storesnę ir spalvingesnę „Bitutę“. Vieni neraudonuodami giriasi savo leidinių įtaka (nors tų intelektualių žurnalų tiražai neviršija kelių šimtų egzempliorių, t.y. jų skaitomumas yra beveik nulinis), kiti kažkodėl nepamato tarp katalikiškųjų leidinių vienintelio katalikiško laikraščio, trečių sugebėjimas leisti katalikišką spaudą keistai susijęs su reguliariai gaunama svaria materialine pagalba, o ketvirtieji gyvuoja tik savo fantastinio idealizmo dėka.

O atrodytų, vietos po saule turėtų užtekti visiems. Paprasti katalikai galėtų skaityti „XXI amžių“, turtingesnė publika, inteligentai - „Katalikų pasaulį“, pretendentai į intelektualumą vartytų kokį „Naująjį Židinį-Aidus“ ar „Naująją Romuvą“… Bet kur tau! Vieni, mėgaudamiesi fondų pinigais, leidžia tik sau ir savo draugų ratui įdomius leidinius, kiti, sukandę dantis, leidžia tai, ko norėtų dauguma Lietuvos žmonių.

Ir tikrai, masinės bulvarinės žurnalistikos jūroje besimaudautiems tautiečiams vis labiau ima trūkti padoresnės, jei norite, katalikiškos žurnalistikos. Ir tai nėra vien pavienių naivuolių ar užkietėjusių fanatikų svajonės. Aš tokiu tikrai nesu. Tačiau nesmagu (o gal kai kam ir smagu?), kai purvinos hedonistinės laikraštienos sraute palengva gęsta pavieniai katalikiški spaudiniai. Negi artėja metas, kai katalikiškus laikraščius reikės vėl spausdinti ir platinti vos ne katakombų sąlygomis? Tiesa, atsiranda ir internetiniai katalikų laikraščiai. Bet kiek žmonių naudojasi internetu Lietuvos kaime? Ir kiek kainuoja ten įsivesti interneto liniją? O ir kokia miesto gyventojų dalis naudojasi juo?

Nereikia laukti, kol užges paskutiniai katalikiški leidiniai, kad suvoktum, jog juos būtina paremti. Ir nereikia įtikinėti visų, kad tokie leidiniai privalo būti pelningi. Toks požiūris labai trumparegiškas. Išnykstant katalikiškai spaudai, pranyksta ne tik galimybė pasisakyti (ir būti išgirstai) didelei visuomenės daliai. Kartu žymiai sumažėja ir moralinis tautos atsparumas. Nekalbame apie kokias nors direktyvas skelbiančią katalikišką žiniasklaidą. Galvoje turime katalikiškos ir krikščioniškos apskritai minties plėtrą ir vystymąsi – ir gilyn, ir platyn.

Todėl mūsų valdžios vyrai ir vadinamasis elitas (kalbame apie tikrąjį, intelektualinį, o ne piniguočių elitą) privalo sustabdyti pragaištingą visuomenės slydimą į vienapolį amoralų, miesčioniškai vartotojiško pilvažmogio formavimą mūsų žiniasklaidoje. Ir problema ne ta, kad vienokia spauda yra pelninga, o kitokia nuostolinga. Katalikiška spauda reikalinga kaip atsvara tam purvui, kuris gausiai liejasi iš mūsų laisvosios spaudos puslapių. Laisvos nuo bet ko, netgi nuo moralės normų…

Čia jau principo reikalas. Tyliai sutikti su katalikiškos spaudos nunykimu šiandien – tai reiškia susikurti sau dar didesnes problemas rytoj. Visuomenė, nesugebanti atsispirti demoralizuojančiai lavinai, pamažu pakrinka ir virsta jau ne visuomene, o atskirų individų ar jų grupių banda. Tai jau ne tauta ir net ne bendruomenė, o tik minia, gyvenanti kartu vienoje teritorijoje.

Lietuvai reikalinga ir katalikiška spauda. Galima ginčytis dėl jos raiškos formų ar idėjinio krytingumo, bet ji mums reikalinga kaip oras. Tai privalo atminti tie, kurie ją palengva smaugia, ir tie, kurie „taupo“ jos sąskaita.

Šiemečio Advento pradžią sostinė pasitiko ryškiomis afišomis. Į Vilnių teikėsi atvykti kažin kokia „jo šventenybė“ keistu vardu, kuris prasideda kaip užsikirtusio patefono plokštelės trakštelėjimas: Šri Šri… Garbaus svečio nuotraukomis buvo aplipintos visos viešojo transporto stotelės, išnuomota naujoji talpi „Siemens“ arena. Matyt, į šį pasirodymą žmonės virto būriais. Vis tikėdami stebuklu. Beje, jo atvykimo data, kaip triukšmingai skelbė žiniasklaida, buvo gruodžio 8-oji – pasaulio katalikams svarbi šventė, Marijos Nekaltojo Prasidėjimo diena. Apie tai jokia televizija, aišku, neužsiminė. Kaip čia neprisiminsi, kai prieš keletą metų tokios pačios minios grūdosi pasižiūrėti, kaip vienas šarlatanas iš Filipinų „operuodavo“ ligonius be peilio. Šiandien iš tokių gydytojų tik pasišaipoma.

Tačiau žmonės nenustoja tikėti stebuklais. Netikite? O juk per kiekvienus Seimo rinkimus vis išlenda kokia nors nauja politinė „šventenybė“ ir pripučia mūsų žmonėms miglos į akis. O šie tiki…

Todėl kartais mums kyla labai nepadorus, bet įkyrus klausimėlis: ar nėra mūsų šalies piliečiai, viešai deklaruojantys savo katalikiškumą, bet su papuasišku patiklumu susižavintys bet kokiu nauju blizgučiu, viso labo užsimaskavę stabmeldžiai?

Darius VILIMAS

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija