Atnaujintas 2005 sausio 19 d.
Nr.5
(1306)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Dar kartą apie agentus

Jonas Kazimieras BURDULIS

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, iškilo problema, kaip vertinti slaptųjų tarnybų ir represinių struktūrų, konkrečiai, buvusių KGB, karinės žvalgybos, kontržvalgybos ir kitų tarnybų agentų (toliau – agentų) veiklą ir kaip spręsti jų likimą. Problema opi, ji dar ne kartą skatins ja domėtis, nes deramai nespręsta dar ilgai skaudės kaip neišgydyta žaizda.

Pamėginkime vadovautis logika ir pasvarstyti, kaip šis klausimas atrodo Lietuvos teisės požiūriu.

Ką sako įstatymai

Lietuvos Respublikos Atkuriamojo Seimo 1990 metų balandžio Memorandumas, kuriuo minėtieji agentai buvo pakviesti nutraukti savo nusikalstamą veiklą prieš Lietuvos Respubliką, buvo pirmasis juridinis aktas, konstatavęs, kad tolesnė jų veikla bus nusikalstama kaip nelegali ir priešiška tarnyba svetimos šalies naudai. Asmenims, nutraukusiems nusikalstamą veiklą, buvo pažadėta jų nepersekioti juridiškai. Taip pat šie agentai buvo pakviesti prisipažinti, tačiau nebuvo apibrėžta, kas galėtų tokius prisipažinimus priimti, nebuvo nustatyta tokios procedūros tvarka ir kokios garantijos galėtų būti taikomos prisipažinusiems agentams. Memorandumas buvo pirmasis Lietuvos Respublikos humaniškumo aktas, kuriuo buvo siekiama paskatinti agentus susimąstyti ir suvokti, jog, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, bendradarbiavimas su SSRS slaptosiomis tarnybomis, kuris netolimoje praeityje buvo laikomas jeigu ir ne nusikaltimu, tai abejotinu poelgiu moraliniu požiūriu, toliau bet kokia forma būtų jau nusikaltimas Lietuvos valstybei.

Vėliau naujasis Lietuvos Respublikos rinkimų įstatymas šią problemą gerokai sukomplikavo. Asmenims, turėjusiems ryšių su kitų valstybių slaptosiomis tarnybomis, šiuo įstatymu de facto buvo uždrausta balotiruotis į Seimo ir savivaldybių narius. Kaip išimtis, buvo padaryta išlyga, jog balotiruotis galima su sąlyga, kad toks bendradarbiavimas buvo sankcionuotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, arba buvusiems agentams apie savo kolaboracinę veiklą painformavus rinkėjus. Jeigu kita valstybe suprantama buvusioji SSRS, galima manyti, kad turima galvoje agento dalyvavimas lietuvių tautos genocide. Tačiau jeigu kita valstybė bus, pavyzdžiui, JAV, Didžioji Britanija ar kuri kita Lietuvai draugiška Vakarų šalis, tai tokiu atveju tampa nebeaišku, kokiu pagrindu apribojama piliečio rinkimų teisė.

Taigi šiuo atveju atsiranda nenuoseklumų juridine prasme:

– Nei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, nei kituose įstatymuose nėra apibrėžta buvusiųjų SSRS slaptųjų tarnybų agentų juridinė atsakomybė už jų dalyvavimą lietuvių tautos genocide. Visur, kur sutinkama sąvoka agentas, turima omenyje, jog toks asmuo tarnavo svetimos valstybės interesams, jo veikla laikoma smerktina moraliniu požiūriu, jo tarnyba okupacinės valdžios represinėms struktūroms geriausiu atveju buvo reglamentuojama okupacinės valdžios įstatymų ar potvarkių. Tokių įstatymų ar potvarkių teisėtumas, kiek jie susiję su buvusiųjų agentų likimu, iki šiol nėra nagrinėtas, nors visiškai aišku, kad, paskelbus neteisėtu Lietuvos inkorporavimą į SSRS, iš to kyla ir kitų okupacinės valdžios įstatymų neteisėtumas.

– Ar taikytina tokia Lietuvos Respublikos rinkimų įstatymų nuostata buvusių agentų bendradarbiavimo laikotarpiui iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo? Iki 1990 m. kovo 11 d. nebuvo nepriklausomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuri būtų galėjusi sankcionuoti tokią agentų veiklą, tegul ir teigiama prasme, pavyzdžiui, žvalgybos tikslais. Šią įstatymo nuostatą taikant laikotarpiui iki Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d., išeitų, kad įstatymas veikia atgal.

– Nei minėtas Memorandumas, nei Lietuvos Respublikos rinkimų įstatymai nedaro skirtumo tarp buvusių SSRS slaptųjų tarnybų agentų, veikusių Lietuvos teritorijoje ginkluotos kovos pirmuoju rezistencijos laikotarpiu nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1941 m. birželio 22-30 d., taip pat ginkluotos rezistencijos antruoju pokario laikotarpiu nuo 1944 metų iki 1955-ųjų ir tarp buvusiųjų SSRS slaptųjų tarnybų agentų, veikusių Lietuvos teritorijoje po 1955 metų, t.y. jau pasibaigus ginkluotai pasipriešinimo kovai. Tuo tarpu visiškai aišku, kad iki ginkluoto pasipriešinimo pabaigos kolaborantas gali būti apkaltintas dalyvavimu fiziniame tautos genocide, o jam pasibaigus, t. y. taikaus pasipriešinimo atveju, kolaborantas gali būti apkaltintas tik dalyvavimu dvasiniame tautos genocide.

– Lietuvos Respublikos Konstitucijos 34 straipsnis nustato, jog teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai, o 56 straipsnis nustato, kad Seimo nariais negali būti asmenys, teismo pripažinti neveiksniais. Jokie kiti apribojimai Konstitucijoje nenumatyti. Lietuvos Respublikos įstatymas dėl atsakomybės už lietuvių tautos genocidą agentų juridinio persekiojimo nenumato. Todėl kyla klausimas, ar Rinkimų įstatymų nuostatos, pagal kurias Lietuvos Respublikos piliečiai yra įpareigojami paskelbti apie savo veiklą okupacijos laikotarpiu iki 1990 m. kovo 11 d., neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

– Lietuvos Respublikos Atkuriamojo Seimo 1990 metų balandžio Memorandumas lyg ir garantuoja juridinę neliečiamybę agentams, susikompromitavusiems nusikalstama veika prieš Lietuvos piliečius. Rinkimų įstatymai šiems asmenims rinkimų teisę apriboja, o Lietuvos Respublikos Konstitucijos 56 straipsnis įsakmiai nurodo, jog rinkimų teisė gali būti apribota tik teismo sprendimu. Tokiu būdu Memorandumas, rinkimų įstatymai, Konstitucija ir Įstatymas dėl atsakomybės už lietuvių tautos genocidą tarpusavyje nesuderinti.

Laikant rinkimų teisės apribojimą buvusiems agentams teisėta ir pagrįsta priemone, iškyla būtinumas įvertinti ir kitas valstybės bei visuomenės gyvenimo sritis, kurias taip pat būtų reikalinga apsaugoti nuo galimos priešiškai nusiteikusių buvusių agentų veiklos. Tokios sritys galėtų būti:

— tarnyba valstybės tarnyboje ir savivaldybių institucijose; Lietuvos Respublikos, Prezidentūros, Seimo, Vyriausybės ir savivaldybių tarnautojai;

— tarnyba įstaigose, organizacijose ir bet kokio pobūdžio susivienijimuose, kur yra galimybė turėti ar naudoti šaunamuosius ginklus (kariuomenė, policija, medžioklės draugijos, apsaugos firmos ir kt.); leidimai turėti ginklą savigynai;

— dalyvavimas politinių partijų, profesinių sąjungų ir bet kokio pobūdžio visuomeninių (nevyriausybinių) organizacijų veikloje;

— dalyvavimas šalpos ir labdaros organizacijų bei fondų veikloje ir t.t.

Aišku, jog, sudarant šį sąrašą, reikia įvertinti daug faktorių. Teisinėje valstybėje negalima pažeisti žmogaus teisių tų žmonių atžvilgiu tik todėl, kad jie jas pažeidė kitų žmonių atžvilgiu netolimoje praeityje. Juk net ir nuteistieji laisvės atėmimu turi visas teises ir jomis naudojasi, išskyrus teisę į laisvę.

Taikant buvusiems agentams bet kokias sankcijas – ar tai būtų rinkimų teisės suvaržymas, ar kas kita, – iškyla būtinybė nustatyti kiekvieno agento nusikaltimo faktą, jo pobūdį ir kaltės laipsnį. Nei Memorandumas, nei rinkimų įstatymai, nei Lietuvos Respublikos įstatymas dėl atsakomybės už lietuvių tautos genocidą to nenustato.

Lietuvių tautos neapykanta išdavikams ir kolaborantams yra suprantamas ir natūralus dalykas. Panieka išdavikams, jų darbų pasmerkimas taip pat suprantami – moraline prasme tai ir pateisinama, ir teisėta. Tačiau juridine prasme ne keršijama, bet baudžiama. To reikalauja teisinės valstybės principai. Tai suprantama – bausti galima tik surinkus kaltės įrodymus ir juos pasvėrus. Jeigu kaltė nėra didelė, galima amnestija, jeigu jos nėra, – galima reabilitacija. Tik tokiu atveju galima išvengti keršto – kai baudžiami ir kalti, ir nekalti. Netgi Linčo teismas JAV laikydavosi procesinės teisės normų – kai sučiuptą nusikaltėlį bausdavo įtūžusi minia, jam buvo pripažįstama teisė į gynybą.

Itin svarbu pažymėti, jog buvę agentai yra ir dar ilgą laiką išliks užsienio slaptųjų tarnybų specialiųjų operacijų taikiniu. Dauguma agentų gali būti panaudoti tiesiogiai vykdyti ribotos reikšmės uždavinius. Kur kas mažesnė dalis galėtų būti socialiai ar politiškai aktyvūs asmenys, turintys dėl to kur kas didesnę vertę užsienio valstybių slaptosioms tarnyboms dėl galimybės manipuliuoti žymesnius postus užimančiais asmenimis. Tarp šių asmenų gali būti nemaža tokių, kurie savo kaltę yra galutinai supratę ar netgi jau ją išpirkę – pavyzdžiui, savo krauju ar dorai tarnaudami Lietuvos Respublikai. Tokius asmenis, kurie yra atsidavę Lietuvos Respublikai, būtina apginti nuo užsienio valstybių slaptųjų tarnybų kėslų.

Taip pat svarbu pažymėti, jog Lietuvos Respublika, būdama teisinė valstybė, negali juridiškai persekioti tų savo piliečių, kurie netolimoje praeityje, atsidūrę sudėtingose sąlygose, padarė tik moraline prasme smerktinų poelgių. Tokie poelgiai turi būti įvertinti teisiškai, jų atžvilgiu turi būti priimti adekvatūs teisiniai sprendimai. Todėl atvejai, kai pasekmės iš moralės srities pereina į juridinę ir atsiranda civilinė ar baudžiamoji atsakomybė, turi būti įvardyti kaip nusikaltimai. Ir atvirkščiai – bet kokie poelgiai, kurie gali būti abejotini moralės požiūriu, tačiau nepatenka į nusikaltimo apibrėžtį, negali būti pagrindu apriboti pilietinėms teisėms ir laisvėms. Tuo labiau – įstatymo lygiu. Agentams, pripažintiems ar prisipažinusiems kaltais dėl lietuvių tautos genocido, turėtų būti skiriamos adekvačios bausmės, o Rinkimų įstatymo ir Konstitucijos nuostatos apie piliečių teisių apribojimą, jeigu tokių yra, galėtų būti panaikintos.

Šiuo metu Lietuvos Respublikos įstatymai agentų klasifikacijos ir diferenciacijos pagal jų nusikalstamos veikos kaltės laipsnį nenumato.

Svarbu pažymėti, jog Lietuvos Respublikoje teisingumas vykdomas pagal kertinius teisės principus, įtvirtintus atitinkamuose kodeksuose (Baudžiamajame, Civiliniame, Baudžiamojo Proceso, Civilinio Proceso ir kituose). Šiuo požiūriu liustracijos įstatymus būtų galima traktuoti nebent kaip Lietuvos Respublikos politinį kodeksą. Tačiau politinių kodeksų nėra nė vienoje pasaulio valstybėje, netgi totalitarinėje. Lietuvoje jo tuo labiau negali būti, nes Lietuva – teisinė valstybė, LR Baudžiamajame kodekse yra klasifikuota nemažai nusikalstamų veikų, kurios galėtų būti nukreiptos prieš valstybę, ir numatytos realios bausmės jas padariusiems asmenims. Pavyzdžiui, už dalyvavimą valstybės perversme (LR BK 114 str.) M. Burokevičius vis dar atlieka bausmę kalėjime. Lietuvos įstatymai konkrečias bausmes numato už šnipinėjimą (LR BK 119 str.), už kolaboravimą (LR BK 120 str.). LR BK 120 str. šiandien galėtų tinkamai atlikti visas ypatingosios teisenos funkcijas, numatytas Liustracijos įstatyme, tad vadovaujantis baudžiamosios teisės principais būtų išvengta galimų pažeidimų ir įstatymų netobulumo, nes, taikant bendruosius baudžiamosios teisės principus (pavyzdžiui, atleidimą nuo bausmės dėl senaties) lygiai visiems piliečiams, būtų galima išvengti įstatymų deformacijos. Aišku, kad liustracijos įstatymai tobulumu nepasižymi.

Griežtai kalbant, iš esmės liustracijos įstatymai yra vieninteliai teisės aktai, numatantys ir taikantys kolektyvinės atsakomybės principą. Juos priimant ir taikant nebuvo tinkamai pritaikyti teisingumo ir protingumo kriterijai, kuriais remiasi visi Lietuvos Respublikos teisės aktai. Tai ir suprantama – įstatymų leidėjas stengėsi užkirsti kelią patekti prie valstybės vairo nepageidaujamiems asmenims, tačiau, iškėlus visais atžvilgiais gerbtiną tikslą, derėjo užtikrinti, kad ir priemonės būtų adekvačios.

Taip pat svarbu pažymėti, kad agentai, vykdydami jiems pavestas svetimos valstybės represyvinių struktūrų nusikalstamas užduotis, nebuvo visiškai savarankiški – tų struktūrų veiklą nustatė ir ją koordinavo SSRS komunistų partijos vadovaujantys organai. Tų partinių organų darbuotojai dažniausiai reikalavo, kad represijos būtų vykdomos visa galia. Todėl, nelaikant tų vadovaujančių darbuotojų atsakingų už nusikaltimus prieš lietuvių tautą ir jų kaltę suverčiant smulkiems vykdytojams, niekada nebus pasiekta nei teisingumo, nei tinkamos satisfakcijos, nes partinių organų darbuotojų kolaboraciniai ryšiai su represinėmis struktūromis užkonspiruoti nepriekaištingai.

Lietuvos įstatymų leidėjams yra iškilusi kebli užduotis – praėjo dar ne tiek daug laiko, kad būtų galima viską nurašyti istorijai. Ateitis parodys, kiek yra ryžto pasverti kaltųjų kaltę ir atseikėti jiems atpildą už nusikaltimus, o palyginti nedaug susitepusiųjų ar atpirkusiųjų savo kaltę – pasigailėti.

Agentai, jų kaltės klasifikacija

Svarbu suvokti, jog agentų būta įvairių ir jiems negali būti taikomos vienodos sankcijos. Būtina griežtai diferencijuoti agentų kaltę. Galima pasiūlyti agentų klasifikaciją pagal skiriamuosius požymius, pavyzdžiui:

– Agentai, prieškario ir pokario ginkluoto pasipriešinimo laikotarpiu sąmoningai bendradarbiavę su represinėmis SSRS struktūromis iš idėjinių įsitikinimų ar dėl asmeninės naudos (karjeros sumetimais ar siekiant užvaldyti svetimą turtą) ir padarę sunkių nusikaltimų Lietuvos Respublikos piliečiams. Tai – agentai, prisidėję prie fizinio lietuvių tautos genocido, t. y. dalyvavę rezistentų, partizanų ir taikių gyventojų gaudynėse, žudynėse ir deportacijose. Šiai kategorijai priskirtini ir naikintojų batalionų nariai – stribai.

– Agentai, vėlesniu pokario periodu sąmoningai bendradarbiavę su represinėmis SSRS struktūromis ir iš idėjinių įsitikinimų ar dėl asmeninės naudos (karjeros sumetimais ar norėdami gauti atlyginimą už įskundimus) prisidėję prie dvasinio lietuvių tautos genocido, t. y. padėję KGB surinkti ar sufabrikuoti įkalčius ir talkininkavę nuteisiant ar įkalinant Lietuvos Respublikos piliečius pagal politinius kaltinimus ar dėl religinių įsitikinimų. Šiai kategorijai priskirtini ir tie buvusieji agentai, kurie itin produktyviai skųsdavo, siekdami gauti už tai kuo daugiau pinigų ar kitokios naudos.

– Agentai, prievarta ar šantažu įtraukti į Lietuvos Respublikos piliečių šnipinėjimą, kurie sąmoningai siekė savo veikla nepadaryti Lietuvos Respublikos piliečiams esminės žalos arba padaryti ją kaip galima mažesnę ir nuo 1990 m. kovo 11 d. ar po Memorandumo paskelbimo nutraukę savo veiklą.

– Agentai, supratę savo kaltę ir savo valia atsisakę bendradarbiauti su KGB ar kitomis SSRS specialiosiomis tarnybomis dar sovietinės okupacijos laikotarpiu, t. y. iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d.

– Kiti slaptųjų tarnybų talkininkai, įsipareigoję padėti slaptosioms tarnyboms ar sutikę joms padėti, iškilus reikalui.

Galima ir kitokia klasifikacija pagal agentų padarytos žalos Lietuvos Respublikos piliečiams dydį ir jų kaltės laipsnį.

Galimi problemos sprendimai

Problemą derėtų spręsti sunorminant agentų klasifikaciją pagal jų kaltės pobūdį ir jos laipsnį. Tam tikslui būtų reikalinga:

– Turėtų būti peržiūrėtas ir papildytas Įstatymas dėl atsakomybės už lietuvių tautos genocidą ir įstatymiškai apibrėžta agentų juridinė – baudžiamoji (arba civilinė) atsakomybė, nustatant ją pagal agentų nusikalstamos veikos pobūdį ir kaltės laipsnį. Klausimas dėl civilinės atsakomybės turėtų būti nagrinėjamas įvertinant represuotų asmenų medžiaginius bei moralinius nuostolius, patirtus dėl įskundimo ir po to sekusių pasekmių, taip pat patirtą žalą dėl tiesioginio fizinio ar dvasinio genocido (represijų) poveikio, atimant represuotiems asmenims galimybę naudotis piliečių teisėmis ir laisvėmis. Suskaičiuoti nuostolių dydžiai turėtų būti įtraukiami į sąskaitą buvusios SSRS teisių perėmėjai – Rusijai.

– Reikalui esant, įsteigti specialią instituciją, pavedant jai Įstatymo dėl atsakomybės už lietuvių tautos genocidą priežiūrą ir suteikiant jai kvotos, tardymo ir teismines funkcijas: pavesti jai išnagrinėti buvusių agentų nusikalstamą veiką ir priimti jų atžvilgiu sprendimus. Tai galėtų būti Lietuvos Respublikos Seimo komisija ar specialus Tribunolas, į kurį būtų atrinkti ir paskirti nešališki teisėjai, pavyzdžiui, užsienio ar lietuvių išeivijos teisininkai. Pastarieji, gyvenę ir dirbę demokratiškose šalyse, galimas dalykas, galėtų būti vieninteliai, sugebantys tinkamai įvertinti agentų veiklą, nes bet kuris Lietuvoje pokario metais gyvenęs teisininkas savo ryšiais palyginti netolimoje praeityje buvo susijęs su okupacinės valdžios sistema, todėl jiems sunku būtų išlikti objektyviems ir nešališkiems. Galimas dalykas, Seimo komisiją (Tribunolą) būtų tikslinga sudaryti iš Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo teisėjų.

– Papildyti Įstatymą dėl atsakomybės už lietuvių tautos genocidą, įvardijant genocido organizatorius: VKP(b) ir LKP(b) bei SSKP ir LKP, taip pat tiesioginius genocido vykdytojus: NKGB, NKVD, KGB bei MVD, taip pat KGB pasienio kariuomenę, MVD vidaus kariuomenę, naikintojų batalionus (stribus) ir slaptus agentus (rezidentus, konspiracinių butų šeimininkus, informatorius ir kt.), kvalifikuojant jų kaltę bei nustatant bausmę. Taip pat turi būti ištirta ir įvertinta liūdnai pagarsėjusios „Jedinstvos“ ir jos įpėdinės Lietuvos socialistų partijos atsakomybė už priešišką Lietuvos Respublikai veiklą bei turėtų būti nutraukta jos veikla. Bet kokios kitos organizacijos, organizavusios ir vykdžiusios lietuvių tautos genocidą, turėtų būti pripažintos nusikalstamomis. Turėtų būti ištirti ir įvertinti tikrieji genocido mastai, apskaičiuojant realius Lietuvos gyventojų ir Lietuvos valstybės patirtus nuostolius dėl tiesioginio genocido, taip pat nuostolius, patirtus dėl prieškario ir pokario nacionalizacijų, gyventojų trėmimų bei kolektyvizacijos.

– Visiems Lietuvos Respublikos ir buvusiems SSRS piliečiams, tarnavusiems SSRS okupuotoje Lietuvos Respublikos teritorijoje okupacinės valdžios struktūrose atsakingose pareigose ir buvusiems sovietinės nomenklatūros visų lygių nomenklatūros sąrašuose, pripažinti kiekvieno jų kaltę pagal Įstatymą dėl atsakomybės už lietuvių tautos genocidą tais atvejais, jeigu tie asmenys buvo tik genocido vykdytojai, tą kaltę inkriminuojant pagal tuos pačius kriterijus kaip ir agentams. Tais atvejais, jeigu tie asmenys pagal savo užimamas pareigas genocidą planavo ir organizavo, jų kaltė turėtų būti vertinama pagal kitus jų kaltę atitinkančius kriterijus. Be abejo, jų pilietinės teisės turėtų būti apribojamos bendrais pagrindais – teismo sprendimu.

– Pilietinių teisių ir laisvių atžvilgiu turėtų būti tarpusavyje suderinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Rinkimų įstatymo ir įstatymų dėl atsakomybės už lietuvių tautos genocidą nuostatos.

Galima Seimo komisijos (Tribunolo) darbo koncepcija

Sprendžiant agentų likimą, tiksliau tariant, taikant jiems teisminio persekiojimo ir teisinės bei politinės atsakomybės principus, visų pirma derėtų susitarti dėl skirtingų atsakomybės laipsnių, atitinkančių jų kaltę:

– Agentams, pripažintiems kaltais dėl dalyvavimo fiziniame ar dvasiniame lietuvių tautos genocide, galima būtų skirti realią ar lygtinę bausmę arba juos amnestuoti, atsižvelgiant į jų kaltės laipsnį. Amnestavimas galėtų būti taikomas tik dvasinio genocido atveju.

– Agentai, kurie savo veikla Lietuvos Respublikos piliečiams nepadarė žalos, t. y. kurie nevykdė represinių struktūrų nurodymų ar juos sabotavo, galėtų būti amnestuoti.

– Agentus, kurie buvo užverbuoti vėlesniu pokario laikotarpiu ir atsisakė bendradarbiauti su SSRS represinėmis struktūromis po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d., galima amnestuoti arba reabilituoti su sąlyga, jeigu jų veikla nebuvo itin produktyvi ar nepadarė Lietuvos Respublikos piliečiams esminės žalos. Agento pranešimas tik apie kriminalinį nusikaltimą neturėtų būti laikomas tą nusikaltimą padariusiam asmeniui agento padaryta žala, jeigu tas nusikaltimas nebuvo panaudotas kaip dingstis su juo susidoroti vykdant dvasinį genocidą.

– Agentus, kurie savo bendradarbiavimą su SSRS slaptosiomis tarnybomis nutraukė iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atstatymo 1990 m. kovo 11 d., būtų galima reabilituoti be išlygų, manant, jog jų pasiryžimas nutraukti nusikalstamą veiką okupacijos sąlygomis galėtų būti vertinamas kaip pilietiškumo pasireiškimas.

– Agentus, kurie po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. nenutraukė savo nusikalstamos veiklos, būtina persekioti baudžiamąja tvarka.

Įrodymai ir bylų nagrinėjimas

Nagrinėjant agentų bylas, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos Baudžiamojo ir Civilinio proceso kodeksais, kitais įstatymais ir teisiniais aktais:

– Agentai, kurie pageidautų amnestijos ar reabilitacijos, turėtų pateikti Lietuvos Respublikos Seimo Ypatingajai komisijai (Tribunolui) prisipažinimą, t. y. savo veiklos aprašymą. Šis prisipažinimas turėtų būti Lietuvos Respublikos specialiųjų tarnybų patikrintas patikimumo prasme ir kartu su patikrinimo aktu įtrauktas į agento amnestijos ar reabilitacijos bylą.

– Įstatymu galėtų būti numatytos kaltę sunkinančios ar lengvinančios aplinkybės, į kurias Komisija (Tribunolas) turėtų atsižvelgti bylos nagrinėjimo metu. Pavyzdžiui, itin produktyvus įskundimų tiekimas, siekiant gauti kuo didesnes pinigines išmokas ar kuo didesnį jų kiekį, galėtų būti traktuojamas kaip kaltę sunkinanti aplinkybė. Agento savanoriškas kreipimasis su kaltės prisipažinimu, taip pat atsisakymas bendradarbiauti su slaptąja tarnyba iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. turėtų būti traktuojamas kaip kaltę lengvinanti aplinkybė.

– Agentui, kurio veikla būtų nagrinėjama Ypatingojoje komisijoje (Tribunole), turėtų būti suteikta teisė į gynybą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekse nustatyta tvarka kaip kaltinamajam.

– Visi Komisijos (Tribunolo) posėdžiai, dalyvaujant gynėjui ir prokurorui, turėtų būti uždari, informacija spaudai neturėtų būti teikiama.

– Agentui, kurio prisipažinimas būtų pripažintas kaip nepatikimas (nenuoširdus), turėtų būti suteikta galimybė apskųsti išvadą apeliacine tvarka, jeigu agentas mano, kad išvada surašyta neobjektyviai ar šališkai. Bet kokiu atveju agentui turėtų būti pripažinta teisė teikti įrodymus, kviesti liudytojus ir naudotis visomis proceso dalyvio teisėmis pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekse nustatytą tvarką.

– Esant komplikuotiems atvejams, surinkti agentų nusikalstamos veiklos įrodymus galėtų būti pavedama Lietuvos Respublikos atitinkamoms specialiosioms tarnyboms ar teisminės valdžios institucijoms.

– Amnestuojamų ar reabilituojamų agentų atžvilgiu turėtų būti priimami atitinkami sprendimai, turintys teismo nuosprendžio galią. Ypatingoji komisija (Tribunolas) turėtų turėti reikiamą kompetenciją ir įgaliojimus.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija