Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Pasaulis
Susitikimai
Valstybė
    ir Bažnyčia
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Jeigu slepi griaučius spintoje, vieną kartą kas nors ją atidarys

LGGRTC Archyvinio vardyno skyriaus vedėja ir Liustracijos komisijos narė Teresė Birutė Burauskaitė

2005 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja Archyvų įstatymo redakcija, dėl kurios kilo diskusijų, paskelbtos kelios aukštų valstybės pareigūnų, buvusių KGB atsargos karininkų, pavardės. Tai įaudrino visuomenę, apie tai rašoma ir kalbama beveik kasdien. Šia tema buvo rašoma ir „XXI amžiaus“ puslapiuose. Siūlome pokalbį su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Archyvinio vardyno skyriaus vedėja ir Liustracijos komisijos nare Terese Birute Burauskaite.

Kokia jūsų nuomonė dėl naujos, archyvus reglamentuojančio įstatymo redakcijos?

Mes dirbome pagal seną įstatymą, ir mums buvo visai gerai – ir Centrui, ir prokuratūrai, ir teismui, ir tiems, kurie tuo domėjosi. Priimant Archyvų įstatymo naująją redakciją, su mumis nebuvo derinta, o paskui viskas buvo bandoma užglaistyti atgaline data. Šiuo metu yra pateikta mūsų pataisa ir ji apsvarstyta Vyriausybėje. Šalia įstatymo yra parengtas poįstatyminio akto – darbo su archyvu taisyklių, reglamento projektas. Tai dar painesnis dokumentas negu įstatymas. Jis, sakyčiau, nelabai atidžiai parengtas, yra dalykų, kuriuos reikia patikslinti. Įstatymas buvo priimtas 2004 metų kovą, o įsigaliojo tik 2005 metų sausį, taigi buvo laiko parengti gerą reglamentą. Dabar tarsi arklys stoja už vežimo – įstatymas veikia, o poįstatyminių aktų, reglamentuojančių jo vykdymą, nėra. Bet šis procesas jau vyksta, ir aš manau, kad viskas išsispręs.

Kas atsitiktų, jeigu archyvai staiga taptų vieši, kaip jau yra siūloma?

Archyvuose yra įvairių dokumentų. Yra baudžiamosios, tremties, operatyvinės ir agentūrinės bylos. Visos jos skirtingos ir kiekvieną grupę reikia vertinti vis kitaip. Reikia tas bylas konkretizuoti. Ir senajame įstatyme, ir pataisytame, ir siūlomose jo pataisose yra sakoma, kad prie baudžiamųjų ir tremties bylų dokumentų gali prieiti tik pats asmuo, o po jo mirties – artimiesiems sutikus. Matote, tos bylos yra susijusios su asmens duomenų apsaugos įstatymu. Vienas dalykas, kai bylą skaito artimas žmogus arba jis pats. Jie atsimena, kaip ten buvo, ir mato, kas yra parašyta byloje. Ir didelis skirtumas, kokie jie buvo iš tikrųjų ir ką parašė saugumietis tardytojas. Tik žmogus arba jo artimieji gali žinoti, kodėl jis taip šnekėjo apklausos metu. O tas, kuris tik domisi, gali susidaryti visiškai klaidingą vaizdą. Paimkime partizanų kovos laikotarpį. Pavyzdžiui, tardomasis mini partizanų pavardes. Sakykim, žurnalistas renka medžiagą. Jis nežino, kad tardomas partizanas mini pavardes žmonių, kurie jau yra žuvę arba pasitraukę į Vakarus. Žinoma, buvo visokių atvejų. Bylose yra garsių žmonių tardymo protokolų, kuriuos paskaičius galima žmones apšaukti tėvynės išdavikais. Įstatymas juos nuo to apsaugo. Reikėtų išskirti tuos dokumentus, kuriuose yra informacija apie privatų sovietų valdžios persekiotų asmenų gyvenimą. Kitaip būtų dar kartą pažeistos jų teisės – anksčiau KGB seklių, klausiusių ir stebėjusių įtariamą asmenį 24 valandas per parą, dabar – visų kitų besidominčių smalsučių.

Kaip jūs spręstumėte šiandieninę KGB karininkų rezervo problemą?

Jokiame nepriklausomos Lietuvos įstatyme, kuris ką nors reglamentavo, vertino, nebuvo apie juos užsiminta. Tai didelė įstatymų spraga. Kas nežinoma, vieniems atrodo labai blogai, kitiems – nieko ypatinga. Čia turėtų vertinti specialistai, kas buvo tas rezervas ir koks rezervininkų santykis su visuomene, ir ar tai buvo bendradarbiavimas. Yra du įstatymai, kurie įvertina žmonių, susijusių su okupacinėmis represinėmis struktūromis, veiklą, ir apibrėžia, ar jų darbinė veikla apribojama, ar neapribojama: „Dėl kadrinių KGB ir kitų represinių struktūrų darbuotojų“ ir „Dėl slaptųjų bendradarbių“. Įstatymą apie slaptuosius bendradarbius dar vadiname Liustracijos įstatymu. Kodėl taip atsitiko, kad rezervininkai nė viename įstatyme nebuvo paminėti? Turbūt tie, kurie rašė įstatymus, vieni apie tai nežinojo, kitiems atrodė, kad tai nesvarbu. Kad ir kokia būtų tų karininkų funkcija, jie vis tiek turėjo būti paminėti arba viename, arba kitame įstatyme ir įvertinti: ar tai buvo bendradarbiavimas, ar tai buvo formalus priklausymas sistemai. Tokia visų, kurie dirba su archyvais, nuomonė.

Su visuomene atsargos karininkai neturėjo jokio ryšio. Kadriniai turėjo pareigų, susijusių su visuomene, slaptieji bendradarbiai – taip pat. O šie buvo rengiami tam tikram atvejui – riaušių, karo ar kitos valstybei iškilusios grėsmės atvejui. Kol tokio atvejo nėra, nėra ir sąlyčio su visuomene. Jeigu tai būtų įvertinta, nebūtų kilę sumaišties. Visgi žmonės, kurie pretenduoja į aukštą postą, visą informaciją sąžiningai turėtų nurodyti savo biografijoje. Man regis, tie, kurie buvo KGB karininkų rezerve, vis dėlto turi apie tai viešai pasakyti. Ne todėl, kad įstatymas to nereikalauja. Jie turi suprasti, jog visuomenei tai yra svarbu. Ir aš manau, kad jie, sakykim, į Seimą vis tiek būtų išrinkti, kaip buvo išrinkta Kazimira Prunskienė, kurios plakatuose buvo parašyta apie ryšius su KGB. Ji visuomenei patiko dėl kitų veiksmų. Yra posakis: jeigu slepi griaučius spintoje, vieną kartą kažkas spintą atidarys, ir jie iškris. Negalima slėpti dalykų, kurie yra kam nors skaudūs. Netiesa, kad jeigu mes apie tai sužinosime, visuomenė bus sukiršinta. Tiesa negali sukiršinti.

Šie jūsų žodžiai tarsi sakytų, kad jūs pritartumėte su represinėmis struktūromis susijusių žmonių dokumentų paviešinimui, kaip buvo Čekijoje ir Slovakijoje?

Atsakyti nėra paprasta, nes iki to dar turi vykti ilgas parengiamasis darbas. Mes nežinome, kaip čekai ir slovakai tai darė – kokie ten buvo išleisti įstatymai, kaip jie tyrė savo archyvą. Jie juk išviešino visai neseniai, tik pernai. Tas sąrašas į internetą taip sau neįkrito. Tikriausiai ir visuomenėje buvo diskusijų, ir teisininkai tarė savo žodį, ir tuomet buvo priimtas sprendimas. Mums pirmiausia reikėtų pasižiūrėti, kaip jie tai darė, juk vis dėlto jie tai atliko pagal įstatymą. Dabar aš gavau užduotį susipažinti su tokia kitų šalių patirtimi. Lietuvių kalba neradau straipsnio ar tyrimo aprašymo, kaip kitos šalys priėjo iki paviešinimo. Iš interneto persirašiau vieną straipsnį slovakų kalba ir pasiunčiau jį pažįstamai, kuri gyvena Kroatijoje, paprašiusi išversti. Visa ta procedūra turi būti padaryta tiksliai, teisiškai ir moksliškai, išstudijavus esamą patirtį. Negalima dokumentų išspausdinti ir šiaip sau paskelbti internete.

Reikia daug metų padirbėti archyve, kad susigaudytum, kas ten yra. Agentūrinės įasmenintos medžiagos yra labai mažai. Tai nuobiros, esančios įvairiose bylose. Vienas žmogus, atsivertęs vieno laikotarpio dokumentus, padarys vieną išvadą, kitas, peržiūrėjęs kitą laikotarpį, padarys jau kitokią išvadą. Archyviniai dokumentai nėra telefonų knyga, kur viskas iš eilės parašyta, – atsivertei ir viską sužinojai. Iki tol, kol bus galima paviešinti, reikalingas ilgas tiriamasis specialistų darbas. Šie dokumentai yra susiję su labai skaudžiais dalykais. Aš pati, atėjusi iš kitos srities, ilgai negalėjau susigaudyti. Pamačiusi vieną dokumentą, padarydavau ne tas išvadas, kokias darau dabar. Turi būti sukurta komisija ar darbo grupė, kuri imtųsi sudaryti kuo tikslesnį vaizdą. Ir tik tada galima pabandyti skelbti. Liustracijos komisija, kuriai aš priklausau, lyg ir turi tokią užduotį. Įstatymu yra sukurta darbo grupė, kuri kaupia, studijuoja dokumentus apie asmenis, galimai bendradarbiavusius, ir išvadas pateikia komisijai. O mes vertiname, ar apie tą asmenį yra pakankamai duomenų, kad galėtume pasakyti, jog jis bendradarbiavo.

Šio skandalo metu ne kartą buvo pasakyta, kad Liustracijos įstatymas nebeveikia.

Todėl, kad bandoma jį politizuoti. Yra daug medžiagos apie žinomus asmenis – ne tik politikus, bet ir kitų sričių žmones, kuriuos matome ekranuose ir žinome iš kitos veiklos. Komisija galėtų būti daug rangesnė ir jos darbas efektyvesnis, bet mes priklausome nuo darbo grupės, nuo to, ką ji mums pateikia. Šiuo metu turime apsvarstę keletą bylų ir vieną jau buvo nutarta viešinti, bet užvirė košė dėl kitos grupės žmonių.

Kas sudaro darbo grupę?

Saugumo darbuotojai.

Turint galvoje, kad neprisipažinusių yra keturi su puse tūkstančio, sunku pasakyti, kada tas darbas bus baigtas.

Priklauso nuo to, kiek Saugumo departamentas kreips į tai dėmesio. O dabar visai nekreipiama dėmesio. Negaliu pasakyti kodėl, sakau kaip yra. Komisija nieko daugiau negali padaryti, nes įstatymas taip numato, kad Saugumo departamentas sudaro darbo grupę, ji renka medžiagą apie tam tikrą asmenį ir pateikia komisijai, komisija ją vertina ir priima sprendimą, ar tikrai pakanka medžiagos pagal įstatymą viešai paskelbti apie asmens bendradarbiavimą su KGB.

Ilgą laiką apie tas KGB šmėklas žiniasklaida ne tik nekalbėjo, bet ir, pavyzdžiui, jeigu apie tai užsimindavo Vytautas Landsbergis, pajuokdavo. O dabar staiga tokios informacijos – tikra griūtis. Kodėl?

Kurį laiką žiniasklaida buvo lietuvių rankose. Teoriškai mąstant, gal savininkai buvo suinteresuoti arba skelbti, arba neskelbti. Jie buvo pasirinkę neskelbti. Dabar didelė dalis žiniasklaidos yra nelietuvių rankose. Jiems visai nusispjauti į mūsų reikalus. Dabar jiems svarbi sensacija. Bet žiūrėkite, ką rodo Vokietijos fenomenas. Tie, kurie buvo susiję su holokaustu, buvo nuteisti arba pašalinti iš aukštų tarnybų, dar kiti bandė lįsti į valdžią. Antroji karta stengėsi apie tai nešnekėti. Trečioji karta pradėjo tuo domėtis ir kaltino nukentėjusius tėvus, jeigu buvo iš nukentėjusių šeimų, ar vykdytojus, jeigu buvo iš vykdytojų šeimų, kodėl jie apie tai nešnekėjo. Mes dabar gyvename tarsi trečiosios kartos laikus. Tik pas mus tie laikai atėjo kur kas greičiau.

Kalbėjosi

Audronė V. Škiudaitė

© 2005 "XXI amžius"