Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Mūsų laiko spalvos

Akėčių kaimo giedoriai, susirinkę pas Bilskius

Akėčių kaimo gyventojai Aldona ir Aleksandras Bilskiai uždega Kalėdų žvakutę

Šakių rajono Akėčių kaimo bendruomenės žmonės, vos tik atkūrus nepriklausomybę, niekieno neraginami, pajuto poreikį išlaisvinti iki tol įkalintą savo dvasią. Kas buvo bendruomeninio sambūrio iniciatorius? Moterys trauko pečiais. Visai nepaprasta sužinoti, pavyzdžiui, kad Zita Čebenauskienė rašo eiles, o paskui jas dainuoja. Kai kartą kaimas rinkosi į vieną sodybą švęsti Naujųjų metų, Zita vos nepravirkdė susirinkusiųjų jautriais savo posmais, kuriuos moterys jau buvo išmokusios ir padainavo.

Gal tai Aldona Bilskienė, Danutė Gudaitienė, Aldona Stelmokienė, besidominčios rajono kultūriniu gyvenimu ir aplankančios visus renginius, ar Regina Matulaitienė, Eleonora Jasevičienė, Stasė Jonaitienė su vaikaitėmis? Visos jos, pradedant gegužės 1-ąja ir baigiant 31-ąja, kiekvieną dieną, po namų ruošos, renkasi į vieną sodybą ir gieda gegužines giesmes, šlovinančias Mariją. Kambaryje, kuriame giedama, papuoštas Švč. M. Marijos paveikslas, vadinamas „mojava“. Tai vyksta jau keturiolika metų. Kiekvienais metais renkamasi vis kitoje sodyboje. Paskutinę gegužinių giesmių giedojimo dieną moterys prikalbina ateiti ir vyrus, pasikviečia Lukšių parapijos kleboną kun. Gvidoną Pušinaitį. Devintą dešimtį pradėjusi kaimo poetė Salomėja Šukevičienė tą dieną skaito savo eiles. Seliamutė – taip gražiai visi ją vadina. Į savo posmelius ji sudeda visų neišsipildžiusių svajonių ilgesį ir žavesį, meilę, kuria ji spindi ir dosniai visiems ją dalija. Prieš Velykas Seliamutė primargina velykaičių ne tik kaimynėms, bet ir parodoms.

Pasibaigus gegužiniams suėjimams, moterys bendrauja ragaudamos savo slėgtus sūrius ir medų, suneštą iš jų šimtamečių sodybų liepų. O sūrius paminėjau neatsitiktinai.Mat Ritinių kultūros namų darbuotoja Zita Ilgūnaitienė rengia rajonines sūrių šventes. Prieš porą metų į šią šventę nuvykome su Akėčių kaimo gaspadinės A.Bilskienės sūriu „Naujagimis“, kuris tais metais buvo pripažintas „Sinjoru“ – geriausiai, išradingiausiai paruoštas ir pateiktas. Kitais metais Akėčių kaimo gaspadinė Regina Matulaitienė paruošė sūrių kompoziciją „Kyšis Europos Sąjungai“. Už šį sūrių rinkinį R.Matulaitienė gavo bučinį nuo Žemės ūkio rūmų pirmininko Jono Ramono ir Rūmų padėkos raštą.

2002 metų rudenį Akėčių kaime, Pavalkių sodyboje, vyko didelis renginys knygnešio Juozo Pavalkio-Vijūno 130-osioms gimimo metinėms paminėti. Į šventę rinkosi didelė ir garbinga Pavalkių giminė, Akėčių kaimo senbuviai ir dabartiniai gyventojai. Šventės metu kaimas išrinko menamą „seniūną“. Juo tapo Aleksandras Bilskis. Titulas nieko neįpareigojantis, bet daug pasakantis, juolab kad į jo sodybą takelį žino kiekvienas, kuriam prireikia patarimo ar pagalbos. Įsikūrusio bendruomenės centro „Tėviškė“ aktyvas pernai organizavo Advento popietę, į kurią visi rinkosi. Popietė prasidėjo Maironio „Lietuva brangi“, o baigėsi dainuojančio moterų kolektyvo sudainuota Akėčių kaimo daina, parašyta kaimo kryžiaus atstatymo proga. Kryžiaus atstatymo iniciatoriai ir vykdytojai buvo Vitas Jonaitis, A.Bilskis. Vyrai darė sąrašą žmonių, aukojusių šiam tikslui, įdėjo jį į butelį ir užkasė po kryžiaus pamatu.

Aš 28 metus dirbau Liepalotų kultūros namų renginių organizatore. Visus tuos metus keliais ir vieškeliais lydėjo mane dainuojančių moterų kolektyvas. Su jomis nesiskiriu ir dabar. Štai besibaigiant Advento popietei prieina prie manęs Aldona Stanaitienė. Rankose – Kalėdų seneliukas su dešimteriopai didesniu už save krepšiu dovanų. Seneliukas Aldutės rankomis megztas, o krepšelyje – jos kepti pyragėliai. „Ačiū, kad mus pajudini“, – sako ji. Dėkui tau, Aldute, už akimirkai sugrąžintą vaikystę su „zuikio pyragėliais“. O dėl „pajudinimo“ – mažiausiai čia mano nuopelnų. Tupinčio kelmo ir labiausiai norėdamas nepajudinsi.

Renginių prasimanome visokių. Jau keturiolika metų birželio keturioliktą renkamės Staliorių kaimo kapinaitėse, kur yra ir koplyčia, Gedulo ir vilties dienai paminėti. Koplytėlėje Paluobių parapijos klebonas aukoja šv. Mišias. Po šv. Mišių kapinaitėse, kur yra ir vienuolikos nužudytų partizanų kapai, skaitome eiles, dainuojame partizanų, tremtinių dainas, giedame V.Kudirkos „Tautišką giesmę“. Bendraujame su popietės svečiais nuostabioje Janinos ir Prano Damušių sodyboje, kuri nuo neatmenamų laikų tituluojama gražiausia, ir ne tik Staliorių kaime.

Švęsdavome Jonines, kurias pernai išmainėme į Sekminių šventę su kaimo turgumi. Pačiam vidurvasarį organizuojame tremtinių suėjimą. Užpernai nusprendėme į vieną albumą užrašyti dar gyvų tremtinių, politinių kalinių prisiminimus. Prisiminimų apie jau mirusius tremtinius prašome iš jų artimųjų. Darbas pradėtas.

Tuo tarpu D.Gudaitienė, A.Stelmokienė, Danutė Plaušinaitienė, Albina Patašienė, Marytė Puskunigienė, Nijolė Makauskienė, Bronė Miliušienė, Rasa Starkauskienė pėsčiomis, dviračiais žiemą vasarą renkasi į repeticijas. Česė Suodaitienė į repeticijas atvažiuoja penkiolika kilometrų autobusu, nes čia jos gimtinė, viskas sava, artima.

Žiemą renkamės į Irenos ir Arvydo Kairaičių sodybą. Susėdame apie šiltą krosnį, geriame arbatą, dalijamės rūpesčiais, svajonėmis, sulaukusios iš Lukšių atvažiavusios ilgametės mūsų kolektyvo meno vadovės Verutės Subotinos. Pasidainuojame, jei reikia, giesmių pasimokome.

Labai liūdna girdėti ir matyti, kaip kultūros židinėliai kaimuose vienas po kito gęsta. Kuriami stambūs centrai, vis tolyn nuo paprasto žmogaus, kaimiečio, lyg jų ir gyvų jau nebūtų. Bet kaimas dar gyvas ir, kaip sako Jonas Mekas, „kaimas – tai taip pat kultūra. Kultūra yra basose kojose, šaltuos ryto rasos gintaruos“.

Ir baigti rašinį noriu Tėvo Stanislovo žodžiais, kurio aplankyti buvome visos prieš porą metų nuvažiavusios: „Mes negalime laiko nei sustabdyti, nei sulėtinti. Tačiau spalvinti laiką galime. Kūrėjas davė Saulei galią spalvinti rytmetį, vidudienį, vakarą. Mūsų sukurtos saulės spalvina mūsų artimųjų dienas, naktis, o jų spinduliai pasiekia slapčiausias sielos gelmes“.

Regina BARTKUVIENĖ

Akėčių kaimas, Šakių rajonas
Gedimino Jokūbaičio nuotraukos

© 2004 "XXI amžius"