Atnaujintas 2005 sausio 7 d.
Nr.2
(1303)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Laikas bėga kaip srauni upė

Bronius VERTELKA

Monsinjoras Juozapas
Antanavičius šiandien
Autoriaus nuotrauka

Mons. J. Antanavičių
jo 50 metų kunigavimo
proga sveikina Upytės
parapijos žmonės Monsinjoro
asmeninio albumo nuotrauka

Retos knygos, laiko paliestos maldaknygės, šventųjų paveikslėliai, gausybė nuotraukų su išmoningais prierašais - tai ne viskas, ką galime pamatyti apsilankę Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės–Bitės viešosios bibliotekos dailės galerijoje „Antrasis aukštas“. Joje eksponuojama dalis eksponatų, ką sugebėjo surinkti ar pats padaryti vienas žmogus. Ši paroda yra skirta Upytės Šv. Karolio Baromėjaus bažnyčios klebono monsinjoro Juozapo Antanavičiaus kunigystės 50-mečiui pažymėti.

Taurę dovanojo Prezidentui

Panevėžyje paskutinį kartą lankantis prezidentui Valdui Adamkui, jam mons. J.Antanavičius pateikė siurprizą. Šalies vadovui, šventusiam savo 78-erių metų sukaktį, Upytės bažnyčios klebonas įteikė Vienos krištolo taurę su gražiu užrašu, datuotu 1926 m. birželio 13 d. nuo korporacijos „Neolituania“. Už gautą dovaną V. Adamkus nuoširdžiai padėkojo.

Krištolo taurę mons. J. Antanavičius gavo iš vienos parapijietės rankų. Ji buvo kilusi nuo Vadoklių. Tą taurę moteris įsigijo Antrojo pasaulinio karo metais iš vokiečių karininko už lašinius. Panevėžietė ją ir pasiūlė monsinjorui, nes juo pasitikėjo. Tai buvo aršaus ateizmo metai. Pamatęs tokį brangų daiktą, monsinjoras neabejodamas jį įsigijo. Taurę saugojo kaip savo akį ir niekam jos nerodė. Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, turėjo teisę ją parduoti, bet pagalvojo: paklius į kokio neišmanėlio rankas, šis iš to padarys biznį ar išveš į užsienį. Monsinjoras suprato, kad tai ne jo, bet visos tautos turtas. Telefonu siūlė Prezidentūrai Kaune, bet iš ten nieko konkretaus neišgirdo.

Sužinojęs, jog prezidentą V.Adamkų žmonės sveikina su jo 78-uoju gimtadieniu, sugalvojo padovanoti taurę šalies vadovui. Prezidentas ja buvo labai patenkintas. V.Adamkus monsinjorą prisiminė. Abu buvo susitikę, kai tuomet būdamas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros klebonu monsinjoras lankėsi Amerikoje.

Teko matyti A. Smetoną

Mons. J. Antanavičius „XXI amžiui“ pasakojo, jog jam teko matyti ir prezidentą Antaną Smetoną. Tuo metu mažojo Juozuko tėvai gyveno už septynių kilometrų nuo Lygumų, netoli Šiaulių. Prie Lygumų buvo dvaras, kurį valdė Chodakauskas. Retsykiais Smetona pas jį atvažiuodavo. Vaikams būdavo įdomu uostyti pravažiuojančios mašinos benzino kvapą. Vienas Nepriklausomybės laikais vairuotoju dirbęs kaunietis mons. J. Antanavičiui yra pasakojęs, jog automobilio variklį užvesdavo benzinu, tik paskui įpildavo žibalo. Jis tuo metu buvo gerokai pigesnis už benziną.

Tada Juozukas su tėvais buvo įsikūrę Naisių kaime. Bijodamas, kad jo mylimas šunelis nepatektų po atvažiuojančio automobilio ratais, berniukas bėgo tekinas jo gelbėti. Važiavę du automobiliai sustojo. Iš vieno išlipo žmogus su ūsais bei vairuotojas. Pirmąjį pažino iš karto, nes prezidento, V.Kudirkos, Maironio, J.Basanavičiaus portretai būdavo iškabinti kiekvienoje klasėje. A.Smetona paklausė, ko jis bėgo. Juozukas atsakė, jog norėjęs pagauti šuniuką, kad jo nesuvažinėtų. Prezidentas paglostė vaiko galvą sakydamas: „Taip ir toliau saugok savąjį šunelį“. Sėdęs į automobilį prezidentas nuvažiavo toliau.

Norėdamas padėti vargšams, išparduoda sukauptą kolekciją

Įteikdamas vertingą dovaną prezidentui V.Adamkui, monsinjoras neiškentė jam nepriminęs, jog negauna finansavimo senelių globos namų statybai. Neįrengtas jų vidus. Upytės klebono skaičiavimu, norint globos namuose apgyvendinti senelius, dar reikia didelio kiekio lėšų: samdant firmą - apie tris milijonus litų, dirbant patiems - perpus mažiau.

Šv. Juozapo senelių globos namuose yra 50 atskirų kambarių. Įsikūrę juose reikalingi globos seneliai galėtų gyventi kaip savo namuose. Norėdamas išlaikyti pastatą, mons. J.Antanavičius priverstas išsiparduoti savo nuo jaunystės rinktą meninių vertybių kolekciją. Ją sudarė dovanoti daiktai. Kad rudenį pastatas neliktų be stogo, į vieną Vilniaus meno galeriją vežė sidabrinių dalykų. Juos sėkmingai pardavęs, sugebėjo baigti skarda uždengti stogą.

Kai prezidentas V. Adamkus atėjo pasižiūrėti neužbaigtų globos namų būklės, būti su juo kartu monsinjoras negalėjo. Statyti nebaigtus senelių namus Prezidentui pristatė vyskupas Jonas Kauneckas.

Apie 70 sunkiai besiverčiančių šeimų vaikų iš Panevėžio yra maitinami „Betliejaus“ valgyklėlėje. Tuo rūpinasi mons. J. Antanavičius. Jis sugebėjo rasti firmų, kurios į „Betliejų“ tiekia maisto produktus. Prasimanyti lėšų būna priverstas ir Upytės klebonas mons. J.Antanavičius. Jis baigia išparduoti per savo gyvenimą kauptą vertingą kolekciją.

Savo atvykimu į Upytę pradžiugino parapijiečius

Atvažiavusiems žmonėms iš įvairių vietų ar atvykusiems aplankyti savo artimųjų ar jų kapus, ne vienam iškildavo klausimas: kur dėtis, jeigu prispirtų gamtiniai reikalai? Už šventoriaus buvo žemės gabalėlis, tačiau dar negrąžintas Bažnyčiai. Anksčiau ten stovėjo tvartai, svirnai. Prieš atvykstant monsinjorui dirbti į Upytę, statiniai buvo nugriauti. Naujasis klebonas pasikalbėjo su vietos bendrovės vadovu Audriumi Zalatoriumi. Ūkiškas žmogus pritarė klebono minčiai čia statyti viešąjį tualetą. Taip bendromis jėgomis iškilo namelis.

Rajono valdžia skyrė lėšų, kad bažnyčia įsigytų buvusios mokyklos priestatą. Jis yra arčiausiai bažnyčios. Čia žada įrengti kleboniją, kartu čia bus ir parapijos centras bei 50 kv.m parapijos salė. Po truputį vyksta remonto darbai. Upytės bažnyčia puikuojasi nauju skardiniu stogu, nes senasis buvo labai prastas. Geradarių UAB „Stetiškių ūkis“ lėšomis atsirado bažnyčioje vienodi suolai. Įdėta trečdalis naujų bažnyčios grindų.

Medinė bažnyčia, pastatyta ant pamatų, po truputį smunka. Ėmus lyti, vanduo nutekėdavo ne tolyn nuo bažnyčios, bet po ja. Ten nuolat būdavo drėgna. Teko pakeisti pastato apatinio vainiko dalį. Buvo pastebėtas grybo atsiradimo židinys ir jį reikėjo iškapoti. „Geriau neremontuoti, nei prastai remontuoti“,- sakė Upytės klebonas mons. J.Antanavičius.

Bažnyčia yra šildoma. Savaitgaliais ją pašildo elektriniais šildytuvais. Parapijiečiai gali didžiuotis bažnyčioje esančiu nepaprastai gražiu Švč. Marijos paveikslu. Šaltiniai teigia, jog Upytės šventovėje jis visiškai atitinka Vilniaus Aušros Vartų Marijos paveikslo kopiją, tik yra mažesnis. Medinių altorių autorius - garsus Rozalimo medžio meistras Jonas Danauskas. Yra du Rodų dvarininko Švoinickio tapyti paveikslai.

Upytės Šv. Karolio Baromėjaus bažnyčia, pernai atšventusi savo 125 metų jubiliejų, statyta liaudies baroko stiliumi. Ji neturi jokių prielipų, mažai remontuota. Mons. J.Antanavičius stengiasi išlaikyti šventovę tokią, kokią ją rado. Durų spyną rakina didžiuliu raktu. Pernai dalyvaudamas Dubline vykusiame vienuoliktajame pasaulio kalėjimų kapelionų kongrese, panašaus dydžio raktą pastebėjo Airijos sostinės muziejuje. Kunigai iš Afrikos itin stebėjosi, regėdami tokį didelį raktą. Tai girdėdamas, sau šypsojosi monsinjoras: jo bažnyčios raktas panašus.

Akla mergaitė išpranašavo ateitį

Šiemet Upytės parapijos žmonės gražiai paminėjo savo klebono mons. J.Antanavičiaus 50 metų kunigystės sukaktį. Nepamiršo gerų monsinjoro darbų ir Panevėžio miesto gyventojai. Kristaus Karaliaus Katedroje jis vikaravo dešimt, o jos klebonu buvo 28 metus.

Naisių, kur vaikystėje teko gyventi būsimajam kunigui, dvare buvo aklųjų senelių globos namai. Tai buvo vienintelė Lietuvoje regėjimą praradusių žmonių prieglauda, išlaikoma Šiaulių apskrities. Pramokęs rašyti, Juozukas ateidavo čia padėti akliesiems rašyti laiškų. Viena mergaitė, kai jis už ją parašė laišką, išėmusi iš spintos kryželį, jį padavė berniukui sakydama: „Juozuk, aš tau jį duodu, kad būtum kunigas“. Tuo metu jis neturėjo nė dešimties.

Prieš keletą metų buvo surengta Aklųjų maldos diena. Mons. J.Antanavičius yra Lietuvos aklųjų ir silpnaregių dvasios vadas. Kartu su visais jis aplankė Kryžių kalną, ten aklieji pastatė kryžių. Drauge nuvyko į buvusius Naisių senelių globos namus ir prie jų sienos pritvirtino atminimo lentą. Monsinjoras aplankė ir Stefutės, kuri jam buvo davusi kryželį, kapą.

Aklieji yra labai darbštūs. Tarp jų yra Valentinas Taločka, socialinių mokslų daktaras. Jis yra tarsi vaikščiojanti enciklopedija. Kada mons. J.Antanavičius papasakojo Stefutės istoriją, šis prisiminė ir jos pavardę. S.Pocerytė apie ketvirtį amžiaus, būdama visiškai akla, skambindavo Meškuičių bažnyčios varpais ir šluodavo ją. Vasarą Stefutė bažnyčioje pabarstydavo pjuvenų ir nusiaudavo batus. Jausdama, kur dar yra likę pjuvenų, žinodavo, kad dar neiššluota. Žiemą bažnyčioje pasibarstydavo sniego.

Gyvi prieš daugelį metų patirti įspūdžiai

Neseniai Naisių mokyklai sukako 100 metų. Šiai datai skirtą atminimo lentą ir vėliavą turėjo šventinti Meškuičių klebonas. Tačiau jis, būdamas kelionėje ir sugedus autobusui Lenkijoje, negalėjo parvykti laiku. Šventinimo ceremoniją atliko mons. J. Antanavičius, buvęs šios mokyklos mokinys. Į ją jis sugrįžo po 64 metų pertraukos. Čia jis sutiko ir savo mokytoją, prie kurios baigė keturis skyrius. Regina Šiaučiūnaitė-Jasaitienė dabar yra per 90 metų.

Mons. J.Antanavičius išsaugojo puikius prisiminimus apie savo mokytoją. Tėvams atsikėlus į Naisius, Juozukui buvo keturios savaitės. Mokytoja iš pradžių nešiojo mažylį ant rankų, paskui jį mokė. Tai buvo vaiko mylimiausia mokytoja, ją ir dabar vadina antrąja mama. Gavusi važelį ar vežimą, mažąjį mokinuką ji susupdavo į kailinius ir taip veždavo jį į Meškuičius deklamuoti eilėraščių. Jis būdavo drąsesnis už bendraamžius, nes jam tekdavo sukiotis tarp žmonių savo tėvo parduotuvėje. Nebuvo praleista įsimintina diena, kad mokytojai Juozuko nevežtų į Meškuičius sakyti eilėraščių.

Baigęs keturis skyrius Naisiuose, Juozukas vyko į Meškuičius, kur turėjo būti įteikti tokio mokslo baigimo pažymėjimai viso valsčiaus vaikams. Tą pačią dieną sovietinė armija peržengė Lietuvos sieną. Daugėlaičių mokytoja, išėjusi ant scenos, verkdama pasakė, jog paskutinį kartą čia esantieji giedos Lietuvos himną. Visa Meškuičių mokyklos salė garsiai verkė. Tai Juozukui paliko neišdildomą įspūdį. „Kada išgirstu giedant Lietuvos himną, šiurpuliukai eina visu mano kūnu, - tokie išliko anų dienų prisiminimai“, - kalbėjo mons. J.Antanavičius.

Upytė, Panevėžio rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija