Atnaujintas 2004 gruodžio 24 d.
Nr.97
(1300)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Kalėdinės prakartėlės tradicijos reikšmė

Mindaugas BUIKA

Šv. Kalėdų išvakarėse
jaunimas neša Kūdikėlio
Jėzaus statulėles į Šv.Petro
aikštę palaiminti Popiežiui

Tradicinė prakarartėlė
simbolizuoja pasaulio
Atpirkėjo gimimą

Atsiliepdamas į kilusią kontroversiją dėl kalėdinės prakartėlės, vaizduojančios Kristaus gimimą Betliejuje, įrengimo švietimo įstaigose Italijoje bei kai kuriose kitose šalyse, popiežius Jonas Paulius II gynė šią seną katalikišką tradiciją, pabrėždamas jos ne tik meninę, bet ir dvasinę reikšmę. „Maža ar didelė, paprasta ar išmoninga prakartėlė įprastai ir kartu išraiškingai mums pristato šv.Kalėdas, - sakė Šventasis Tėvas trečiojo Advento sekmadienio (gruodžio 12 dienos) susitikime su maldininkais Romos Šv.Petro aikštėje. - Tai yra mūsų kultūros ir meno elementas, tačiau pirmiausia tai ženklas tikėjimo Dievu, kuris atėjo į Betliejų „gyventi tarp mūsų“.

Tą sekmadienį, kaip ir kasmet, į aikštę rinkosi Romos vaikai ir jaunimas, rankose laikydami Kūdikėlio Jėzaus figūrėles, kurios, palaimintos Popiežiaus, padedamos į prakartėles, įrengtas italų šeimose, mokyklose, parapijų bažnyčiose. Kūčių vakarą į privačiuose namuose esančias prakartėles padėti Jėzuliuką garbė suteikiama jauniausiam šeimos nariui. „Palaiminti Kūdikėlio Jėzaus atvaizdai bus Šventąją naktį padėti į prakartėles, kur jau yra šv. Juozapas ir Švč. Mergelė Marija, tylūs kilnaus slėpinio liudytojai, - paaiškino Popiežius. - Savo kupinu meilės žvilgsniu jie kviečia mus budėti ir melstis sutinkant dieviškąjį Išganytoją, kuris ateina nešdamas Kalėdų džiaugsmą pasauliui“.

Kilni šv. Pranciškaus intencija

Pagal senąją Bažnyčios tradiciją, Jėzus gimė grotoje, arba nedidelėje oloje, ant kurios dabar pastatyta Betliejaus Gimimo bazilika. Senovės Judėjoje, ypač Betliejaus apylinkėse, buvo gausu tokių olų, kurias vietos gyventojai dažnai naudodavo gyvuliams laikyti ir kuriose buvo įrengiamos ėdžios. Kaip tik į ėdžias, tai yra prakartėlę, ir buvo paguldytas gimęs Kūdikėlis. Būtent šią prasmingą neturto kupiną Viešpaties Gimimo sceną pasišovė išpopuliarinti visoje Bažnyčioje XIII a. pirmojoje pusėje gyvenęs šv.Pranciškus Asyžietis, kuris kartu su kryžiaus žygių riteriais buvo lankęsis Šventojoje Žemėje. Jam šv.Kalėdos visada buvo „švenčių šventė“, nes nešė šviesą ir viltį rūpesčių ir ydų tamsoje skendinčiam pasauliui, nes su Dievo Žodžio įsikūnijimu „dangus ir žemė tapo viena“.

Gavęs tuomečio Popiežiaus leidimą, šv. Pranciškaus inscenizavo Kristaus gimimo sceną panašioje į Betliejaus oloje, buvusioje miškingoje vietovėje netoli Grečo miestelio, į šiaurę nuo Romos, savo draugo Džiovanio Velitos dvaro žemėje. Į Šventosios nakties vigiliją sukviesti vietos gyventojai buvo sužavėti pranciškonų procesija su fakelais ir įrengtos prakartėlės su ėdžiomis, šienu ir gyvais gyvulėliais tikroviškumu, nors Šventosios Šeimos figūrų pirmoje gimimo scenoje dar nebuvo. Tačiau šv. Pranciškus su tokiu jautrumu ir įkarščiu kalbėjo homilijoje apie neturtingą Viešpaties gimimą, jog tikinčiųjų minia, kaip vėliau tvirtino liudininkai, kone realiai pajuto, kad persikėlė trylika amžių atgal į Betliejų, kur gimė Kūdikėlis Jėzus.

Prakartėlės nepaprastas populiarumo išaugimas Italijoje, visoje Europoje ir kituose pasaulio žemynuose, jo tapimas svarbia šv.Kalėdų celebravimo ir sakralinio meno dalimi patvirtino šv.Pranciškaus intenciją: svarbių Kristaus gyvenimo įvykių atkūrimas stiprina Išganytojo asmeninį įvaizdį žmogaus sąmonėje ir kartu ugdo jo tikėjimą. Betliejaus Kūdikėlio gimimo scenos pateikimu įvairiose tautinėse kultūrose stengiamasi ne tiek tiksliai atkurti to laikotarpio Palestinai būdingą aplinką, kiek išryškinti vietines tradicijas ir landšaftą. Tuo pačiu tarsi parodome, kad Dievo Žodžio Įsikūnijimas yra skirtas visam pasauliui, visų kultūrų tautoms ir žmonėms. Kitais žodžiais tariant, Kalėdų prakartėlė savotiškai tarsi perkelia Betliejų į mūsų namus, o mūsų namus perkelia į Kristaus gimimo vietą ir laiką.

Bandymas pašalinti Kristų iš Kalėdų

Nors šv.Pranciškus Asyžietis galbūt tiesiogiai nebuvo pasakęs, kad jo prakartėlės idėja buvo pabrėžti Kalėdų šventimo kristocentriškumą, tačiau būtent tai jam pavyko užtikrinti Išganytojo gimimo scenos pavaizdavime, kai Kūdikėlis Jėzus tapo visų broliu. Tie asmenys Italijoje ir kitur, kurie dabar kelia klausimą dėl Kalėdų prakartėlės pašalinimo iš mokyklų ir kitų viešų vietų, turi priešingą tikslą: pasiekti, kad Kalėdos liktų be Kristaus (kaip jau daroma per šios didžiosios liturginės šventės komercializaciją). Akivaizdu, jog tai yra sudėtinė dalis bendrojo pastaruoju metu rodomo radikaliojo sekuliarizmo ideologijos „išpažinėjų“ agresyvumo, kuriuo stengiamasi religiją sterilizuoti, išstumti iš visuomenės gyvenimo, kad tikėjimas „pakibtų ore“ ir taptų niekam nebereikalinga seniena.

Tiesa, oficialiai tie aktyvistai teigia, jog prakartėlių atsisakymo atveju juos motyvuoja tik nuostata, kad Jėzaus gimimo pavaizdavimas gali būti nesuprastas kitų tikybų atstovų, juos gali įžeisti (kupina meilės Šventosios Šeimos tema - kažką gali įžeisti?) ar net diskriminuoti. Panašus veidmainiavimas buvo laicistų reiškiamas svarstant Bažnyčios siūlomą nuorodos į europinės civilizacijos krikščioniškąsias šaknis įtvirtinimą naujojoje Europos Sąjungos Konstitucijoje, ko buvo atsisakyta bandant nuslėpti neginčytiną istorinę tiesą. Jeigu mokykla atsisako rengti kalėdinę prakartėlę, kaip tai atsitiko kai kurių šiaurės Italijos miestų švietimo įstaigose, dėl to, kad jos nesupras pora ar pora dešimčių ją lankančių musulmonų vaikų, tai toks argumentas tarp pačių islamo tikinčiųjų gali sukelti ne padėką, bet gal labiau pajuoką ir panieką.

Net jeigu tarp moksleivių imigrantų musulmonų vaikai sudaro 20 proc. (kaip yra vienoje Komo miesto mokykloje, kur dėl to Kalėdų giesmėse žodis Jėzus buvo pakeistas „vertybės“ sąvoka - abu jie italų kalboje turi panašų skambesį „Žezu“ ir „virtu“), toks iškraipymas ir savų krikščioniškų tradicijų atsisakymas yra nepateisinamas. Juk neatsisakoma kalbėti savo gimtąja kalba, jeigu penktadalį bendruomenės sudarančių svetimšalių jos nesupranta, nes, priešingu atveju, jie tos kalbos ir nesistengtų išmokti.

Sėkmę dialoge lemia ištikimybė tradicijoms

Panašiai galima pasakyti ir apie tarpreliginį dialogą tarp krikščionių ir musulmonų, kurio sėkmę gali nulemti tiktai abiejų pusių tvirta ištikimybė savajam tikėjimui ir jo tradicijoms. O dabar musulmonų pasaulyje į daugumos europiečių paviršutinišką supratimą apie savo tikėjimą, jų indiferentizmą ir kalbas apie jau „pokrikščioniškąją epochą“ žiūrima su tam tikra nuostaba, šią tendenciją vertinant ne kaip pažangą, bet kaip kultūrinį ir moralinį smukimą. Tokiu atveju musulmonų dvasiniai lyderiai į galimybę solidžiam tarpreliginiam dialogui vertina gana pesimistiškai ir didesnes viltis deda į vykstančią islamo ekspansiją nukrikščionėjusiame Europos žemyne. Ją neišvengiamai skatina legali ir nelegali migracija, demografiniai aspektai (atvykėlių musulmonų šeimos jaunos, tvirtos ir gausios, ir šis pranašumas ypač ryškus menko gimstamumo, šeimų suirimo ir bendro visuomenės senėjimo Vakarų Europoje akivaizdoje), taip pat vis dažnėjantys krikščioniškąjį tikėjimą praradusių europiečių atsivertimai į islamą.

Pateisinamas Bažnyčios susirūpinimas

Tokių pavojingų tendencijų akivaizdoje bandymai pritaikyti „religinę cenzūrą“ kai kuriose italų mokyklose, atsisakant tradicinės prakartėlės įrengimo ar netgi kalėdinį moksleivių spektaklį apie Kristaus gimimą pakeičiant Raudonkepuraitės istorijos vaidinimu, sukėlė pateisinamą Katalikų Bažnyčios vadovų ir dalies patriotiškai nusiteikusių šalies politikų susirūpinimą. Italijos vyskupų konferencijos pirmininkas Popiežiaus vikaras Romos vyskupijai kardinolas Kamilas Ruinis savo pareiškime per šalies nacionalinę televiziją paragino visus italus priešintis tokioms pastangoms eliminuoti kalėdines tradicijas, atmesdamas argumentą, jog Kalėdų prakartėlė gali įžeisti kitų tikybų išpažinėjus.

„Toks pasirinkimas yra visiškai nepriimtinas, - griežtai kalbėjo ganytojas. - Mes nežinome, ką darome. Šie dalykai gali atrodyti trivialūs, bet jų dvasia yra radikaliai klaidinga“. Jis pažymėjo, kad mokyklos, priėmusios minėtus sprendimus, faktiškai atsisako savo tautos kultūrinių tradicijų. „Mūsų krikščioniška tradicija yra gėrio ir tiesos tradicija“, - pabrėžė kardinolas K.Ruinis. Kiekvienas italas katalikas rodo pagarbą kitoms tikyboms, tačiau jis taip pat žino, jog „tik Kristuje mes galime pažinti visišką žmogiškojo gyvenimo prasmę“. Kardinolui pritaręs Popiežiškosios migrantų sielovados tarybos pirmininkas arkivyskupas Agostinas Marčetas nurodė, jog krikščioniškos simbolikos atsisakymas ženklina pradėtą sekuliarizmo eigą Italijos mokyklose.

Nors nuo šv. Pranciškaus pirmosios prakartėlės sukūrimo XIII amžiuje Kristaus gimimo scena tvirtai įaugo italų tautinėje kultūroje, tačiau jaunosios kartos jau praranda glaudų ryšį su šia tradicija. Štai pastaruoju metu atlikti sociologiniai tyrimai Italijos mokyklų pradinėse klasėse parodė, jog tik 26 proc. vaikų gali tiksliai identifikuoti prakartėlėje išdėstytas figūrėles (Šventosios šeimos asmenų ir trijų išminčių) ir papasakoti Kristaus gimimo istoriją. Arkivyskupas A.Marčetas pažymėjo, jog pedagogai turi skirti sveiką mokyklos pasaulietiškumą nuo radikalaus sekuliarizmo. Pastaruoju atveju pasireiškia „perdėtas uolumas šalinant religinius aspektus iš viešosios sferos“, kas yra smerktina, ir todėl reikalinga atitinkama Bažnyčios reakcija.

Būtina pripažinti šiuolaikinės visuomenės kultūrinę įvairovę, kurią sukuria migrantai, tačiau tai reikia daryti neatsisakant ir nepažeidžiant savosios tapatybės, aiškino arkivyskupas. Jis pastebėjo, kad visai natūralu, jog atvykėliai, integruodamiesi į naujas gyvenimo sąlygas, stengiasi išsaugoti savąjį kultūrinį identitetą, ir tai yra jų teisė. „Bet mes turime teisę į savąjį identitetą, ir jie turi toleruoti mūsų tikėjimą“, - sakė arkivyskupas A.Marčetas.

Krikščioniškojo meno ir tikėjimo ryšys

Tokių svarstymų akivaizdoje prasmingą tarptautinę Kristaus gimimo scenos graviūrų parodą, pavadintą „Venite Adoremus“, šv. Kalėdų išvakarėse Vatikane surengė Popiežiškoji kultūrinio paveldo komisija. Parodoje išdėstyti meno dirbiniai pradedant XVI amžiaus kinų medžio raižiniais ir baigiant žymiųjų Europos dailininkų Rembranto ir Albrechto Diurerio darbais. Kaip skelbė tarptautinė žiniasklaida, paroda lankytojus iš karto paskatina kontempliacinei nuotaikai, susitelkimui į Įsikūnijimo svarbą. Eksponatai, suskirstyti į keturis skyrius, - gimimo, piemenėlių adoracijos, išminčių apsilankymo ir bėgimo į Egiptą, - suteikia galimybę pažvelgti į Išganytojo kūdikystės svarbiausius įvykius.

Bažnytinio meno ekspertė Elizabeta Lev katalikų žinių agentūros „Zenit“ pateiktoje apžvalgoje parodos lankytojams siūlo atkreipti dėmesį į Kūdikėlio Jėzaus padėtį kiekvienoje iš scenų. Vienur Jis pavaizduotas atvaizdo viršuje, tuo skatinant žvilgsnį kelti aukštyn, kitur - adoruojančių figūrų centre arba tiesiog paguldytas ant žemės. Vienoje senoje graviūroje Kūdikėlis Jėzus padėtas ant altoriaus, tuo primenant Jo aukos misiją. Kitame renesanso laikotarpio meno dirbinyje ypač charakteringi gimusį Atpirkėją atvykusių pagerbti trijų išminčių figūrų bruožai. Seniausias „karalius“ yra aiškiai europietiškos kilmės, vidurinysis - vidutinio amžiaus azijietis ir trečias yra jaunuolis iš Afrikos. Ši trijų išminčių scena aiškiai pabrėžia evangelizacijos (krikščioniškojo tikėjimo „globalizacijos“) eigą nuo senosios europinės civilizacijos kūrimo iki vėliausios misijinės veiklos „juodajame kontinente“. Tuo pačiu vizualiai įteigiama, kad Kalėdos iš tikrųjų yra džiaugsminga viso pasaulio tautų šventė.

Parodą surengusios Popiežiškosios meno komisijos pirmininkas arkivyskupas Mauras Piačenza interviu katalikų žinių agentūrai CNS pabrėžė tikėjimo ir meno ryšį, kuris ypač ryškus atvaizduotose Kristaus gyvenimo scenose. Šiuo atveju meditacija ir malda dalyvauja tiek kūrimo procese, tiek kūrinio priėmime, stebėjime ir vertinime. Aiškindamas kai kurių prakartėlės detalių simboliką arkivyskupas M.Piačenza teigė, jog jaunystėje jam visada kėlė nuostabą naminių gyvulių - jaučio ir asilo - vaizdavimas prie gimusio Jėzaus, nors tai nėra minima Evangelijoje. Vėliau jis suprato, kad jie buvo pavaizduoti atsiliepiant į pranašo Izaijo pamokančius žodžius, jog „jautis pažįsta savo šeimininką ir asilas - šeimininko ėdžias; bet Izraelis nepažino, mano tauta nesuprato“.

Arkivyskupas taip pat pastebėjo, kad itališkoje prakartėlėje dažnai gimimas prasmingai pavaizduotas senuose griuvėsiuose. Ne visi žmonės žino, jog šitaip griuvėsiai nurodo į senosios Romos pagonių šventyklą, kuri pagal senąją pranašystę turėjo sugriūti tik tada, kai kūdikį pagimdys nekaltoji mergelė. Ir ši pranašystė tikrai išsipildė Švč. Mergelei Marijai pagimdžius žmonijos Atpirkėją, pradėtą iš Šventosios Dvasios.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija