|
Buvom Lydoj lydimų pilies pasostėj
Veikliosios, sumaniosios Nijolės Balčiūnienės pakviesti, išvykome Lydon paminėti lietuvių draugijos Rūta penkmečio.
Beniakoni, Sakaly, Trokely, Žirmuny, Jodkišky taip vadinasi pravažiuojamos vietovės (džiaugėmės nesugaišę pasienyje Nijolė ir su Gudijos pasieniečiais šnekasi kaip su kokiais savo antros eilės pusbroliais). Taigi mūsų sakalai skraido jau Gudijoj, iškerėti Trakeliai taip pat ulba lietuviškoj girioj, o Žirmūnai užsiliko pasikartoję tik vienam Vilniaus mikrorajone
(Prisimenu, vieną Rusijos TV laidą Čiudesa (stebuklai), kai į klausimą apie Lydos miesto pavadinimą jaunuolis atsakė, jog šis kilęs iš tos vietos rusų kniaziaus dukters vardo, ir žymusis laidos vedėjas liko tuo įtikintas. (Užsidegusi skambinau į šią TV laidą, aiškindama, kad tai gyvenvietė, įkurta Lietuvos girios lydimuose. Buvau nesuprasta žymiojo vedėjo ir net išjuokta lendanti ne į savo reikalus
)
Šventė prasidėjo bažnyčioje. Klebonas kun. Pranas Kuklys aukojo lietuviškas šv. Mišias lydiečiams ir kitų vietų lietuviams su ašaromis akyse giedant ir meldžiantis lietuviškai. Bėga amžiai, o niekas nesikeičia: šiose lietuviškose žemėse (kaip ir Lenkijai priskirtose dzūkų žemėse) kaip negali lietuviai lietuviškai melstis, taip negali dabar uolieji katalikai lenkai gal jų ir nedaužytų lazdomis, ką darė dar visai neseniai, bet dabar čia trūksta lietuviškai mokančių kunigų, o ir nelaukiami jie čia išskėstomis rankomis. (Nijolė pasakojo, kaip visai neseniai Apse ji išsiprašė lenkų kunigo leisti dešimčiai lietuvių pasimelsti lietuviškai. Tas nenorom sutikęs, o uolioji Nijolė sukvietė iš apylinkių apie šimtą lietuvių, pasikvietė lietuvių kunigą, ir, verkiant, giedant ir glėbesčiuojantis lietuviams, lenkų kunigas buvo labai nepatenkintas, bet išvyti, kaip koks vyskupas Jelbžykovskis, su lazda chamų litvinų iš Dievo namų nebeišdrįso mat jau retas ir lenkas bepatikėtų, kad Dievas supranta ir išklausąs tik maldas, pasiųstas velka polska kalba
) Tai tokios tokelės: išėję iš bažnyčios, dėkoja lietuviai už giesmes, ašarodami sako, kad tokių giesmių Lydos bažnyčioje nė neskambėję
Klebonas šaunuolis: jam, kaip tikram ganytojui, anot Šventojo Rašto, nėra nei graiko, nei žydo, - jis aukoja šv. Mišias ir lenkiškai, ir lietuviškai, ir gudiškai.
Kitos uolios moters Marytės (Marinos) Stakelytės pakviesti, riedame į kultūros namus. Pasidžiaugti lietuvių švente susirinko tautiečiai iš kitų lietuviškai gudiškų vietovių ir gudai, ir žydų bendruomenės atstovai (dainavo, tiesa, su fonograma, bet ir hebrajiškai, ir jidiš, ir, žinoma, rusiškai).
Atsidavusių mokytojų dėka vaikiukai iš visų jėgų dėliojo lietuviškus eilėraščius ir daineles. Ak, Dievuli: savo protėvių ir didžiųjų kunigaikščių žemėse lietuviška kalba vis klupdama ir slydinėdama šimtmečiais turi belstis lietuvių širdysna, vis apdaigstyta tai vienos, tai kitos slavų kalbos erškėtėliais, stringančiais jos, Lietuvos, vaikų gomurėliuosna
(Gražiai ir graudžiai šiose vietose pasitaiko: šeimyna sudėliota iš abiejų lietuviškų pusių, o vaikai jau lietuviškai nė bū nemoka, tačiau yra šeimynėlių, perpus tik lietuviškai pagardintų, o jų vaikiukai tarpusavy barsto ir lietuviškus žodžius
) Pasišventėlis muzikantas Viktoras Chlebovič, subūręs grojikus, pats dainuoja Giedu giesmelę, o jo griežikai, nors toli gražu ne visi lietuviai, trenkia lietuviškas melodijas nė kiek nesiraukydami, kad jos jiems ne savos. Sugyvena čia žmonės gražiai.
Šio krašto šviesuolis, 1944 metais padaręs negirdėtą neregėtą dalyką subūręs lietuvius Lydos bažnyčioje giedoti ir melstis lietuviškai (!), už ką buvo draskomas ir Armijos krajovos, ir civilizacijos žiurkių, kaip juos vadino amerikiečiai, - bolševikų, Viktoras Vilčinskas šventėn atbildėjo iš Vilniaus stoties paprasčiausiu autobusu, nors jam jau anaiptol nebe 20 metų. Jaunatviškas, raiškiu balsu, viską prisimenantis, bet nedėliojantis ilgų kalbų apie savo nuopelnus, jis gražiai papuošė šventę savo buvimu. (Vilnijos senbuviai ir senoliai kaip balzamas, tepantis šito krašto iki šiol iki šiol! perštinčias žaizdas. Duok Dieve, jiems ilgai nepavargti ir nepasenti savo atmintimi ir tautiškumu!)
Buvo ir vakaronė. Varangės muzikantui Valdžiui grojant iki trečio prakaito, ir seni, ir jauni šoko polkas ir krakoviakus (vėl buvo gražu žiūrėti, kaip jaunos panelytės, Valdžiui trenkiant Žemaituko polką, šokdamos lietuvišką suktinį nejučia jį baigia Kamarinskajos kulniukų patrepsėjimu: ką gi, žmogau, beveiksi, papročiams ir būdams plakantis vienon krūvon
)
Graži buvo šventė. Gerai, kad jos, tos šventės, dar būna
Irena BRAŽĖNAITĖ
© 2005 "XXI amžius"
|