Atnaujintas 2005 sausio 14 d.
Nr.4
(1305)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Arkivyskupas Mečislovas Reinys – kentėtojas dėl tikėjimo

Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ

Arkivyskupas
Mečislovas Reinys

Vyskupų kamera
KGB rūmuose dabar

Prie arkivyskupo M.Reino
gimtojo namo Madagaskare
(Daugailių parapija)
arkivyskupo Mečislovo
Reinio atminimo įamžinimo
ir pagerbimo komisijos nariai

Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio (1884 m. vasario 5 d. - 1953 m. lapkričio 8 d.) tvirta pozicija bolševizmo ir tikėjimo klausimais buvo pagrindinė priežastis sovietų valdžiai su juo susidoroti. 1947 m. birželio 12 d. Vilniuje, savo bute Pilies gatvėje (ten dabar įsikūrusi Lietuvių katalikų mokslo akademija), sovietinio saugumo darbuotojų suimtas, tardytas ir nuteistas aštuoneriems metams laisvės atėmimo (1947 m. gruodžio 25 d. jam praneštas Ypatingojo pasitarimo sprendimas): „Reinį Mečislovą, Jeronimo sūnų, už talkinimą tėvynės išdavikams, dalyvavimą antitarybinėje nacionalistinėje organizacijoje ir antitarybinę agitaciją įkalinti kalėjime 8 metams, terminą skaičiuojant nuo 1947 m. birželio 12 d. Jam asmeniškai priklausantį turtą konfiskuoti“. Su specialiu konvojumi, griežtai izoliuotas nuo kitų kalinių, arkivyskupas M. Reinys išvežtas į Vladimiro kalėjimą. Nuo 1948 m. sausio 20 d. jis – Vladimiro kalėjimo kalinys ir kankinys. Arkivyskupas M.Reinys mirė 1953 m. lapkričio 8 d. ir užkastas bendrame Vladimiro kalėjimo kalinių kape.

Arkivyskupo M.Reinio tikėjimo tvirtumą, kovą dėl tikėjimo liudija jo veikla: straipsniai, kritikuojantys viską nužmoginantį ateizmą, komunizmo amoralumą, jo nešamą žalą žmonijai spausdinti „Laisvoje Lietuvoje“, „Karyje“ bei kitoje spaudoje; pamokslai, kritikuojantys marksistinę ideologiją, darvinizmą, mokslinį komunizmą, šventų dienų pavertimą įvairiausiomis talkomis ir kt.; raštai sovietinei vyriausybei, motyvuotai ir pagrįstai reikalaujantys į mokyklas grąžinti tikybos pamokas, į lietuviškus kariuomenės dalinius įvesti karo kapeliono pareigybes, atsisakymas paraginti dvasininkus arkivyskupijoje kurti bažnytinius komitetus, kurie būtų pavaldūs ne Bažnyčios vadovybei, o Darbo žmonių deputatų taryboms.

Arkivyskupo tvirtumą liudija ir pastangos priversti artimus bičiulius į niūrią sovietinę tikrovę pažvelgti pro humoro, netgi sarkazmo skraistę – 1945 – 1947 metais jis rašo humoristinius laiškučius „T. Aškūnų ir B. Asių kolchozo Moderniojo cirko biuleteniai”. Arkivyskupo M.Reinio tvirtumą liudija ir beviltiškos saugumiečių pastangos šantažuoti jį 1941 metais suimtųjų giminaičių likimu.

Svarbus šaltinis, liudijąs M.Reinio tvirtą poziciją, – jo laiškai iš Vladimiro kalėjimo į Lietuvą, į Zostrono kaimą (Daugailių parapija, Utenos r.), vienintelei Lietuvoje likusiai, į Sibirą neišvežtai seseriai Julijonai Martinėnienei (1878–1975) (antkapyje data 1878–1960). Nors laiškai buvo reti, kalėjimo prižiūrėtojų griežtai cenzūruojami, tačiau ir tose atsargiose užuominose matome arkivyskupą, besirūpinantį Lietuvos dvasingumu.

Arkivyskupas M.Reinys okupacijų metais siekė išsaugoti Bažnyčią, kad ji nebūtų padaryta ateivių politikos įrankiu. Dr. Sigitas Jegelevičius rašo: konfliktai, kurių sūkuryje atsidūrė arkivyskupas M. Reinys, nebuvo paskatinti jo elgesio. Tuos konfliktus lėmė, juos provokavo ir didino sovietų ir nacių totalitariniai režimai, niokoję ne tik Lietuvos politinį, ūkinį, kultūrinį, bet ir dvasinį gyvenimą. Didžiulę reikšmę dėl kai kurių konfliktų turėjo tautinis ir valstybinis Lietuvos ir Lenkijos susipriešinimas, intensyvi lenkų nacionalizmo sklaida Rytų Lietuvoje. M.Reinio nuoširdūs bandymai pradėti dialogą ten, kur jis buvo įmanomas bei naudingas Bažnyčiai ir tikintiesiems, neretai likdavo beveik be atgarsio.

Pagrindiniai dokumentai, liudijantys M.Reinį buvus ištikimą savo pasirinktiems idealams, neišdavusį tarnystės Dievui ir žmonėms kelio, – Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA) bylos.

Lietuvos ypatingajame archyve yra saugomos arkivyskupo M.Reinio dvi bylos: LYA. F. K-1. Ap. 58 Nr. P–14999 ir LYA. F. K–1. Ap. 45. B. 771. Kiekviena minėtų bylų dar jungia kelias bylas arba turi kelias dalis. Apžvelgsime kiekvieną iš minėtų bylų.

Byla LYA. F. K-1. Ap. 58 Nr. P–14999 jungia tris bylas: Turto, Sekimo ir Baudžiamąją bylas.

Turto byla pradėta 1947 m. birželio 12 d. ir baigta 1948 m. rugpjūčio 3 d. (30 lapų). Byloje – vienuolika dokumentų. Kratos protokole (L. 1-3) išvardyti 23 pavadinimai įvairių daiktų (18 numeriu įvardyta „Užrašų knygelės“ – jų buvo aštuonios), ordinai, medaliai, antspaudai, įvairūs dokumentai, pasai, pinigai, vyskupo atributikai priklausantys daiktai. Kitame protokole (L. 8–10) išvardytos 47 daiktų (asmeniniai daiktai, baldai, knygos) rūšys, tačiau konstatuojama, kad beveik visi jie seni, nusidėvėję. Už paliktus, nekonfiskuotus daiktus atsakomybę prisiėmė kun. Edmundas Basys (L.12, 13). Trylika baldų rūšių pasiėmė LSSR MGB tardymo skyriaus viršininko pavaduotojas A.N.Čelnakovas (Čelpakovas) (L. 14). Kiti daiktai per A.N.Čelpakovą perduoti į lombardą realizacijai, gautos pajamos atiteks valstybei.

Sekimo byla pradėta 1947 m. birželio 9 d. ir baigta 1989 m. gruodžio 11 d. (63 lapai). Byloje keturiolika dokumentų. Tai nutarimai: areštui, apie kardomosios priemonės parinkimą, apie tardymo laiko pratęsimą, kaltinamoji išvada (L. 9–12), Ypatingojo pasitarimo nuosprendis (L.16). Byloje ir du vokai su dokumentais. Viename voke – Lietuvos gimnastikos ir sporto federacijos Vilniaus skyriaus nario rėmėjo liudijimas Nr. 1; raštas apie septynis dokumentus, arešto metu paimtus iš M.Reinio, dokumentas, pagal kurį 1941 metais išduotas sovietinis pasas. Kitame voke paminėtinas Memorandumas iš agentūrinės medžiagos pagal Formuliaro bylą Nr. 213 – Reinys Mečislovas, Jeronimo (L. 34 – 1-5).

Baudžiamoji byla pradėta 1947 m. birželio 9 d. ir baigta 1989 m. vasario 22 d. (191 lapas). Byloje 43 dokumentai ir vokas su 19 dokumentų. Čia ir nutarimas areštui, ir 1945 m. sausio 24 d. kratos metu paimtų daiktų sąrašas, 1947 m. birželio 12 d. kratos protokolas. Byloje saugomi apklausos – tardymo protokolai: 1947 m. birželio 12 d. (L. 25–28); birželio 13 d. (L. 31–35); birželio 14 d. (L. 36–39); birželio 16 d. (L. 44–48); birželio 24 d. (L. 58 – 61); birželio 25 d. (L. 54–57); liepos 10 d. (L. 62–64); liepos 11 d. (L.65–66); liepos 25 d. (L. 67–70); rugpjūčio 9 d. (L. 71–73); rugpjūčio 11 d. (L.74– 78); rugpjūčio 12 d. (L. 79–80); rugpjūčio 13 d. (L. 87–94a); rugpjūčio 20 d. (L.95–99); rugsėjo 5 d. (L. 100–101); rugsėjo 7 d. (L. 102–103); rugsėjo 10 d. (L. 104–105); rugsėjo 11 d. (L. 106–108); rugsėjo 12 d. (L. 109–100); rugsėjo 13 d. (L. 111–112). Baudžiamojoje byloje – ir kitų asmenų apklausos protokolai arba išrašai iš protokolų: Antano Miškinio (Juozo s.), Vincento Borisevičiaus, Juozo Labuko, Prano Ramanausko, Teofilio Matulionio. Apžvelgiamojoje byloje - nutartys dėl M.Reinio bylos eigos, tardymo ir sulaikymo laiko pratęsimo, kratos metu surastus daiktinius įrodymus: aštuonios užrašų knygelės, projektas popiežiui Pijui XII apie katalikų kongreso rengimą, 1943 m. spalio 5–6 d. Lietuvos Vyskupų Konferencijos protokolas Nr. 8; generolo Kubiliūno kreipimasis į M. Reinį, Hitlerio knyga „Main Kampf“; straipsniai iš laikraščių „XX amžius“, „Naujoji Lietuva“, „Karys“; 115 knygų ir laikraščių antisovietinių išrašų; 1941 m. gegužės 21 d. Lietuvos vyskupų memorandumas sovietinei vyriausybei.

Byloje – tardymo užbaigimo protokolas (L. 132), M.Reinio medicininės apžiūros pažyma.

Kitu numeriu, t.y. LYA. F. K–1. Ap. 45. B. 771, pažymėta byla šiuo metu mikrofilmuojama. Tai LTSR MGB „O“ skyriaus Formuliaro byla Nr. 231 „Režisior“ (kontrolinė byla). Ji pradėta 1940 m. gruodžio 28 d. ir baigta 1948 m. sausio 20 d. Byla dviejų dalių, kiekvienoje yra atskira lapų numeracija. Pirmoji dalis – bylos nutarimas, „ryšių“ sąrašas, tyrimo medžiaga ir oficialieji duomenys (tarnybos lapai, anketos, charakteristikos, pasiteiravimai ir kt.), kaltinimo išvados nuorašas. Šioje dalyje yra 315 lapų. Antroji dalis – agentūrinė medžiaga, svarbiausiųjų įrodymų protokolų nuorašai ir kiti dokumentai (167 lapai). 155–159 lapuose – memorandumas iš agentūrinės medžiagos pagal formuliarą Nr. 213. Jame penki (iš dvylikos išrinktųjų agentų) priklauso 1940–1941 metų laikotarpiui. Šis faktas liudija, kad arkivyskupo M. Reinio asmenybe saugumas buvo susidomėjęs jau pirmosios sovietinės okupacijos metu.

Bolševikų dėmesį M.Reiniui siejame su penkiais laikotarpiais: 1919 metais Vilniuje, minint nesankcionuotas Lietuvos nepriklausomybės metines, kalbėtojai bei organizatoriai bolševikų buvo suimti. M. Reinys su keletu kitų kaip įkaitas iš Vilniaus kalėjimo buvo nugabentas į Daugpilio, o iš ten - į Smolensko kalėjimus. Čia jis beveik per pusę metų įgijo asmeninę patirtį, pamatė ir pajuto sovietų skelbiamų frazių prasmingumą ir vertę.

Antrajam laikotarpiui priskirtina pirmoji sovietinė okupacija. Okupantų domėjimąsi M.Reiniu liudija dar 1940 metais jam užvesta byla. KGB agentų pranešimai liudija arkivyskupo M.Reinio asmenybės svarbą – sovietinė valdžia jį laikė pavojingu bolševizmui. Agentų (o jų buvo ir iš M.Reiniui artimos aplinkos) pranešimuose atsiskleidžia tvirta arkivyskupo pozicija tikėjimo ir bolševizmo klausimais (be tironijos ir palaido gyvenimo bolševizmas nieko pozityvaus negali sukurti, galimi tik laikini ateistinės propagandos laimėjimai – ji neturi perspektyvos, o pačios socialistinės sovietų valstybės žlugimas yra neišvengiamas). 1940-1941 metais agentų pranešimus itin svarbiais laikė patys KGB darbuotojai. 1947 metais, rašydami memorandumą iš agentūrinės bylos pagal formuliarą Nr. 213, pasinaudojo net penkiais iš vienuolikos to laikotarpio agentų pranešimais (memorandume jų yra 12). Iš jų matyti trys pagrindinės kryptys, dominusios sovietinį saugumą: pamokslai, lietuvių ir lenkų dvasininkų tarpusavio santykiai bei asmeninis arkivyskupo požiūris į sovietinę valdžią ir jos vykdomą politiką.1940–1941 metais agentų pranešimai arkivyskupui M. Reiniui tiesė kelią per KGB rankas į itin sunkiomis sąlygomis išgarsėjusį Vladimiro kalėjimą ir kalinio mirtį toli nuo Tėvynės...

Trečiasis laikotarpis – antroji sovietinė okupacija. Arkivyskupas fiziškai dar laisvas, tačiau ta laisvė suvaržyta: tardymai, kratos, siūlymai, reikalavimai, grasinimai – visa tai reikėjo atlaikyti. Reikia pasakyti, kad su arkivyskupu galvota susidoroti jau 1944 metų pabaigoje, tačiau vienas aukšto rango saugumo darbuotojas savo kolegai rašo: „Turint galvoje M.Reinio autoritetą ir užimamą padėtį tarp dvasininkų ir inteligentijos, aš manau susilaikyti nuo iškelto klausimo dėl jo arešto. Aš įsivaizduoju tikslingą operatyvinių darbuotojų „žaidimą“ su Reiniu, panaudojant šiam reikalui areštuotą sūnėną ir kitus ištremtus giminaičius“.

M.Reinys kviečiamas į NKGB patalpas pokalbiams. 1945 m. birželio 19 d. saugumo patalpose arkivyskupas yra kalbėjęs: Kaip galima pasitikėti valdžia, kuri 1941 m. čiupo šimtus tūkstančių žmonių ir, nepateikdami kaltinimų, trėmė į Sibirą. Tai daroma ir dabar – taip pat vyksta masiniai areštai ir trėmimai į lagerius.

1946 m. gruodžio 14 d. pokalbyje su saugumo darbuotoju M. Reinys, kaip teigiama raporte, pasvėręs kiekvieną žodį: Jeigu dvasininkas savo noru eina bendradarbiauti (su saugumu – A. V.) , tai tegul sprendžia pagal sąžinę, bet prievartauti negalima... Jūs tikriausiai žinote apie mano iškvietimą į Valstybės saugumo ministeriją. Aš gerbiu šią aukštą įstaigą. Bet kada man, arkivyskupui, septyniasdešimtmečiui senukui pabalusiais plaukais, tiesiai pasiūlė tapti agentu ir šnipu, mane tai sukrėtė. Man pareiškė, kad parengs specialią agento instrukciją. Aš manau, kad toks pasiūlymas iš Valstybės saugumo komiteto buvo įžeidžiantis ir nesolidus. Saugumo darbuotojai, siekdami priversti M.Reinį bendradarbiauti, šantažavo jį net ištremtų artimųjų likimu. Neišgaudami iš arkivyskupo net užuominos, kad, sugrąžinus į Lietuvą Sibire kenčiančius giminaičius, jis taps nuolankus sovietinei valdžiai, saugumo darbuotojai neteko vilties ir giminaičių grąžinimu nebesirūpino.

KGB agentų pranešimai liudijo tvirtą M.Reinio poziciją Bažnyčios klausimais. Tokį stoišką M.Reinį reikėjo izoliuoti – su juo susidoroti.

1947 m. birželio 9 d. pasirašoma nutartis areštuoti M.Reinį, kaip nesutaikomą sovietinės santvarkos priešą. Nutartį pasirašė LTSR MGB gvardijos majoras Černiauskas, tuo metu ėjęs LSSR MGB „O“ skyriaus 1-ojo poskyrio viršininko pavaduotojo pareigas. Su šia nutartimi sutiko Černiausko viršininkas kapitonas Čečiurovas, LSSR MGB „O“ skyriaus viršininko pavaduotojas Raslanas ir LSSR MGB tardymo skyriaus viršininkas P. Koloidas. Areštą sankcionavo LTSR Vidaus reikalų ministerijos karo prokuroras papulkininkis Grimovičius ir patvirtino LSSR Valstybės saugumo ministerijos ministro pavaduotojas pulkininkas Litkėnas. Visi pareigūnai areštą pasirašė tą pačią dieną.

1947 m. birželio 12 d. LSSR valstybės saugumo komisariato majorui Černiauskui buvo išduotas orderis Nr. 283 M.Reinio kratai ir areštui.

Ketvirtasis laikotarpis – nuo 1947 m. birželio 12 d., kada M.Reinys suimamas, laikomas KGB rūsiuose, tardomas ir, kaip valstybinis nusikaltėlis, nuteisiamas, bei metų pabaigoje su specialiu konvojumi išsiunčiamas į Vladimiro kalėjimą. Po daugiau nei trijų mėnesių tardymo (1947 m. birželio 12 d. – 9 26 d.) Vilniaus KGB rūsiuose, rugsėjo 20 dieną parašomas tardymo užbaigimo protokolas. Tą pačią dieną arkivyskupą M.Reinį patikrina medicininė komisija. Išrašytoje pažymoje konstatuojama, kad M.Reinys dėl senatvės ir aterosklerozės netinkamas fiziniam darbui.

Dar po šešių dienų, rugsėjo 26 dieną, paskelbta keturių lapų kaltinamoji išvada, pagal RSFSR BK straipsnius: 17 – 58–1a; 58–10 II dalis ir 58–11, LSSR MGB 1-ojo skyriaus 3-iojo poskyrio viršininko pavaduotojas vyr. leitenantas tardytojas Golycinas siūlo – dešimt metų kalėjimo, konfiskuojant turtą. Šiam siūlymui pritarė LSSR MGB tardymo skyriaus 1-ojo poskyrio viršininkas papulkininkis Čelnokovas, LSSR MGB tardymo skyriaus viršininkas Koloidas. Patvirtino LSSR saugumo ministro padėjėjas Leonovas.

1947 m. spalio 3 d. kaltinamąją išvadą patvirtino Lietuvos pasienio srities Vidaus reikalų ministerijos karo prokuroro pavaduotojas. Tada arkivyskupo M.Reinio byla išsiunčiama nagrinėti Ypatingajam pasitarimui prie SSRS Valstybės saugumo ministerijos.

1947 m. lapkričio 15 d. Ypatingasis pasitarimas nutarė „Reinį Mečislovą, Jeronimo sūnų, už talkinimą tėvynės išdavikams, dalyvavimą antitarybinėje nacionalistinėje organizacijoje ir antitarybinę agitaciją įkalinti kalėjime 8 metams, terminą skaičiuojant nuo 1947 m. birželio 12 d. Jam asmeniškai priklausantį turtą konfiskuoti“. Gruodžio 25 dieną M.Reinys supažindinamas su Ypatingojo pasitarimo sprendimu ir lydimas specialaus konvojaus išsiunčiamas į Vladimiro kalėjimą.

Paskutinysis M.Reinio, kentėtojo dėl tikėjimo, laikotarpis – 1948 metų sausis – 1953 metų lapkritis - beveik šešeri metai Vladimiro kalėjime. Arkivyskupas ir tokiose sunkiose sąlygose pirmiausia galvoja ir rūpinasi kitais, gyvu pavyzdžiu liudydamas tikėjimą. Rūpinasi, kad neišsektų kūnas – dalijasi maistu, bet siekia, kad neišsektų dvasia – sugalvoja negirdėtas istorijoje „Filosofijos studijas“, apie tai savo prisiminimuose rašė kurį laiką vienoje kameroje su arkivyskupu Mečislovu sėdėjęs, jau iš Vladimiro kalėjimo išėjęs anglų karininkas Kelly.

Ką mums liudija arkivyskupo M.Reinio pavyzdys? Ar stengiamės pagreitinti jo beatifikacijos – kėlimo į altoriaus garbę – bylą? Ar sužinoję ką nors nauja apie jį gebame skleisti žinias ir kitiems, patys meldžiamės ir raginame kitus, kreipiamės užtarimo į šį Dievo Tarną? Ar rūpinamės, kad mūsų tautoje turėtume ne tik vieną šventąjį – šventąjį Kazimierą ir vieną Palaimintąjį – Palaimintąjį Jurgį Matulaitį, bet ir kitų, kuriems užvestos beatifikacijos bylos, asmenų. Tik tada, kai arkivyskupas taps mums gerai žinoma asmenybe, širdimi pajusime jo globą ir jo teikiamus stebuklus. Tai būtina kuo greitesnei beatifikacijos bylos užbaigai.

Red. prierašas. Straipsnyje pateikti archyviniai dokumentai bus patalpinti naujai leidžiamoje papildytoje dr. A.Vasiliauskienės knygoje „Arkivyskupo M.Reinio gyvenimo, veiklos ir įamžinimo datos“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija