Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Pasaulis
Susitikimai
Valstybė
    ir Bažnyčia
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Aušvico pamokos

Moterų barakas Aušvico koncentracijos stovykloje

Beveik 50 valstybių vadovai, parlamentų pirmininkai, netgi monarchai praėjusią savaitę buvusioje nacių koncentracijos stovykloje Aušvice (Osvencime) minėjo šio mirties fabriko išvadavimo 60-ąsias metines. Nors nėra tikslių skaičių, bet manoma, kad Aušvice buvo nužudyta apie pusantro milijono žmonių. Daugiausia – žydų iš daugelio Europos valstybių. Čia nužudytų žmonių skaičius, matyt, niekada nebus tiksliai žinomas. Mat bėgdami naciai daug dokumentų sunaikino, o likusių nemažai išsigabeno „išvaduotojai“ ir niekam neatiduoda bei nerodo iki šiol. Tad ką nori nuslėpti išvaduotojai, galima tik spėlioti. Juk tokiais delikačiais reikalais kaip konclagerių kūrimas ir masinis žmonių žudymas Hitleris ir Stalinas puikiai sutarė. Konclageriai buvo tuometinės nacistinės Vokietijos ir bolševikinės Sovietų Sąjungos sistemų dalis. Galima priminti, kad koncentracijos stovyklas įkūrė ne Hitleris ar Himleris, o SSRS čekistai su Feliksu Dzeržinskiu priešakyje, kurio portretai kabėjo(ir dabar tebekaba) GPU, NKVD, MGB, KGB, FSB darbuotojų kabinetuose. F.Dzeržinskio darbus kuriant mirties stovyklas toliau tęsė ir tobulino Jagoda, Ježovas, Berija, pagaliau vienas paskutiniųjų SSKP CK gensekų J.Andropovas. Neatsitiktinai Hitleriui atėjus į valdžią Vokietijoje aukšto rango esesininkai būriais važiavo į Sovietų Sąjungą mokytis patirties kuriant koncentracijos stovyklas. Ir labai daug ką perėmė, aišku, patobulindami kai kurias žudymo technologijas. Pirmiausia įrengiant dujų kameras.

Sovietų čekistai buvo gudresni. Jie, prieš pasiųsdami į aną pasaulį, milijonus lagerininkų vertė dirbti vergiškus darbus ir marino juos badu. Tik lagerių vergų darbo dėka iškilo dauguma „didžiųjų komunizmo statybų“, kurių nuotraukos iki šiol puikuojasi mokykliniuose vadovėliuose. Tai Volgos-Dono, Karakumų, Belomoro kanalai, netgi ištisi miestai, pastatyti kalinių rankomis – atstatytas sugriautas Stalingradas, Komsomolskas prie Amūro ir daugelis kitų.

Aišku, Sovietų Sąjungos ir komunistinės Lenkijos valdovai tuoj po karo Aušvice (Osvencime) įkūrė savotišką memorialinį muziejų ir nuolat skelbė, kad čia nužudyta daugiau kaip keturi milijonai žmonių. Tai aiškus melas. Nes net Izraelis pripažįsta, kad žuvusiųjų skaičius ne didesnis kaip pusantro milijono. Be to, nacių masinių žudynių vietose, pavyzdžiui, Kauno IX forte, buvusiose koncentracijos stovyklose, įkurtose vokiečių užimtose SSRS teritorijose, kur buvo atidengti paminklai ir memorialinės lentos, niekur nebuvo minimi žydai, o tik „sovietiniai piliečiai“. Beje, ir tie atminties „memorialai“ atsirado praėjus daugeliui metų po karo, nes net N.Chruščiovo atšilimo metais apie tai buvo vengiama kalbėti.

Tad Rusijos prezidentui V.Putinui kalbant apie šios koncentracijos stovyklos išvadavimą derėjo prisiminti ir kitus dalykus (kažkodėl to nenori prisiminti ir demokratinio pasaulio lyderiai). Niekas neneša gėlių nei vainikų ant Stalino lageriuose nužudytų žmonių kapų. Beveik niekas jų ir neprisimena, nors sovietų čekistai nužudė dešimtis kartų daugiau žmonių nei naciai. Tai ir yra didžiausias istorijos paradoksas.

Yra dar vienas Aušvico išvadavimo 60-mečio minėjimo aspektas. Tai Izraelio valdžios ir paprastų izraeliečių požiūris į tą jubiliejų. Pats Izraelio premjeras A.Šaronas pažymėjo, kad, praėjus 60 metų, Izraelis gyvena didelio geto sąlygomis: jis iš visų pusių yra apsuptas musulmonų ekstremistų, kurie nedvejodami žudo žydus, negailėdami nei moterų, nei vaikų. Kitas dalykas, Izraelio oficialūs asmenys, jau nekalbant apie visuomenines žydų organizacijas, skelbia pavojų apie antisemitizmo atgimimą Europoje. Pirmiausia Prancūzijoje, kur dabar yra didžiausia žydų bendruomenė Europoje, Didžiojoje Britanijoje ir išvadavusioje Aušvicą Rusijoje.

Baltijos valstybių vadovams Aušvice teko išklausyti dar vieną „didžiojo brolio“ akibrokštą. Rusijos prezidentas, savo kalboje pašlovinęs Raudonąją armiją už Europos išvadavimą, nepraleido progos pasmerkti „kai kuriuos Europos politikus, drįstančius abejoti tuo išvadavimu“ ir net vadinti jį naujos okupacijos pradžia. O tai, kad nedėkingi išvaduotieji nieko nepamirštų ir nebus atleisti nuo Maskvos pavadžio, rodo vieno Kremliaus administracijai artimo politinės technologijos „didmeistrio“ pareiškimas. Esą gana nuolaidžiauti. Juk ir taip Vakarai jau nukando nuo Rusijos pyrago Serbijos, Gruzijos ir Ukrainos kąsnį, išplėšdami jį iš Rusijos burnos. Todėl cituojami imperatoriaus Aleksandro III žodžiai, kad vienintelis Rusijos sąjungininkas yra jos pačios armija ir laivynas.

EPA-ELTA nuotrauka

© 2005 "XXI amžius"