Atnaujintas 2004 gruodžio 17 d.
Nr.95
(1298)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Rumunija pasirinko permainas

Petras KATINAS

Bukarešto meras Trajanas
Basesku džiaugiasi
pergale Rumunijos
prezidento rinkimuose

Dabartinis Rumunijos
prezidentas Jonas Iljesku
EPA-ELTA nuotraukos

Po prezidento rinkimų Rumunijoje, kuriuos laimėjo opozicijos kandidatas Trajanas Basesku, pasaulio žiniasklaida praneša, kad oranžinė revoliucija, prasidėjusi Ukrainoje, persimeta į pokomunistinę Rytų Europą. Cituojami naujai išrinkto prezidento T.Basesku žodžiai, pasakyti televizijos debatų metu savo varžovui buvusiam komunistui, dabar Socialdemokratų partijos kandidatui ministrui pirmininkui A.Nestasei: „Niekaip negaliu suprasti, kas prakeikė šią šalį, kad, praėjus penkiolikai metų po komunizmo žlugimo, ji gali rinktis komunistus“. Už Rumunijos sostinės Bukarešto merą T.Basesku balsavo 51,75 proc. rinkėjų, už A.Nestasę – 48,5 proc. Per antrąjį prezidento rinkimų ratą, skirtingai nuo pirmojo, nei vietos, nei užsienio stebėtojai nepastebėjo jokių pažeidimų. Manoma, jog valdantieji kairieji pasimokė iš Ukrainos įvykių. Įdomu, kad Rumunijos opozicija šį kartą savo simboliu pasirinko oranžinę spalvą, kaip ir kandidatas į Ukrainos prezidentus Viktoras Juščenka. Tai ir davė progą pasaulio žiniasklaidai teigti, kad pokomunistinėje Rytų Europoje prasidėjo „oranžinė revoliucija“.

Taigi po 1989 metų, kai žlugo komunistinio diktatoriaus Nikolajės Čaušesku režimas, Rumunija pagaliau turės dešinįjį prezidentą. T.Basesku pakeis ilgametį politikos veteraną Joną Iljesku, kuris buvo Rumunijos prezidentu per visą pokomunistinį laikotarpį.

Apie buvusį prezidentą, sugebėjusį taip ilgai išbūti prezidento poste, verta pakalbėti atskirai. 1953 metais baigęs Maskvos energetikos institutą, J.Iljesku labai staigiai kilo partinės karjeros laiptais. Jis užėmė labai aukštas pareigas Rumunijos komunistų partijos centro komitete. Pradėjęs nuo komjaunimo pirmojo sekretoriaus, J.Iljesku greitai tapo Rumunijos KP CK sekretoriumi propagandos klausimais. Juoda katė tarp diktatoriaus N.Čaušesku ir J.Iljesku perbėgo dar 1971 metais, kai jis lydėjo diktatorių jo kelionėje į komunistinę Kiniją ir Šiaurės Korėją. Ten apsilankęs N.Čaušesku labai susižavėjo tuomet Kinijoje Mao Czeduno vykdoma „kultūrine revoliucija“, kai milijonai inteligentų, studentų ir moksleivių buvo siunčiami į atšiauriausius Kinijos rajonus katorgos darbams. N.Čaušesku sumanė tą pačią „revoliuciją“ įvykdyti ir Rumunijoje. J.Iljesku tam kategoriškai pasipriešino. Už tai bemat buvo ištremtas į provinciją ir paskirtas partijos propagandos sekretoriumi Timico apskrityje, o vėliau Jasų apskrities pirmuoju sekretoriumi. Tačiau ir būdamas periferijoje, jis gana dažnai nesutikdavo su idiotiškais N.Čaušesku sprendimais. Ypač konfliktavo su visagale diktatoriaus žmona Elena, kuri buvo dargi žiauresnė už savo vyrą ir tvarkė ne tik kompartijos, bet ir visos Rumunijos reikalus. Netrukus J.Iljesku buvo pašalintas ne tik iš centro komiteto, bet ir partinio darbo. Buvo paskirtas vadovauti Rumunijos vandens ūkiui. Tačiau ir čia susikirto su diktatoriumi, kategoriškai nesutikdamas su jo absurdišku „grandioziniu projektu“ statyti kanalą Dunojus-Juodoji jūra. Už tai jis neteko šio posto ir iki N.Čaušesku nuvertimo vadovavo techninės literatūros leidyklai.

J.Iljesku Rumunijoje buvo vertinamas, nepaisant jo komunistinės praeities, kaip žmogus, turintis „tvirtą stuburą“. Taip galima paaiškinti jo ilgalaikį buvimą Rumunijos prezidentu. Jo pagrindinis šūkis buvo ekonominio progreso derinimas su socialine daugumos vargingiausių žmonių apsauga. Iš tos programos nieko neišėjo. Nebuvo nė ekonominio progreso, o vargšai dar labiau nuskurdo. Rumunijoje, kaip ir kitose pokomunistinėse Rytų ir Vidurio Europos valstybėse, į valdžią sugrįžę komunistai ėmė negailestingai plėšti šalį. Rumunija paskendo korupcijos skandaluose, į kuriuos daugiausia buvo įsipainioję valdantieji komunistai, pasivadinę socialdemokratais. Šalis vis labiau klimpo į korupcijos liūną, o valdantieji neokomunistai Rusijos pavyzdžiu tapo oligarchais, susikrovė milžiniškus turtus. Dėl tos priežasties Rumunija tapo viena skurdžiausių pokomunistinės Rytų Europos valstybių.

Nors Rumunijos prezidentas pagal Konstituciją neturi didelių politinių galių, tačiau T.Basesku jau pareiškė, jog jis, kaip buvęs jūrų kapitonas, yra ryžtingas žmogus ir sieksiąs radikalių permainų, be to, kad 2007 metais Rumunija taptų ES nare. Niekas neabejoja, jog naujasis prezidentas tikrai neskirs Rumunijos premjeru dabartinio ministro pirmininko A.Nestasės. Ne tik kaip buvusio savo varžovo rinkimuose, bet svarbiausia, kaip buvusio komunisto. Aišku, jog T.Basesku pasirinks premjeru savo partijos atstovą. Todėl neišvengiamai iškils priešlaikinių parlamento rinkimų klausimus. Tuo labiau kad iki šiol valdantys socialdemokratai turi parlamente tiktai dviem vietomis daugiau. Pasak naujojo prezidento, Rumunijai reikia spartesnių reformų, bet svarbiausia – su šaknimis išrauti didžiausią valstybės piktžaizdę korupciją ir 2007 metais tapti Europos Sąjungos nare. Rumunijos ir Europos šalių žiniasklaida prognozuoja, jog pirmalaikius parlamento rinkimus tikriausiai laimėtų dešinieji, nes juos remia beveik visa, be išimtiems, inteligentija, o ypač jaunimas.

Gana įdomiai Rumunijos prezidento rinkimus vertina Rusijos žiniasklaida. Visi oficialūs politikos komentatoriai gerokai susierzinę ir neslepia baimės, kad „oranžinės revoliucijos“ banga, prasidėjusi Ukrainoje ir pasikartojusi Rumunijoje, gali persimesti ir į Rusiją. „Tos oranžinės bacilos labai pavojingos“, – teigė Rusijos radijo komentatorius.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija