Atnaujintas 2005 sausio 28 d.
Nr.8
(1309)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Kovokime gerą kovą...

Praėjusį sekmadienį Kauno Arkikatedroje Bazilikoje mons. Alfonsas SVARINSKAS aukojo padėkos šv. Mišias savo kunigystės pusės amžiaus sukakties ir aštuoniasdešimties gyvenimo metų jubiliejaus proga. Šv. Mišių metu garbusis jubiliatas pasakė pamokslą, kurio mintis pateikiame mūsų skaitytojams.

Pasimelskime ir padėkokime Dievui už visa, ką turime, nuo žemės dulkių iki žvaigždžių. Dėkui Dievui už saulę, už namų židinius, už lietuvišką kasdieninę duoną, už tėvelius, už sodybas, už Lietuvos partizanų, kovotojų už laisvę auką, už Lietuvos rytojų. Dėkoju už mano kunigystės 50 metų ir 80 gyvenimo metų dovaną, už tuos, su kuriais ėjau ir einu visą gyvenimo kelią. Melskimės už laisvę ir tautą džiaugdamiesi, kad galime išpažinti Dievą, už Bažnyčią ir kunigus, vienuolius, už tuos, kurie kuria Lietuvos ateitį. Dėkoju už likusias mano gyvenimo dienas.

Viešpats Jėzus Kristus žemėje gyveno trumpai. Jam prireikė pagalbininkų, kurie tęstų Jo mokymą ir darbus. Todėl Jis pasišaukė apaštalus, kad jie skelbtų Dievo žodį. Tai buvo paprasti, nemokyti žmonės, žvejai. Viešpats savo mokiniais išsirinko ne iš kilmingųjų, o iš paprastų, užtat gyvenimo užgrūdintų žmonių. Juos Šventoji Dvasia apšvietė. Kristus ir tuomet, ir dabar šaukė ir šaukia žmones prie Dievo.

Tik ar visi atsiliepia į Viešpaties kvietimą, į Jo meilę ir gerumą? Kai kurie dalykai, reiškiniai kelia nerimą, susirūpinimą. Štai jau dveji metai kai kuriose Lietuvos vyskupijose nėra kandidatų į kunigus. Senieji miršta, o jaunųjų – dar per maža. Tai didelis pavojus, tragedija. Kas skelbs Dievo mokymą, teiks sakramentus, ves mūsų tautą į ateitį? Viešpats kviečia, kad daugiau žmonių ateitų į kunigų seminarijas, vienuolynus, skelbtų Dievo mokymą. To mums labai reikia. Dar pora žodžių apie mūsų kunigus. Pastebėjau, kad kai kurie kunigai gatvėje, kitoje viešoje vietoje vengia pasirodyti su savojo luomo skiriamaisiais ženklais „koloratkėmis“, o pasitenkina tradiciniais pasaulietiniais „šlipsais“. O juk kunigai kaip tik turėtų iš kitų išsiskirti tiek savo gyvenimo būdu, tiek elgesiu, tiek išore, kad kiekvienas jį sutikęs suprastų, kad šis žmogus – kunigas.

Sovietinės okupacijos metais buvo naikinama mūsų kultūra, tikėjimas. Marksizmas, degtinė išplovė smegenis, jau prarandama atmintis dėl to, kas ilgą laiką vyko prieš penkiolika metų. Juk tada Lietuva prarado apie milijoną patriotų, šviesių, sumanių šeimininkų, kunigų. Daug padaryta kito blogio, ypač – dvasiniame gyvenime.

Neseniai paklausiau vieną vaiką, ar jų šeimoje dažnai žegnojamasi, pasimeldžiama. Vaikas paaiškino, kad jų šeimoje tai neįprasta. Nebent bažnyčioje. O ar tas vaikas matęs geriant pilstuką? Taip, geriant pilstuką jis matęs ne kartą. Įsitikinau, kad kai kurie penktų, šeštų klasių moksleiviai nemoka persižegnoti... Vadinasi, šeimoje nėra gero pavyzdžio. Lietuvoje kasmet alkoholiui išleidžiama apie du milijardai litų. Nesunku paskaičiuoti, kiek pinigų, išleistų alkoholiui, tenka kiekvienam gyventojui. Dažnai girdime sakant, kad blogai gyvename. Negerkime, ir gyvenimas tikrai pagerės, daugiau meilės ir šilumos bus šeimose.

Vilniuje veikia keturiolika viešnamių. Ir kai kas iš viso to į akis tyčiojasi: „Štai kokia jūsų Marijos žemė...“ Tokiems reikia šaukte šaukti, kad tai ir daug kitų blogybių pagimdė ne dora, tvarkinga lietuvių tauta, o sovietinė okupacija. Ten to blogio šaknys.

Žinau ne vieną pavyzdį, kai okupacijos laikais senutės į bažnyčias atvesdavo anūkėlius, kitus vaikelius, duodavo rublį ir pasiūlydavo jį įmesti į aukų dėžutę. Čia vaikas išklausydavo ir šv. Mišias. Tų vaikelių šeimose stigdavo religinio auklėjimo, tad nors tokiu ar kitu būdu ši spraga būdavo taisoma. Dabar senelės vaikus į bažnyčią retai kada nuveda. Viena jų pasakė, kad šiuolaikiniai vaikai jų neklauso. Bet gal tiems vaikeliams diegti doros, tikėjimo tiesas reikia tol, kol klauso, nes kai jie užaugs, bus per vėlu. Aišku, čia reikia kantrybės, pasiaukojimo. Pavyzdžiui, Italijoje ypač ryški jaunimo pagarba tėvams, seneliams. Mačiau, kaip vienos šventės metu tėvelius ir senelius pasveikino, tris kartus pabučiavo jų vaikai, anūkai. Kada tokia tradicija plačiai paplis Lietuvoje?

Dabar pas mus dedasi kitokie dalykai. Pirmos, antros klasės mokiniams paaugliai duoda veltui patraukti cigaretės dūmą. Kai kur gyvenamųjų namų laiptinėse ar šalia jų pardavinėjamos cigaretės ne pakeliais, o po vieną cigaretę. Kas garantuos, kad tuose rūkaluose nėra narkotikų? Vienos mokyklos direktorius į priekaištą, kodėl tokie dalykai dedasi tos mokyklos pašonėje, pasakė, kad tai vyksta ne mokyklos teritorijoje. Kitas žmogus paaiškino, kad tie vaikai – ne jo, todėl jis už juos neatsako. Bet juk tai Lietuvos teritorija, tai Lietuvos vaikai! Tad neužtenka vien pačiam blogai nesielgti, bet ir kovoti prieš blogį.

Štai kartą vienoje parduotuvėje matau – ateina mergina, nešina tortu, saldainių dėžute ir šampano buteliu. Priėjęs paklausiau, kiek ji mokėjusi už saldainius.Atsakė, kad 22 litus. Pasipiktinau. Kaip galima tiek mokėti už saldainius, kai daug kas neturi už ką nusipirkti vaistų, duonos?

Arba – pakalbėkime apie katalikišką spaudą. „Katalikų pasaulis“ jau nustojo gyvavęs, sunkiai verčiasi „Artuma“, „XXI amžius“, „Kregždutė“. Tad gal vietoje šampano butelio toji mergina nusipirktų vieną kitą katalikišką laikraštį. Jau matyti, kad katalikišką spaudą norima sumenkinti, sužlugdyti. Ko gero, ateis laikas, kai apie tikėjimą galėsime kalbėtis vien bažnyčioje. Jau girdėti, kad dabartinė valdžia nori iš mokyklų išguiti tikybos pamokas, o vietoje jų įvesti „krikščioniškąją etiką“. Jei taip bus padaryta, neabejoju, kad tą etiką dėstys sovietinės etikos žinovai.

Nieko nuostabaus – juk per savo abejingumą, aklumą į valdžią išrinkome Dievo ir Tėvynės priešus, o dabar nežinome, kaip juos iš ten išginti. Viena viltis – Dievas. Mat mes norime vien tik pjauti, bet nenorime sėti. Taigi reikia kovoti prieš įsišaknijusį blogį, melsti Dievą pagalbos. Būkime tvirtove, tik tada mes laimėsime gerąją kovą.

Labai reikėtų, kad savo namuose vakarais sukalbėtume bent po tris poterius už Bažnyčią, už Lietuvą Tėvynę, nors pusę valandos skirtume dvasiniams apsivalymams.

Dar keli patarimai.

Kartą per mėnesį nueikime šventosios išpažinties. Yra nuomonių, kad gal užtenka karto per tris mėnesius ar dar rečiau. Bet dvasiškai apsivalyti derėtų dažniau.

Antras labai svarbus dalykas – švęsk sekmadienį, be labai svarbios priežasties nepraleisk sekmadieninių šv. Mišių. Beje, mano nuomone, sekmadienio Sumą reikėtų perkelti iš dvyliktos valandos į dešimtą. Mat dienos metu žmonės labiau linkę kur nors išvažiuoti, tvarkyti savo asmeninius reikalus. Į ankstyvesnes Sumos šv. Mišias daugiau ateitų ir jaunimo, o tai labai svarbu.

Kitas akcentas – kuo nuoširdžiau melskimės. To labiau pasigendama miesto bažnyčiose. Prašykime Dievą malonių, dėkokime už tas, kurias gavome. Melskimės už Bažnyčią, kunigus, vienuolius, už Tėvynę ir už dabartinius šalies vadovus, kurie, deja, Lietuvą veda į aklavietę. Esame tarsi nepriklausomi, bet nesame laisvi...

Ir dar. Vienas kitam kuo galėdami padėkime, darykime kitiems gerus darbus. Tam yra visokiausių būdų. Padėkime ne vien materialiai, bet ir dvasiškai, kad žmogus nenuslystų į šalikelę, netaptų blogio, dvasinio silpnumo auka.

Melskimės už dvasinį mūsų Tėvynės prisikėlimą. Nebūkime abejingi, kovokime gerą, dorą kovą. Aš visada pritariu ir pritarsiu tiems, kurie šioje nelengvoje veikloje nuveiks daug gero ir šviesaus.

Parengė B. Ž.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija