Atnaujintas 2005 sausio 19 d.
Nr.5
(1306)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Popietė muziejuje

R.Keturakio poemos „Šventasis Kazimieras“ pristatymas

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Poetas Robertas Keturakis
skaito ištrauką iš savo
poemos „Šventasis Kazimieras“

Renginio dalyviai. Dešinėje –
Kardinolo Vincento Sladkevičiaus
memorialinio muziejaus
direktorė Irena Petraitienė
ir kultūrologas Domas Akstinas

Vieną gruodžio sekmadienį Kardinolo Vincento Sladkevičiaus memorialinio muziejaus Kaune direktorė Irena Petraitienė pakvietė į turiningą popietę – poeto Roberto Keturakio poemos „Šventasis Kazimieras“ pristatymą. Renginyje dalyvavo knygų leidėjas, kultūrologas Domas Akstinas, Snieguolė Jurskytė, Šv. Kazimiero kongregacijos vienuolės, Kauno Šilainių parapijos Šv. Kazimiero trečios ateitininkų kuopos narės, vadovaujamos savo nenuilstančios vairininkės, įvairių katalikiškų renginių puoselėtojos Vidos Zulonaitės. Atėjo į šį renginį ir religinės poezijos gerbėjai, bičiuliai.

D.Akstinas parengė puikią atvirukų, skirtų šv.Kazimierui, parodą, ant stalo visiems matomoje vietoje – kukliai papuošta Prakartėlė su kūdikėliu Jėzumi. Nuo sienų į susirinkusiuosius žvelgia Švč. Mergelės Marijos, Šventojo Tėvo, kardinolo V.Sladkevičiaus portretai, švelniai pleveno žvakių liepsnelės, renginio dalyviams primindamos šviesų kardinolo atminimą.

Įžanginį žodį tarė D.Akstinas. Jam visada rūpėjo šv. Kazimiero darbų sklaida Lietuvoje ir pasaulyje, jo įtaka jaunimo mąstysenai, poelgiams. Kalbėtojas susirinkusiesiems priminė mūsų vienintelio Lietuvos šventojo gyvenimo credo: „Geriau mirti, bet nenusidėti“. Vienas svarbiausių šv. Kazimiero bruožų buvo didelis pamaldumas, užuojauta vargšams, pagalba badaujantiems. Prieš 400 metų Europoje tai buvo pats garsiausias šventasis, o Lietuvai – pats brangiausias, nes jis yra Lietuvos jaunimo globėjas. Mūsų visų viltys, troškimai labai glaudžiai susiję su šv.Kazimiero vardu, sakė D. Akstinas.

Jaudindamasis į visus kreipėsi poemos apie šv. Kazimierą autorius R.Keturakis. Poetas ryžosi papasakoti auditorijai kai kurias svarbias detales iš savo gyvenimo patirties ir aplinkybes, kaip buvo renkama medžiaga poemai ir kas paskatino imtis tokios atsakingos temos. R. Keturakis negalėjo nesijaudinti, nes stovėjo lygiai toje pačioje vietoje, kur Sąjūdžio metais, klūpodamas prieš kardinolą V.Sladkevičių, gavo palaiminimą.

„Ir aš pagalvojau, – sakė rašytojas, – kuomet pradėjau rašyti poemą „Šventasis Kazimieras“, kad tai turėtų būti pradžia. Tai buvo pirmas žingsnis. Antrasis žingsnis buvo kunigo Kastyčio Matulionio, SJ, netikėtas apsilankymas Kaune, „Nemuno“ redakcijoje, beveik prieš dvidešimt metų. Buvome visiškai nepažįstami. Po trumpo mudviejų pokalbio, kunigas paprašė sukurti nors vieną eilėraštį, skirtą šv. Kazimierui. Tada supratau, kad iš tikrųjų yra nepaprastai šviesios jėgos, kurios paliečia mane ir išbando: ar įstengsiu, imdamasis tokio uždavinio, padaryti ką nors gera? Džiaugiuosi, kad šalia kun. K.Matulionio buvo seserys kazimierietės. Nežinau, kurios jų rinko poezijos giesmių tekstą, kas jį maketavo. Buvo be galo džiugu, kada kunigas Kastytis atnešė man pirmosios laidos pirmąją knygelę – fragmentus mano pirmos nemažos poemos šv. Kazimierui. Kai tekdavo kreiptis dėl istorinės medžiagos apie mūsų Lietuvos globėją, visuomet ją gaudavau. Per Snieguolę prie manęs priartėjo gerbiamas Pranas Jakaitis, kuris skyrė lėšų šiai knygai – poemai „Šventasis Kazimieras“ išleisti. Kai buvau paauglys, – toliau atviravo poetas, – man tėvas pirmą kartą papasakojo (tai buvo 1944 metai) sakmę apie šv. Kazimierą. Ją esu įtraukęs į poemą. Daugiau tos sakmės man neteko niekada niekur girdėti. Gali būti, kad ji yra, tačiau aš be galo dėkingas savo tėvui, kad jis man, paaugliui, į mano gyvenimą, atmintį atnešė šitą dovaną ir paliko... Žinau, kad poemos dar nebaigiau. Jaučiu, kad dar ją tęsiu tiek, kiek man Dievas skirs gyvenimo. Man labai rūpi parašyti skyrių „Šv.Kazimieras ir jo senelė Sofija Alšėniškė“. Tai karaliaus Jogailos žmona“.

Poetas paskaitė savo poemos fragmentų. Kauno Šilainių parapijos Šv.Kazimiero trečios ateitininkų kuopos atstovai pagiedojo giesmę – „Tu mano skydas, Tu mano viltis...“. Ateitininkių vadovė V. Zulonaitė papasakojo, kad tai pirmoji ateitininkų kuopa Kaune, įkurta 1989 m. sausio 22 d. „Viskas prasidėjo kartu su Sąjūdžiu. Pasirinkome šv. Kazimiero vardą, pastatėme savo jėgomis spektaklį „Šv. Kazimieras“, su kuriuo apkeliavome daug Lietuvos miestelių. Dabar dalis moksleivių – jau studentai, todėl šį spektaklį galime parodyti tik vasaros stovyklos metu“, – sakė V.Zulonaitė.

Šv.Kazimiero kongregacijos seserų vyresnioji Julita sakė, kad šis susitikimas – tai jubiliejinių Šv. Kazimiero metų pabaigtuvės: „Turime susikaupti, pagalvoti, ką šie metai davė mums visiems. Ar pajutome jo globą jaunimui“. S. Julita priminė Šekspyro žodžius: „Vienintelio, ko galima pasimokyti iš istorijos, kad žmogus niekada nepasinaudojo istorijos patirtimi“. „Pasimokykime iš Šv. Kazimiero metų. Daug renginių buvo Lietuvoje mūsų šventajam pagerbti. Kai atvyksta ekskursijos į Pažaislį, tai moksleiviai, deja, retas kuris žino, kad šv. Kazimieras – Lietuvos jaunimo globėjas. Per mažai mes jį minime“, – sakė s. Julita.

Baigęs skaityti savo poemos ištraukas, R.Keturakis sulaukė aplodismentų, padėkos žodžių. S.Julita įteikė kuklių dovanėlių ateitininkėms. Kardinolo V.Sladkevičiaus muziejaus direktorė dėkojo visiems susirinkusiems už bendras giesmes, už gražų bendravimą ir išreiškė viltį, kad ateityje šį renginį reikėtų pakartoti.

Kaunas

Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija