Atnaujintas 2005 sausio 19 d.
Nr.5
(1306)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Ar mums dar svarbi Sausio 13-oji?

Zita SLIČYTĖ

Nepriklausomybės Akto signatarė

Ar bokšto gynimas vien dvasios jėga, ar žuvusių kraujas, garbė, jų auka tikrai tebeaudrina mūsų jausmus? O šiandien ar bokštas saugus?

Lietuva 1991 m. sausio 13 d. dar kartą visam pasauliui priminė, kad jėga nėra teisė, ji teisės nesukuria.

Teisė – tiesos ir teisingumo menas – buvo galingas mažytės Lietuvos ginklas, kuris1991 metais nulėmė jos pergalę prieš Sovietų Sąjungą – Antrojo Pasaulinio karo nugalėtoją. Ar šiandien šis ginklas neprarado garbės?

Ar teisingumas tapo atsikūrusios nepriklausomos Lietuvos valstybės pagrindu?

Naujųjų laikų Lietuvos Respublikos Konstitucija – tautos valios išraiška. Jos pirmojo straipsnio priėmimas 1991 m. vasario 9 d. visuotinės gyventojų apklausos (plebiscito) būdu buvo galingas atsakomasis smūgis sausio 13-osios nakties budeliams, nes trys ketvirtadaliai visų aktyviąją rinkimų teisę turinčių piliečių balsavo už tai, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma, demokratinė respublika. Lietuvos Respublikos piliečių 1992 m. spalio 25 d. referendumo priimto pagrindinio įstatymo 7 straipsnis nurodo, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai.

Todėl nekyla abejonių, kad nė minutės Lietuvoje negali teisėtai galioti Konstitucijai priešingas teisės aktas. Tačiau tokie teisės aktai galioja, ir ne vienerius metus, kol Konstitucinis Teismas išnagrinėja jų atitikimo Konstitucijai klausimą, jeigu toks klausimas iš viso iškeltas ir nagrinėjamas. O kokios teisės akto pripažinimo neatitinkančiu Konstitucijai pasekmės? Jis nebegali būti taikomas nuo jo paskelbimo tokiu dienos. Deja, asmenims, kurių konstitucinės teisės pažeistos, padaryta žala neatlyginama. Ryškus pavyzdys yra senatvės pensijos nemokėjimo dirbantiems pensininkams reglamentuojančių teisės normų pripažinimas prieštaraujančiomis Konstitucijai. Neteisėtai nusavintos pinigų sumos pensininkams nesugrąžintos, o tai patvirtina, kad konstitucinės teisės Lietuvoje nėra pakankamai apsaugotos.

Žinoma, galima samprotauti, kad nusavintų pensijų išmokėjimas sukeltų valstybėje ekonominę suirutę, ir nedrįsčiau to ryžtingai neigti. Tačiau negalima nepastebėti to fakto, kad Konstitucinis Teismas jau pripažino 313 teisės aktų arba normų prieštaraujančiais Konstitucijai arba įstatymams. Tarp jų neatitinkančiais Konstitucijai pripažinta 230 įstatymų ar kitų Seimo priimtų aktų, du Prezidento dekretai ir 81 Vyriausybės aktas.

Tokia statistika kelia nerimą, deja, tiktai paprastiems piliečiams.

Kreipiuosi į Jus, Lietuvos Respublikos Prezidente, prašydama aktyviau pasinaudoti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsniu, nustatančiu, kad Jūsų teikimas Konstituciniam Teismui ištirti, ar aktas sutinka su Konstitucija, sustabdo šio akto galiojimą. Jūsų dėmesio ir pastangų dėka gali būti realiai užtikrintos konstitucinės teisės, nesukeliant nepageidaujamų ekonominių pasekmių.

Garbingi Lietuvos Respublikos piliečiai!

Ar prisimenate Sovietų Sąjungos komunistų šutvę, pasivadinusią skambiu nacionalinio gelbėjimo komiteto vardu ir kalbančią iš sausio 13-osios naktį užgrobto bokšto? Tautos pavadinta „Kaspervizija“ buvo unikalus Sovietų Sąjungos agresijos įrankis, dezinformacijos, melo ir propagandinio psichologinio karo pavyzdys. Tada mūsų nesuviliojo jų „gulbės giesmė“. Tačiau ar pakankamą imunitetą tokiam blogiui įgijome, jeigu vis dar neatsisakome melo visur?

Ministras Pirmininkas po rinkimų išdrįso viešai pareikšti, kad visa tai, kas buvo kalbama rinkimų kampanijos metu, yra niekai. Faktiškai rinkimus pralaimėjusi partija suformavo Vyriausybę, o tai rodo, kad Lietuvoje šalia melo tam tikrais pavidalais reiškiasi ir autoritariškumas. Be to, stebėjome paskutinės Vyriausybės sudarymą, tikrą komercinį sandorį, kuriuo partijos pasidalijo rinkimų grobį.

Drįstu teigti, kad įsigali labai pavojingas bet kurio lygio valdžios panaudojimas asmeniniams, savanaudiškiems, tiesiog grobuoniškiems tikslams. Užtenka tiktai paanalizuoti, kieno rankose šiandien atsidūrė žemė, kuri sovietiniais laikais buvo išimtinė valstybės nuosavybė. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas tapo paprasto piliečio golgota, nes valdininkai ne tiktai nepadėjo daugeliui žmonių realizuoti jų teisę, bet vilkino ir trukdė tai padaryti. Daug kartų apie tai kalbėta, tačiau atsakomybės nepareikalauta.

Keistai skamba įtikinėjimai, kad sovietinio saugumo rezervo karininkai nebuvo šitos represinės institucijos bendradarbiai. Vienokie ar kitokie ryšiai su Sovietų Sąjungos KGB pamažu tampa atsakingas valstybės tarnyboje pareigas užimančių asmenų geros kokybės ženklu. O ką reiškia įstatymo, praktiškai įslaptinančio KGB archyvus, priėmimas? Ar ne paslauga budeliui, vykdžiusiam lietuvių tautos genocidą, nes šitų nusikaltimų baudžiamosios bylos taip ir neįgavo reikšmingo visuomeninio skambėjimo.

Dar blogiau. Kai kas netgi išdrįsta viešai kalbėti apie komunistų partijos atkūrimą Lietuvoje. Gąsdinančios kalbos apie „raganų medžioklę“ yra, švelniai tariant, iškreiptas teisingumo supratimas. Kartkartėmis tiktai išsakomas tautos nepasitenkinimas tuo, kad iki šiol teisiškai neįvertintas kolaboravimas su okupantu valstybės lygiu.

– Negi jie šaudo į žmones? – paklausė Alvydas Matulka sausio 13-osios naktį. Jis susmuko prie bokšto ne nuo kulkos – plyšo jautri trisdešimtmečio širdis.

Kokios stiprios mūsų širdys, jeigu pakenčia tai, kad už pinigus galima įsigyti ne tiktai materialines vertybes, bet ir reikalingą įstatymą, palankų valstybės institucijos sprendimą, netgi garbę, Lietuvos Respublikos pilietybę, Seimo nario mandatą. Paskutiniai Seimo rinkimai labiau priminė mugę, loterijos žaidimus, o ne rimtą valstybės reikalų ir jos ateities svarstymą.

Ačiū Konstituciniam Teismui už išaiškinimą, kad priesaiką Lietuvos valstybei galima sulaužyti tiktai vieną kartą, nes pernai atsidūrėme ties riba, už kurios – laisvas žodis be atsakomybės, valstybės vyrai be garbės, o televizijos laidos politikos temomis atgaivino pasibaisėtinus „Kaspervizijos“ laidų prisiminimus: diskusijų dalyviai darkyta valstybine lietuvių kalba įtikinėjo mus, kad jie nori ir gali sukurti rojų žemėje ne tiktai sau, bet ir konteinerių alkoholikams.

Sausio 13-oji – ypatinga diena. Paradiškumas nereikalingas. Būtent šiandien turime paklausti savęs, ar pamažu neprarandame tautos vertybinę orientaciją, ar Lietuvos valstybė, žmonių teisės bei laisvės, tiesa ir teisingumas tebėra mums tokie svarbūs, kad dėl jų susikibę rankomis galėtume sustabdyti tankų koloną?


Kalba iškilmingame Seimo posėdyje, skitame Sausio 13-ąjai

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija