Atnaujintas 2005 sausio 7 d.
Nr.2
(1303)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Sudiev

Nedaugelis tautų turi tokį gražų atsisveikinimo žodį – sudie, sudiev – kaip lietuviai. Kada jis atsirado ir kaip, sunku pasakyti. Bet jis tvirtai įaugęs į Lietuvos tautosaką, kalbą. Ypač plačiai šis žodis buvo vartojamas mūsų tėvų ir senelių Nepriklausomoje Lietuvoje. Atsisveikindami pažįstami ir nepažįstami žmonės visuomet tardavo: „Sudie“. Kai kas sakydavo ir iki pasimatymo, laimingai, viso labo, labanakt. Tačiau dažniausiai skambėdavo atsisveikinimas – sudie!

Deja, daug ką pakeitė lietuvių gyvenime sovietinė okupacija. Ateistai atsisveikinime sudie įžvelgė nepageidaujamą skiemenį (diev). Tai jie susiejo su Dievu. Ir visai teisingai. Atsisveikindami ir sakydami sudie, linkime žmogui pasilikti su Dievu. Linkime Viešpaties palaimos.

Komunistiniais laikais tai prieštaravo marksizmo-leninizmo auklėjimo programai. Todėl mokyklose, įstaigose, organizacijose atsisveikinimas buvo pakeistas iš sudie į nepopuliarų ir neįprastą Lietuvoje posakį – viso gero. Šio rašinio autoriui ne kartą teko būti liudytoju, kaip įstaigų tarnautojai, mokytojai ar kiti inteligentai į senų kaimo močiučių atsisveikinimą sudie atsakydavo tyla arba pabrėžtinai tardavo: viso gero.

Mokyklos vaikams buvo draudžiama sakyti sudie – niekas nenorėjo nemalonumų, visi saugojo savo darbą. Tačiau daugelyje šeimų, ypač kaime, šis žodis buvo ilgai tariamas su pagarba.

Nors ateistai ir komunistai dėjo daug pastangų, kad iš šnekamosios kalbos išstumtų sudie, bet kalbininkai neišdrįso šio žodžio išbraukti iš dabartinės lietuvių kalbos žodynų, leistų sovietinės okupacijos metais. Neįrašė jo kaip nevartotino ir į kalbos patarimų rinkinius, išėjusius sovietmečiu. Taigi atsisveikinimas sudie visais laikais lietuvių kalboje buvo tinkamas vartoti, bet okupacijos metu nepageidaujamas.

Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, atsisveikinimą sudie vieni pirmųjų ėmė plačiai vartoti radijo ir televizijos darbuotojai. Sudie eteryje nuolat girdime ir dabar, bet šnekamojoje kalboje šis žodis vangiai grįžta į kasdienę vartoseną. Jaunimas aiškina, kad tai pasenęs, atgyvenęs atsisveikinimas. Jam geriau patinka sakyti: čiau, bai, atia ir panašiai. „Kaip atsisveikinate išeidami iš mokyklos po pamokų namo su klasės draugais, mokytojais?“ – klausiu moksleivių. „Griebiame kuprines ir sprunkame pro duris kuo greičiau be jokio atsisveikinimo, - prisipažino berniukai. – Gal tik kai kurios mergaitės sako viso gero…“ - „O sudie?…“

Vaikai juokėsi, kad aš pasakiau: „Pamoka baigta. Sudie“. Jie aiškino, kad daugelis mokytojų tokio atsisveikinimo nevartoja. Apsisuka ir išeina.

Gyvename nepriklausomoje, demokratinėje šalyje, kurioje laisvai galime reikšti savo mintis, kalbėti. Tačiau nereikėtų ignoruoti ir pamiršti gražių lietuviškų papročių, žodžių, tarp jų ir – sudie, sudiev, sudieu.

Algirdas MEILUS

Molėtai

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija