Atnaujintas 2005 vasario 2 d.
Nr.9
(1310)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Ką reikštų pančių pabučiavimas?

Edmundas SIMANAITIS

Denikinas sakė, kad Pabaltijys –
tai trys sagos Rusijos žipone.
Kaip dabar jas pasiimti?
Jauniaus Augustino piešinys

Žiniasklaida mirga pasiūlymais, kaip turėtų pasielgti Lietuvos Respublikos aukščiausieji pareigūnai, atsakydami į Rusijos prezidento kvietimą atvykti į Maskvą gegužės 9 dieną. Rusijos „amžinieji interesai“, kuriuos dabar bene ryškiausiai demonstruoja jos generalitetas, per pastaruosius penkiolika metų patyrė keletą skausmingų smūgių, kuriuos tebemėginama vadinti laikinais praradimais. Imperinės ambicijos buvo stipriai užgautos, ir ne vieną kartą. Pakanka priminti, kad Lietuva buvo pirmoji iš imperijos narvo ištrūkusi šalis. Sovietų Sąjunga subyrėjo. Sinchroniškai okupuotos ir pagal tą patį scenarijų aneksuotos Baltijos šalys atkūrė valstybingumą ir tapo Tautų Sąjungos lygiateisėmis narėmis.

Čekijos, Vengrijos ir Lenkijos įstojimas 1999 metais į NATO akivaizdžiai parodė ne tik Maskvai, bet ir visam pasauliui, kad Jaltos sandėris, įtvirtinęs Rytų Europos vasalinę priklausomybę Stalino imperijai, jau tėra tik liūdnas tariamai amžinos didybės priminimas. Vasalai tapo įžūliai nepaklusnūs. Baltijos šalys, įsiliedamos į saugios gerovės sistemas, – NATO ir Europos Sąjungą, – vertė Kremlių sukoncentruoti pastangas į Baltijos šalių vidaus politiką.

Būtų klaida neigti ar apsimesti, kad nieko grėsmingo neįvyko. Didžiatiražinė žiniasklaida liovėsi peikti „Williams“ ir pamažino keiksmų konservatorių adresu dėl „pačio blogiausio sandėrio“ su minėta firma.

Vyriausybė numojo ranka į Nacionalinio saugumo strategijos fundamentinį postulatą – vengti „priklausomybės nuo vienos šalies strateginių žaliavų bei energijos tiekimo ar užsienio kapitalo, atstovaujančio ekonomikai“ ir... čia pat vienaip ar kitaip įvardytos imperijos struktūros perėmė kone viso Lietuvos energetinio ūkio valdymą. Susidaro įspūdis, kad tokia eiga atitiko kryptingai reguliuojamų apklausų dvasią – „prie ruso buvo geriau“.

Nepasisekė Kremliui ir su borisovinio kišeninio prezidento avantiūra. Tačiau Lietuva kurį laiką balansavo ant politinės prarajos krašto. Atsilaikyta. „Artimojo užsienio“ provokacijų planuotojai iš džiaugsmo trynė delnus - kiaurą nulį nuveikusi Lietuvai Darbo partija įspūdingai laimėjo rinkimus į Europos Parlamentą. Tačiau apsišaukėlio gelbėtojo visom dūdom skelbtos užduoties - visiškai užvaldyti Lietuvos Respublikos parlamentą - įgyvendinti nepavyko. Neverta spėlioti, kodėl taip atsitiko - gal viską žadantiems propagandininkams kvapo pritrūko, o gal rinkėjai pradėjo atsitokėti?

Tačiau Lietuvos rinkėjų pilietinės valios piruetai stebino ne tik mus pačius, bet ir Vakarams darė nesuvokiamą, be galo stulbinantį įspūdį. Prieš keturiolika metų, nepaisydama grėsmių, pavojų, šantažo ir grasinimų, stebindama pasaulį ryžtu ir subtilia tarptautine diplomatija, Lietuva ištrūko iš narvo, tad nejaugi ji pati ir savo noru suka atgal į tą patį narvą, tik su kita iškaba?

Kokia šauni, ne tik skambiomis dainomis garsėjanti likimo sesė Ukraina! Ne be Lietuvos ir Lenkijos taikdariškos pagalbos Ukraina išsirinko prezidentą, ne Maskvos rekomenduotą ir jau avansu pasveikintą, bet V.Juščenką, siekiantį savo šalį išvesti iš vasalinės priklausomybės. Didysis tikslas - Europos Sąjunga. Gal neaišku, kodėl ir kam buvo naudinga nuodyti didžiosios šalies Ukrainos būsimą prezidentą, tačiau šito nereikia klausti tų, kurie užgrūdino lietuvišką galvoseną gulage arba tremtyje. Jie žino kur, kaip ir kokiu tikslu tokie kėslai atsiranda. Ukrainos pergalė – tai ir Lietuvos laimėjimas. Tik vargu ar reikia abejoti, kad ukrainiečiams teks, kaip ir lietuviams teko, patirti daugybę pilietinės valios išmėginimų. Rusijos imperinės ambicijos buvo skaudžiai užgautos.

Atgaivintas Sovietų Sąjungos himnas, kadaise skelbęs visoms užgrobtoms šalims, kad jas „navieki splotila velikaja Rusj“ (amžiams sujungė didžioji Rusija), jau tėra tik tuščias buvusios imperinės galybės ilgesys. Štai kodėl Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje 60-ųjų metinių sukaktis taps ne tik istorinės pergalės prieš hitlerinę Vokietiją švente. Sugriuvus imperijai, pergalės minėjimas, be abejo, paglostys nugalėtojų savimeilę, gal šiek tiek atgaivins ir gerokai užgautas imperines ambicijas. Tačiau ne mažiau svarbu žinoti ir labai atsakingai suvokti, ką Maskvos iškilmių rengėjai iš paskutiniųjų stengiasi nutylėti.

Ten vargu ar bus ryžtasi atsiprašyti Rytų Europos tautų už nusikalstamą Stalino-Hitlerio suokalbį pasidalyti Rytų Europos nepriklausomų valstybių teritorijas. Kažin ar bus pasigirta, kad Antrojo pasaulinio karo pradžia buvo suplanuota minėtų suokalbininkų ir sėkmingai įvykdyta? Bus nutylėta, kad Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, patyrė sovietų ir nacių okupacijas. Bus minima tik antinacinė kova, o pasipriešinimas sovietų okupacijai nutylimas.

Pagerbiant žuvusius karius, kovojusius „antihitlerinės“ koalicijos pusėje, nebus kalbama, kad Lietuvoje karas baigėsi dešimčia metų vėliau nei kapituliavo Vokietija, kad Laisvės kovose žuvo beveik 30 tūkstančių kovotojų – Lietuvos Respublikos gynybos pajėgų karių savanorių.

O kokios šalies vadovas išdrįs priminti šventės dalyviams apie sovietų praktikuotą nekrosadizmą reokupuotoje Lietuvoje – žuvusių laisvės kovotojų kūnų ritualinį niekinimą?

Bus nutylėta, kad trečdalis lietuvių tautos patyrė sovietinio okupanto itin žiaurias genocido akcijas: tremtį, kalėjimus, turto ekspropriaciją, teisių suvaržymus, kad karo pabaigos diena Lietuvai reiškė tik okupantų pasikeitimą.

Pasigirsta balsų, raginančių šalies vadovą dalyvauti Maskvoje rengiamose iškilmėse. Teigiama, kad būtent Maskvoje bus galima pasirūpinti Stalino-Hitlerio suokalbio panaikinimu. Tokie teiginiai neišlaiko elementarios kritikos. Pirmiausia nusikaltimai žmoniškumui ir svetimų teritorijų grobimas priskiriami nusikaltimams, kuriems nėra senaties. Kalbėti apie 1939 metų grobikiško suokalbio teisėtumą – visiškas nonsensas. Suokalbis neturi jokios juridinės galios nuo jo atsiradimo momento.

Kita vertus, Lietuva ir Rusija 1991m. liepos 29 d. pasirašė sutartį dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų. Šio dokumento preambulėje rašoma, kad Sovietų Sąjungai „pašalinus Lietuvos suverenitetą pažeidžiančias 1940 metų aneksijos pasekmes, bus sudarytos papildomos aukštųjų susitariančių šalių ir jų tautų tarpusavio pasitikėjimo pasekmės“.

Agresijos pradžiamokslis nėra sudėtingas: iš pradžių intensyvi dezinformuojanti propaganda su provokacijų intarpais, krašto okupacija, po kurios vyko aneksija, o toliau totalitariniai režimai imasi planinio genocido politikos. Beje, agresija visada pridengiama išoriškai kilnia, tikruosius kėslus slepiančia iškaba. Dažniausiai visiškai nepaisydamas aukos (tautos, valstybės) interesų, agresorius imasi ją iš ko nors „vaduoti“. Naciai ir sovietai XX amžiuje tai praktikavo ne kartą.

Rusija pripažino, kad po Lietuvos okupacijos buvo įvykdyta aneksija. Tad Lietuvos valstybės vadovams nėra jokio pateisinamo tikslo vykti į Maskvą. Derybos dėl okupacijos padarinių pašalinimo galėtų vykti įprasta dvišalių geranoriškų derybų tvarka. O generalisimo Stalino pagerbimas ir dalyvavimas pergalės metinių iškilmėse, toleruojant išvardytus nutylėjimus, gali būti iš tiesų suprastas kaip padėka už okupaciją, prilygstanti „pančių pabučiavimui“ arba dar blogiau – kaip tautos kovų, netekčių ir kančių paniekinimas.

Seimo pirmininko A.Paulausko aiški valstybininko nuostata šiuo klausimu teikia vilčių, kad ir kiti aukštieji valstybės pareigūnai apsispręs nevykti arba nebus siunčiami į prieštaringų interesų kupiną renginį.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija