Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

„Be praeities pažinimo nesukursime ateities“

Edmundas SIMANAITIS

Vienas žymiausių lietuvių kalbininkų prof. Zigmas Zinkevičius Mykolo Ambrazo (ELTA) nuotrauka

Su akademiku prof. Zigmu Zinkevičiumi, kuriam sausio 4 dieną sukako 80 metų, teko ne kartą dalyvauti įvairiuose renginiuose, rečiau – bendrauti tarnybiniais reikalais. Visada stebino šio kuklaus žmogaus erudicija, aiški pilietinė pozicija, mokėjimas vaizdžiai kalbėti, sveiko humoro jausmas ir neįtikėtinas darbštumas. Jubiliatas kalba latvių, lenkų, rusų, ukrainiečių, baltarusių, vokiečių, anglų, prancūzų kalbomis. Dar jo nepažinodamas, domėjausi mokslininko darbais. Tiesą pasakius, man nepritiktų vertinti jubiliato kalbotyros, lingvistikos mokslo darbų, tačiau mokslininko pilietinė pozicija ir gebėjimas kalbos tyrinėjimus organiškai sieti su tautos ir valstybės istorija mane seniai stebino ir visada džiugino.

Štai kad ir kapitalinis šešiatomis veikalas „Lietuvių kalbos istorija“. Tikriausiai nieko panašaus mūsų kultūros baruose dar nėra buvę. Pasak autoriaus, lietuviai negali pasigirti senųjų kalbos kultūros paminklų gausa. Todėl jis ėmėsi tyrinėti tarmes ir jų duomenimis užpildyti spragas. Toks metodas buvo tinkamas. „Lietuvių senieji raštai yra palyginti labai neseni, tik XVI amžiaus. O norint ištirti visą ikirašytinį laikotarpį, pagrindinis šaltinis yra mūsų tarmės, kurios tada buvo vos ne terra incognita. Taip pasidariau dialektologu. Patyrinėjęs pradėjau tarmių duomenis derinti su senųjų raštų duomenimis. O tada, prieš imantis darbo, būtinai reikėjo nustatyti, iš kur kilę senųjų raštų autoriai. Daugelio nė nežinojom, kas tokie buvo. Tam prireikė daug laiko. Reikėjo susieti kalbos istoriją su tautos istorija. Iš viso negalima suprasti kalbos reiškinių, atmetus žmones, kurie ta kalba šnekėjo“, - pasakoja profesorius („Lietuvos aidas“, Nr.2, 1995 01 04). Titaniškas darbas renkant medžiagą, tyrinėjant duomenis ir juos apdorojant truko kelis dešimtmečius. Autoriaus darbingumą liudija toks faktas. Vien 1999 metais jis išleido tris knygas. Ne dažnas tuo galėtų pasigirti.

Jubiliatas žinomas Lietuvoje ir pasaulyje ne tik savo moksliniais darbais. Sovietmečiu, studijuodamas universitete, jis sugebėjo išsisukti nuo komjaunimo organizacijos narystės, o vėliau, jau dirbdamas šioje mokslo įstaigoje, ir nuo mažne privalomo stojimo į „partiją“. Iš viso profesorius parašė per 20 knygų ir daugiau nei pusę tūkstančio straipsnių lietuvių ir užsienio kalbomis. Dauguma jų – lietuvių kalbos istorijos, baltistikos, dialektologijos temomis. Z.Zinkevičius yra Švedijos karališkosios humanitarinių mokslų akademijos, Norvegijos mokslų akademijos ir Latvijos mokslų akademijos narys, Latvijos universiteto ir Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaras. Profesorius pelnė tarptautinę Herderio premiją ir yra Lietuvos MA Kazimiero Būgos premijos laureatas.

Tačiau bene labiausiai stebina ir žavi jubiliato nuosekli, aiški, tvirta lietuvybės gynėjo, savo šalies patrioto ir valstybininko pozicija. Neilgai jam teko eiti jau atsikūrusios Lietuvos valstybės švietimo ir mokslo ministro pareigas – vos penkiolika mėnesių. Štai kaip 1997 metais prof. Z.Zinkevičius paaiškino savo apsisprendimą: „Kokį išauginsime ir išmokslinsime jaunimą, tokia bus Lietuva. Dėl to, rodos, netenka abejoti. Dabar švietimo ir mokslo padėtis Lietuvoje labai sunki. Esame kryžkelėje. Nuo sovietinės švietimo sistemos pereiname prie laisvos, kuri turi būti paremta pasauline patirtimi, krikščionybės ir lietuvių tautos idealais. (...) 1999 m. pabaigoje sutikdamas būti švietimo ir mokslo ministru sau kėliau du svarbiausius uždavinius: išmokyti Pietryčių Lietuvos jaunimą valstybinės kalbos ir Lietuvos mokyklą padaryti lietuvišką savo dvasia.

Pirmąjį uždavinį, nepaisant lenkų ekstremistų propagandinio triukšmo (paremto melu), vykdyti sekasi gerai. Lietuviškų mokyklų įsteigėme net daugiau, negu planavau: visur, kur tėvai raštu tokių mokyklų reikalavo. Tuo būdu siekimas sudaryti sąlygas mokytis valstybine kalba visiems, kas to nori, pamažu tampa realybe. (...)

Nepalyginti sunkiau siekti antrojo tikslo - padaryti mokyklą (visoje Lietuvoje) savo dvasia lietuvišką, kad ji ugdytų sąmoningus valstybės piliečius, gimtojo krašto patriotus. Sunkumų šaknys glūdi praeities palikime. (...) Dabar buvę bolševikai ir šiaip sovietų ideologijos paveikti žmonės tapo rimta kliūtimi pertvarkant švietimą, kaip ir apskritai visą mūsų gyvenimą. Negalėdami viešai propaguoti bolševizmo, daugelis buvusių komunistų „išpažįsta“ širdžiai artimesnį kosmopolitizmą. Ši „liga“ išplito įtakinguose intelektualų sluoksniuose (ir tarp buvusių „karjeros bolševikų“), išsikerojo visų pakopų mokyklose.“ („Lietuvos aidas“, Nr. 198, 1997 10 09).

Pirmosios Respublikos metais mokykla buvo pati stipriausia ir veiksmingiausia pilietiškumo pradmenų ugdytoja. Šalyje subrendo pilietinės visuomenės kartos. Tuometinės mokyklos įdirbis išliko tautos sąmonėje ir tapo Atgimimo ideologiniu turiniu. Profesoriui nebuvo leista užbaigti ministro kadencijos ir sudaryti sąlygas spartesniam lietuviškos dvasios stiprėjimui šalies mokyklose. Padėtis taisosi. Būtų klaida to nepastebėti. Tačiau pilietiškumo ugdymo bare nuo pat Atgimimo pradžios pirmauja ne mokykla, o kariuomenė. Mokyklai reikėtų susigrąžinti prarastas pozicijas.

Verta atkreipti dėmesį į mokslininko pilietinės pozicijos, ypač dėl pirmojo sau iškelto uždavinio, ištakas. Prof. Z.Zinkevičius tiesmukai įvardija „stalininės polonizacijos“ žalą: „Stalinas nusprendė, kad Vilnijos atlietuvėjimas prieštarauja Sov. Sąjungos interesams. Buvo pareikalauta čia steigti daugiau lenkiškų mokyklų. Tuo pasinaudojo Vilnijos lenkintojai, juolab kad lietuvybės gaivinimas bolševikų buvo traktuojamas kaip „nacionalizmas“. Imta masiškai lietuviškas (net rusiškas) mokyklas versti lenkiškomis. (...) Per kelerius metus lenkiškomis buvo paverstos net 367 lietuviškos mokyklos! (...) Gudiškai kalbantiems (tokių Pietryčių Lietuvoje dauguma) nebuvo įsteigta nė vienos gudiškos mokyklos. Mat jie buvo laikomi lenkais, nors lenkiškai nemokėjo ir dabar nemoka. Turėjo lankyti lenkiškas arba rusiškas mokyklas. Taip buvo auginami būsimieji renegatai. (...) Vilniaus rajone tada buvo palikta tik vienui viena lietuviška mokykla Marijampolio kaime (ir tą bandyta uždaryti).“ („Lietuvių kalbos istorija“, T.VI, 1994).

Eidamas ministro pareigas, prof. Z.Zinkevičius dažnai dalyvaudavo pasitarimuose, kuriuose buvo gvildenami jaunimo auklėjimo reikalai. „Pabrėždavau, kad patriotiškumo supratimas mokykloje ir gyvenime negali būti primityvus bei deklaratyvus, jis turi būti gilus. Turime ugdyti Lietuvos Respublikos piliečius, pasiryžusius ją ginti, kaip darė pokario partizanai. (...) Aiškiai mačiau, kad neretai vien mano buvimas, kaip ministro, turėjo tam tikrą poveikį, net jeigu aš ir nieko nedaryčiau. Šalia patriotinio auklėjimo man labai rūpėjo dorovinis, apskritai mūsų jaunosios kartos dora. Bolševikų laikais ji buvo suprantama iškreiptai. Sakysim, kaime vogti kolchozo bulves nebuvo laikoma nuodėmė, nes manyta, kad kas yra valstybės, tas niekieno. Iš tėvų tokį supratimą perimdavo vaikai. Aš siekiau krikščioniško auklėjimo, nes tik toks buvo pajėgus nuplauti praeities dulkes nuo jaunų sielų, tą dvasinę eroziją, kuri pasireiškė didžiausiomis blogybėmis: girtavimu, narkomanija, seksualiniu palaidumu ir kt.“, - rašo autorius knygoje „Kaip aš buvau ministru“.

Valstybiškai mąstantis mokslininkas ir Vyriausybės narys niekaip negalėjo leisti stalininės švietimo politikos reliktams rutuliotis savaime, o dar blogiau – būti vairuojamiems iš „artimojo užsienio“. Neįmanoma trumpame rašinyje apžvelgti visų jubiliato veiklos sričių. Savo knygos „Prie lituanistikos židinio“ pratarmėje prof. Z.Zinkevičius paaiškina esminį momentą: „Stengiausi rašyti tik tai, ką pats mačiau ir išgyvenau. Man svarbiausia – faktai. Išvadas pasidarys pats skaitytojas. Kas be ko, dėl aprašomų dalykų kartais pateikiu ir savo samprotavimus, kurie, tikiuosi, skaitytojui bus įdomūs. Neretai girdime, jog reikia žiūrėti tik į ateitį ir užmiršti praeitį. Bet tai kenksmingas požiūris. Be praeities pažinimo nesukursime ateities. Iš praeities turime semtis jėgų ateities kūrybai. Medis negali augti be šaknų!“

Gerbiamas ir mielas jubiliate, turiu prisipažinti, kad, skaitydamas jūsų mokslo knygas, pirmiausia ieškojau to, ką jūs vadinate „savo samprotavimais“. Rasdavau ir skanaudavau, džiaugdamasis pilietinės savimonės akcentais, kuriuos, tebūnie tai mano nepaskutinė kaltė, manau esant ne mažiau vertingais negu mokslininko surikiuoti duomenys ir išvados. Tai turėtume vertinti kaip visa apimantį tautos pasipriešinimą okupacijai ir pilietinės visuomenės naikinimui. Geros jums kloties darbuose ir Dievo palaimos!

© 2004 "XXI amžius"