Atnaujintas 2005 sausio 7 d.
Nr.2
(1303)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Kalėdos lageryje

Buvo antra gruodžio pusė. Urale siautė pikta 1949 metų žiema. Šiaurės vėjai taip kaukė, kad, rodės, nulauš lagerio sargybos stulpus, nuplėš stogus. Laidai kaip įtemptos stygos grojo velnišką muziką. Tarytum Urale pūtė visi kalnų demonai, kad ledinėje sniego ir šalčio lavinoje palaidotų barakų stovyklą. KGB nejuokais susirūpino lagerio apsauga: dažnai keitė sargybinius, atvedė daugiau vilkšunių. O kada, vėjams su pūga siaučiant, beveik aklinai sutemdavo, sargybiniai nuolat papliūpomis šaudė. Mat buvo galvota, kad, pasinaudoję audra, kaliniai gali bandyti bėgti – perlipti tvorą. Koks absurdas, argi šitokiame siautulyje gali kas bėgti į pražūtį! Tačiau beviltiškai priremtas kalinys ne kartą yra leidęsis ir į beprotybę, pavyzdžiui, dieną žengdavo į mirties zoną po sargybinių kulkomis.

Vakare, audrai aprimus, šaltis nukrito iki 40 laipsnių. Kaliniai apsidžiaugė – ryt neves į darbą. Bet kur tau! Atėjo rytas, šaltis spaudžia, net braška lageris. Pasirodė, darbų skirstytojas, bėgiojo po barakus, įsakinėjo brigadoms rengtis į darbą. Suskambo gongas, ir kaliniai kaip mirusiųjų procesija lėtai slinko prie vartų.

Iš 7-ojo barako išgrūdo vos velkantį kojas, siūruojantį Nikiforą Petrovičių Zujevą, 32-os brigados kalinį. Dirbdamas statybos aikštelėje ant pastolių, nukrito ir susilaužė koją, susitrenkė galvą. Kiek pagulėjusį ligoninėje, jį išvarė. Dabar varo ir į darbą. Jis eiti atsisakė. Sakė negalįs, sukasi galva. Brigadininkas su komendantu, pačiupę jį už kupros, vis tiek išgrūdo.

Šitame lageryje buvo ir lietuvių būrelis, dauguma – jauni vyrai, bet apsilpę, ir keturi vyresnio amžiaus, labai paliegę, bet vis dėlto varomi į statybas. Tik vienintelis Leonas Randauskas, karininkas, buvęs ir sovietų armijoje, aukštas, stambus, didelis vyras, invalidas paliktas vidaus zonoje, 2-ojo barako budinčiuoju. Jis buvo neaiškios praeities, o visi kiti lietuviai buvo dori, tikri patriotai, nuteisti pagal 58 str. už partizaninę veiklą. Buvo du studentai, vienas buhalteris, vienas mokytojas, o visi kiti - ūkininkai.

Artėjant Kalėdoms jie rengėsi Kūčioms. Veliuoniškis Juozas Cvigas gavo iš namiškių siuntinį, kuriame buvo įdėtas kalėdaitis ir maišiukas kūčiukų. Deja, džiaugsmas virto liūdesiu. Siuntinius išduodantis prižiūrėtojas, dėžutę atplėšęs ir tarp produktų radęs kalėdaitį, jį pakėlęs rodė ir nustebęs klausė: „Kas tai?“ J.Cvigas paaiškino, kad tai - šventinis pyragas. Enkavėdistas nepatikėjo. Kraipė galvą, maivėsi: „Negali būt!“ Ėmęs degtuką ir uždegęs, bandė deginti. Nedega. Tada numetė į šiukšlių dėžę.

Visi lietuviai nuliūdo netekę Kūčių pyrago, bet raminosi nors tuo, kad liko kūčiukai. Deja, ir jų neteko. Kūčių išvakarėse kai kas atsitiko, kas sumaišė visus pasirengimus.

Staiga per vieną naktį surengė tolimą etapą į Norilską. Išrinko apie 200 pajėgesnių kalinių ir septynis lietuvius, tarp jų ir J.Cvigą. Jau kelerius metus tame lageryje visi kartu buvome susibroliavę. Dabar išskirti buvo sunku.

Lygiai tą pačią dieną į lagerį atvyko naujas etapas (beveik tiek pat žmonių, kiek išvežė iš Pečioros miškų gilumos. Jame buvo ir keli lietuviai: klierikas Stepas Dabriūnas, tėvas su sūnumi Kažemėkaičiai ir dar trejetas. Visi buvo kaip vėjo pučiami – sudžiūvę skeletai, tikros šmėklos. Jie džiaugėsi iš pragaro ištrūkę „į namus“ – išsigelbėję.

Atvykėliai štai ką papasakojo.

Juos iš Borovsko lagerio (Permės, buv. Molotovo srities) Kamos upe barža nuplukdė toli į taigą. Išlaipino viename brūzgyne ir pasakė: „Čia jūsų gyvenimas ir žūtis. Statykit sau namus!“ Davė kirvį ir pjūklą. Kol buvo pajėgūs, pjovė, kirto medžius, statė stulpus, rėmė pašiūres, dengė šakomis, sniegu. Jos apledėjo, apsitraukė storai ir saugojo nuo vėjo ir didžiojo šalčio. Įsikūrė viduje ugnį, šildėsi. Po kurio laiko buvo įkurtas lageris, kurio viršininku paskirtas čekistas Medvedj-Tifta. Niekas kitaip jo ir nevadino, nors iš tikrųjų jis buvo Timofejus Isakovičius Burlijevas. Jis čia ir viešpatavo kaip laukinis lokys. Kumščiu valdė, kumščiu viską sprendė. Nuo jo rankos kentėjo visi. Kaliniams atsiųstą norminį davinį su savo svita suėsdavo, o kas likdavo, atitekdavo kaliniams. Į gabalėlį duonos kaliniai maišė medžio žieves, samanas. Per pūgas aprūpinimas visiškai nutrūkdavo. Žmonės krito kaip lapai. Krito ir lietuvių. Kapų ten nebuvo. Išmesdavo iš barako, ir viskas.

Klierikas Stepas sakė, kad jie troško mirties ir net laukė, kad greičiau tai įvyktų, nes išeities nebuvo. Dirbti vis tiek versdavo, nors ir jėgos išseko.

Bet vieną dieną, žiūri, iš kažkur atvyko komisija. Ėmė tikrinti. Silpnuosius atrinko ir atsiuntė į šitą lagerį. Jie sakė: „Dievas išgelbėjo mus iš piktojo nasrų. Mes matome, kad čia pas jus gyvam laikytis galima – mums rodos kaip „namai“.

Taip nejučiomis atėjo Kūčios. Visas pasirengimas nuėjo perniek. Kūčiukus išsivežė J.Cvigas. Dabar Kūčių vakarui vadovavo klierikas Stepas. Grupelė lietuvių – išblyškusių, pamėlusių, bet širdyje pakiliai nusiteikusių susėdo barake ant gultų prie skrynutės, ant kurios buvo padėti lietuviškos duonos džiuvėsiai, lagerinė kilkė ir du puodeliai pasaldinto virinto vandens.

Visi sujaudinti iki širdies gelmių meldėsi: „Viešpatie Dieve, atleisk ir dovanok mums ir visai mūsų tautai, kuo esame nusikaltę. Jei gali, pagreitink įvykių raidą! Išgelbėk, išlaisvink iš pražūties. Mes esame silpni ir greit nykstame. Užgimęs Kūdikėli, sukurk naują pasaulį! Parvesk į Lietuvą, į gimtuosius namus!“

Visi mintyse giedojome „Sveikas, Jėzau gimusis“. Vienas kitą apglėbėme, bučiavome, linkėjome… Ašaros kaip pupos riedėjo per skruostus.

Pagaliau praėjo dar kiek laiko ir Dievas išgelbėjo mus – mes laisvi. Laisva ir nepriklausoma mūsų tėvynė Lietuva. Su džiaugsmu švenčiame Kalėdas, Naujuosius metus.

Jonas KIRLYS

Garliava, Kauno rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija