Atnaujintas 2004 gruodžio 31 d.
Nr.98
(1301)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Atsigręžkime į Eucharistijoje
gyvenantį Kristų

Kauno arkivyskupo kalėdinis sveikinimas

x

Kalėdų naktį ar rytą mes drauge su Betliejaus piemenimis skubame pagarbinti žmonijos ilgai lauktą ir pranašų skelbtą dieviškąjį Kūdikį, pagaliau atėjusį pas mus, kad kiekvieną iš mūsų apdovanotų Dievo vaikų garbe.

Džiaugsmas užlieja mus, kai prisiliečiame prie šv. Kalėdų slėpinio. Šį džiaugsmą taikliai apibūdina apaštalas Paulius: „Bet kai pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms, jis išgelbėjo mus (...) iš savo gailestingumo“ (Tit 3, 4). Iš tikrųjų Kalėdos yra didelio džiaugsmo šventė, primenanti mums, jog gimė Kūdikis – Dievo Sūnus, sunaikinęs žmones slėgusį nuodėmės jungą (plg. Iz 9).

Sveikinu jus visus, sulaukusius brangios Kristaus Gimimo šventės, ir linkiu visiems sveikatos, giedrios nuotaikos, ramybės ir džiaugsmo, ypač linkiu gausiai pasinaudoti Betliejaus Kūdikio atneštomis dovanomis, nes, nepasinaudodami jomis, padarytume sau didžiausią skriaudą.

Apaštalas Paulius apie šį Kūdikį, rašo: Jis atidavė save už mus, kad išpirktų mus iš visokių nedorybių ir suburtų sau nuskaistintą tautą, uolią geriems darbams (Tit 2, 14). Mes, pakrikštytieji Švč. Trejybės vardu, esame tie atpirktieji, išgelbėtieji ir suburtieji į Dievo tautą, kad nepasimestume šių dienų pasaulyje ir būtume Kristaus meilės liudytojais tiems, kurie Kristaus dar nepažino. Jėzus mus mylėjo, kai dar buvome paskendę savo nuodėmėse ir savo jėgomis negalėjome išsigelbėti. Tik danguje visiškai suvoksime, kaip esame labai apdovanoti. Dievas, būdamas be galo geras, daugiau duoti mums negalėjo.

Per Kalėdas yra paprotys dovanėlėmis pradžiuginti vaikus ir mums artimus žmones. Šios dovanos slepia savyje gilią Kalėdų prasmę, nes primena pačią brangiausią jų Dovaną – Jėzų Kristų, savo gyvybės auka padariusį mus Dievo vaikais. Apie tai apaštalas Jonas taip kalba: Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą (Jn 1,12).

Du tūkstančiai metų skiria mus nuo tos nakties, kai virš Betliejaus olos suskambo angelų giesme: Garbė Dievui aukštybėse. Kiek per tą laiką pasikeitė pasaulis į gera? Ar mes, tikintieji į Kristų, tikrai suvokiame savo krikščioniškąją tapatybę ir einame per gyvenimą vadovaudamiesi ne pasaulio, bet Kristaus dvasia? Šiuo metu pasaulyje ir mūsų Tėvynėje yra tiek daug blogio, jog dažnas net suabejoja, ar į šią žemę tikrai atėjo Kristus ir ar atėjęs ką nors pakeitė. Terorizmas, nusikaltimai, narkotikai ir jaunimą pasiglemžianti mirties kultūra - štai nuodėmės jungas, slegiantis tautas, mūsų Tėvynę ir pavienius žmones sunkiau nei kada nors anksčiau. Taip pat su liūdesiu turime pripažinti, kad daugelis mūsų tautiečių gyvena taip, tarsi Kristus nebūtų atėjęs į žemę ir nebūtų mūsų išgelbėjęs.

Kristus išgelbėjo pasaulį, tačiau nuo mūsų priklauso, ar pasinaudosime atpirkimo vaisiais. Turėdami laisvą valią, galime bėgti tolyn nuo Dievo ir nepasinaudoti Kristaus atpirkimu, tačiau galime tapti ir šventaisiais. Todėl dabartiniame pasaulyje matome didelius kontrastus. Yra žmonių, panašių į Kalkutos motiną Teresę, kurių meilė apglobia tūkstančius bedalių, tačiau taip pat yra daugybė žmonių, bėgančių nuo Kristaus šviesos ir užsiskleidusių savo egoizme. Mes patys taip pat kasdien laisvai renkamės savo kelią: su Kristumi ar be Jo. Kristus skelbia: Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas nerenka su manimi, tas barsto (Lk 11). Kalėdos kviečia eiti per gyvenimą su Kristumi ir visų pirma Jo ieškoti Eucharistijoje. Kalėdos primena ne tik Betliejaus prakartėlę, kur gimė Jėzus, bet ir šv. Mišias, kurių metu duona ir vynas tampa Kristaus kūnu ir krauju, atiduodamu už mūsų išgelbėjimą.

Popiežius Jonas Paulius II šiuos metus paskelbė Eucharistijos metais. Jis siekia dar labiau atkreipti mūsų dėmesį į Eucharistijoje gyvenantį ir mus pašvenčiantį Kristų. Apaštališkajame laiške „Mane nobiscum Domine“ jis rašo: Tikėjimas reikalauja, kad, būdami priešais Eucharistiją, visiškai suvoktume, jog esame priešais patį Kristų (...) Eucharistija yra didis slėpinys! Slėpinys, kurį pirmiausia privalu tinkamai švęsti. Šventąsias Mišias būtina padaryti krikščioniškojo gyvenimo centru (17).

Sutikę Kristų Eucharistijoje, esame siunčiami būti Jo liudytojais pasaulyje. Šitas siuntimas ypač įpareigoja būti dėmesingus vargšams. Šventasis Tėvas kalba: Tad kodėl šių Eucharistijos metų nepavertus laiku, kurio metu vyskupijų ir parapijų bendruomenės ypatingu būdu broliškai atsilieptų į kokią nors iš daugybės dabartiniame pasaulyje pasitaikančių skurdo apraiškų (t. p. 28). Popiežius primena bedarbius, badaujančius, vienišus ir ligų kamuojamus žmones ir ragina: Neapgaudinėkime savęs: tiktai iš mūsų tarpusavio meilės ir pirmiausia mūsų rūpinimosi stokojančiais būsime atpažįstami kaip tikri Kristaus mokiniai.

Kiekvienos Kalėdos mus kviečia ne tik pagerbti gimusį Betliejaus Kūdikį, bet būti solidariems su mažiausiais ir silpniausiais mūsų broliais. Todėl, sveikindamas jus su šv. Kalėdomis, linkiu visiems dar labiau atsigręžti į Eucharistijoje gyvenantį Kristų ir į visą pasaulį žvelgti Jo akimis ir visus mylėti Jo širdimi.

Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija