Atnaujintas 2004 gruodžio 31 d.
Nr.98
(1301)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Paminėjo garsiąją kraštietę

Prie Adelės Dirsytės paminklo
Šėtos bažnyčios šventoriuje.
Šėtos vidurinės mokyklos
moksleivės skaito A.Dirsytės
laiškų ištraukas, garbės
sargyboje – Kėdainių Povilo
Lukšio brigados šauliai
Aušros Valevičienės nuotrauka

„Mes su ja nuėjome visą kančios kelią, nuo Lukiškių iki Magadano. Tik mūsų dalia buvo kiek lengvesnė. Dievas leido mums sugrįžti į tėvynę. Jos palaikus pasiglemžė svetima Sibiro žemė“, – prisimena mokytoją Adelę Dirsytę bendravargė Zina Bujanauskienė, dabar gyvenanti Varėnos rajone. Pagal oficialią pažymą A.Dirsytė mirė 1955 m. rugsėjo 26 d. Chabarovske, už 9400 km nuo Vilniaus. Lietuvos ir JAV ateitininkai deda pastangas surasti jos kapą, parvežti į Lietuvą palaikus.

Neseniai Šėtoje buvo paminėtos A.Dirsytės 49-osios mirties metinės. Šėtos Švč. Trejybės bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios. Kun. Gintautas Naudžiūnas per pamokslą priminė tikėjimo kankinės A.Dirsytės gyvenimą ir veiklą. Šėtoje Adelė buvo pakrikštyta 1909 metais, mokėsi Šėtos progimnazijoje. Čia brendo dvasiškai, svajojo apie savo ir Lietuvos ateitį, su draugėmis svarstė, kuo galės pasitarnauti tėvynei. Ir daug vėliau kaip lektorė atvykdavo skaityti paskaitų katalikėms moterims.

Po pamaldų minėjimas tęsėsi bažnyčios šventoriuje. Prie paminklo – kryžiaus A.Dirsytei, mokytojai, tikėjimo kankinei atminti, sudėtos gėlės, degė žvakės, stovėjo tautiniais drabužiais pasipuošusios moksleivės, uniformuoti Kėdainių Povilo Lukšio brigados šaulių atstovai.

Įžanginį žodį tarė šių eilučių autorius, atvykęs iš Vilniaus Adelės globotinis, sesers Kotrynos sūnus. Priminė, kad A.Dirsytė, baigusi Vytauto Didžiojo universitetą Kaune, tapo diplomuota mokytoja. Ji dėstė vokiečių kalbą „Saulės“ gimnazijoje, amatų mokykloje, Vilniaus suaugusiųjų institute dirbo direktoriaus pavaduotoja. Mokytoja padėjo moksleivėms ateitininkėms, globojo našlaičius, rūpinosi doroviniu ir kultūriniu mokinių auklėjimu.

Ir dabar prie paminklo susirinkta ne liūdėti, o paraginti lavintis, kad tėvynėje būtų šviesiau.

Nedidelė lageriuose, už spygliuotų vielų, Sibiro kalinių lietuvaičių parašyta maldų knygelė „Marija, gelbėki mus“ dabar yra žinoma visame pasaulyje. Šiuo metu maldaknygė išversta į anglų, rusų, vokiečių, italų, olandų, prancūzų, ispanų, portugalų, lenkų, net kinų ir korėjiečių kalbas.

„Tai kančios poezija! (...) kuklus Mokytojos prierašas, kad ji tik perrašiusi tuos tekstus, bet iš tikrųjų – tai jos kūryba, jos dvasia, jos dalijimasis, jos guodžiamieji žodžiai, jos prašymas malonių ne sau, bet Tėvynei ir jos vargstantiems žmonėms. Iš jos apledėjusių lūpų neišsprūdo pagiežos žodžių, o tik begalinis visų kenčiančiųjų gailestis ir begalinis noras sugrįžti į tėvynę. Deja, deja“, – sakė Adelė Ulbeikaitė, buvusi „Saulės“ gimnazijos Kaune mokinė. Kurį laiką jai dėstė A.Dirsytė.

Ant paminklo iškaltas Vyčio kryžiaus ženklas. A.Dirsytė 1999 m. vasario 16 d. Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus dekretu už nuopelnus siekiant Lietuvos Nepriklausomybės, ginant žmogaus teises ir laisves okupuotoje Lietuvoje apdovanota Vyčio kryžiaus ordinu (po mirties).

A.Dirsytės gyvenimas yra puikus pavyzdys, kaip reikia ginti sąžinės laisvę ir tėvynę. Jos gyvenimą ryškiai apšvietė kankinystė, į kurią ji ėjo visu savo gyvenimu ir darbais, skirtais Dievui ir artimui. „Jei reikia aukų, imki jas iš manęs, tik duok man kankinių drąsos ir stiprybės. Amen“. Tai paskutiniai žodžiai maldaknygėje „Marija, gelbėki mus“. Viešpats panoro, kad A.Dirsytė, pajutusi kenčiančio žmogaus dalią, užbaigtų šio pasaulio kelią ir sutrumpino jos nepelnytos bausmės laiką beveik puse metų (buvo nuteista 10 metų už dalyvavimą „kontrrevoliucineje ateitininkų veikloje“).

Daug gero, kilnaus galime iš jos pasimokyti. Apie A.Dirsytę, jos gyvenimą ir darbus yra išleista Lietuvių katalikų mokslo akademijos knyga. Ją sudarė dr. Mindaugas Bloznelis.

Prie paminklo A.Dirsytės atminimą pagerbė Šėtos mokyklos vyresniųjų klasių moksleiviai, pasipuošę tautiniais drabužiais. Jie deklamavo eilėraščius, skaitė A.Dirsytės lagerio laiškų mintis. Mokinių chorelis gražiai pagiedojo, jiems akompanavo muzikos mokytoja ir bažnyčios vargonininkė Aušra Giedrienė.

Aušra Valevičienė prisiminė, kad A.Dirsytė per iškilmes pasipuošdavo tautiniais drabužiais. Ji patarė ir kitoms mergaitėms taip rengtis. „Auklėtoja išsklaido mūsų rūpesčius dėl artėjančių egzaminų ir išleistuvių. Dauguma mergaičių negalėjo įsigyti išleistuvių suknutės...

Išleistuvių rytą pamaldos Aušros Vartų koplyčioje. Visos pasipuošusios tautiniais drabužiais. Su mumis ir auklėtoja. Visam gyvenimui įsiminė kunigo Poškaus pamokslas. Nesulaikome ašarų. Jos rieda ir ramiosios auklėtojos skruostais“, – taip rašė atsiminimuose Marija Kibirkštienė (Biekšaitė).

Minėjimo dalyviams buvo surengta išvyka prie 1863 metų sukilimo dalyvio Stanislovo Montvilos kapavietės, vėliau – prie paminklo Lietuvos partizanams Šėtoje. Išvykos dalyviai sustojo ir prie kryžiaus tremtiniams. Aplankyta Dirsių šeimos kapavietė: A.Dirsytės tėvų, brolių ir giminių kapai. A.Valevičienė įkasė rudens gėlių, uždegė žvakučių. Kapavietę prižiūrinti Antanina Petrusevičienė vedė tradicinę maldą už čia palaidotus žmones. Vėliau visi buvo pakviesti apsilankyti Šėtos vidurinės mokyklos muziejuje. Jame yra ekspozicija ir apie A.Dirsytę.

Stasys IVANAUSKAS

Šėta, Kėdainių rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija