| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Viltis primena gyvenimo stebuklą
Rašyti tai nešti kitų uždėtą naštą, - teigia mokytoja Aldona Grigaravičienė, gyvenanti Utenoje, praeitų metų pabaigoje išleidusi dešimtąją savo kūrybos knygą Būk paukščiui lizdu. Anot poetės, jos senelis buvo garsus apylinkės eiliuotojas. Mama tėčiui rašė meilės laiškus, kurie taip pat visi eiliuoti. Dėdė visus nutikimus sueiliuodavo į humoristines poemas. Tačiau jų kūrybos neliko. Siūlome skaitytojams mokytojos Aldonos GRIGARAVIČIENĖS ir kunigo Andriaus ŠUKIO pašnekesį.
Mano rankose dešimtoji jūsų knyga Būk paukščiui lizdu. Taigi jubiliejinė. Ką žmogus turi patirti savo gyvenime, kad parašytų tokius tekstus? Kaip žodis tampa kūnu? Tai senų troškimų pildymasis. Niekada nesitikėjau, kad bus dešimtoji... Reikia daug klausyti. Mylėti. Svajoti. Dalytis. Išgirsti save. Pagaliau prabilti, kai niekas tavęs negirdi. Atiduoti, jei ką turi. Poezija gimsta skausmo valandą. Labai dažnai nevilties akimirką, kai tampi absoliučiai silpnas ir bejėgis. Ar tai tiesa? Bijau ne skausmo, o savojo silpnumo. Skausmas tik stiprina. Eini pas Tą, kuris duoda jėgų ištverti. Tada prisiglaudi, išsisakai, nurimsti ir užrašai. O gal ir paguodi ką nors. Negaliu atsistebėti eilėraščio Mylėk turiniu: (...) Mylėk niekada nemylėtą, / neglostytą, neglamonėtą... / Mylėk žeidžiantį žodį, / spjūvį į veidą... Šiandien tiek daug žodžio meilė reikšmių? Ką jis jums reiškia? Šventas jausmas. Tai visas gyvenimas su blogiu ir gėriu, su ištikimybe ir išdavyste. Pati didingiausia meilė iš Jo Mylinčiojo. Pati sunkiausia ir prasmingiausia įveikianti neapykantą, pyktį, panieką. Jūsų kūryboje tiek daug religinės tematikos eilių, prozos, mąstymų. Parašėte Rožinio slėpiniams mintis, Kryžiaus Keliui mąstymus ir kt. Ar netikintis žmogus (turiu omenyje, neturintis konkretaus ryšio su Dievu) gali rašyti religinius tekstus? Juk tai ne rašymas, o tik užrašymas... ką padiktuoja. Kiek daug tokių eilėraščių gimimo istorijų. Aš tik plunksnos skrebinimas, tik raidžių vėrinys. Tai dovana, o gal įpareigojimas su didinguoju Trokštu!, ištartu Mirties agonijoje. O tikėjimo gelmė iš vaikystės. Iš motinos širdies, iš tėvo gilaus pamaldumo. Iš senolių šviesos... Kartą girdėjau, jog rašyti daug nėra gerai, kad kartais tai netaptų tarsi eilėraščių kepimas. Kas įkvepia? Pagaliau kam kokiam žmogui rašote? Kalbuosi su tais, kurie išgirs. Kartais rašau tik sau. Buvo laikas, kai išgyvendavau ilgai nieko neparašiusi. Dabar ištisi mėnesiai tylos. Ir gerai, užtat širdis sklidina. O įkvepia vienatvė. Naktis. Gamtos prieglobstis. Tai vis posmų namai. Jūsų poezijoje tiek daug vilties. Kaip pamatyti šiame pilkame siaubo pasaulyje tą viltį, kad gyvenimas vis dėlto yra stebuklas? Reikia patikėti Betliejaus ir Golgotos Stebuklu. Įsikniaubti į ėdžias ir virsti žolele. Apkabinti Kryžių ir priglusti prie Motinos. Kiekviena diena, kiekvienas žingsnis ar žmogus yra stebuklas. Tik ar mokame tamsoje pamatyti Jo šviesą Vilties žvakelę. Ar malda padeda kurti? Kartais vakare skubu į Auką. Ir pagaunu mintį juk šiandien nė karto nesuklupau. O atrodo, lyg visą dieną būčiau buvusi maldos slėpiny. Tai laukimo, ilgesio malda. Viešpatie, išmokyk mus melstis širdis prašo... Daugelis posmų gimė bažnyčioje. Prieš Kryžių. Adoracijoje. Po išpažinties. Vakaro suklupime. Dėkoju už pasidalijimą kūrybos duona. Utena
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |