Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Pasaulis
Susitikimai
Valstybė
    ir Bažnyčia
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Dž.Bušo politika remiasi laisvės siekiais

Mindaugas BUIKA

Prezidentas Džordžas Bušas patvirtino savo ištikimybę krikščioniškosioms nuostatoms EPA-ELTA nuotrauka

Prezidentas pabrėžia savo ryšį su Dievu

Pradėdamas savo antrąją ketverių metų kadenciją Jungtinių Valstijų prezidentas Džordžas Bušas patvirtino savo ištikimybę krikščioniškosioms nuostatoms, tuo sustiprindamas jį rinkusių amerikiečių tikinčiųjų viltis dėl vertybėmis grindžiamo visuomeninio gyvenimo kūrimo. Sausio 20 dieną vykusios inauguracijos išvakarėse publikuotame interviu Dž.Bušas vėl pripažino, kad neįsivaizduoja savęs prezidento pareigose be bendrystės su Dievu. „Aš neįsivaizduoju, kaip galėčiau būti prezidentu, bent jau iš manosios perspektyvos, ir neturėti ryšio su Viešpačiu, – kalbėjo jis susitikime su šalies sostinės dienraščio „The Washington Times“ leidėjais ir žurnalistais. Šio interviu ištraukos buvo publikuotas minėto laikraščio sausio 12 dienos numeryje.

Šiame pokalbyje prezidentas Dž.Bušas taip pat pripažino, kad kai kurie liberalių pažiūrų asmenys kritikuoja tokį atvirą tikėjimo svarbos pabrėžimą politiniame gyvenime, bet atmetė teiginį, jog tai nesuderinama su pliuralistinės šių dienų visuomenės reikalavimais. „Aš visiškai suprantu, kad prezidento reikalas yra ir visada turi būti gynimas didžiosios žmonių teisės melstis ar nesimelsti, kaip jie tai mano tinkama, – sakė Dž.Bušas. – Tai mus skiria nuo Talibano. Didžiausia laisvė, kurią mes turime, – viena didžiausių laisvių, – yra laisvė melstis taip, kaip jūs manote reikalinga.

Prezidentas aiškino, kad neturėtų nerimauti tie žmonės, kurie baiminasi, kad religingas prezidentas bandys primesti savo valią kitiems, jog esą tas ne patriotas, kuris nėra pakankamai religingas. „Aš taip niekada nesu sakęs ir niekada šitaip nesu veikęs“, – pabrėžė Dž.Bušas. Kita vertus, jis pasidžiaugė, kad vis daugiau amerikiečių „supranta tikėjimo reikšmę gyvenime“, jog JAV visuomenė tampa vertybine visuomene, ir jis tuo gali didžiuotis. Ypač prezidentą džiugina, įkvepia ir paguodžia, kad daug žmonių, kurie dalyvauja susitikimuose su prezidentu, prisipažįsta, jog meldžiasi už jį, už ką jis visiems dėkingas. „Tai vienas unikaliausių prezidentavimo aspektų, – teigė Dž.Bušas. – Aš nežinau kitų pasaulio lyderių, kurie gali tai pasakyti apie savo šalies žmones, ir tai daug ką pasako apie pačią Ameriką“.

Minėtame interviu kalbėdamas apie šalies politikos ir ekonomikos problemas JAV prezidentas, be kita ko, vėl pabrėžė jo iškeltos tikėjimu grindžiamos socialinės rūpybos iniciatyvos svarbą, kai Bažnyčios karitatyvinės organizacijos lygiomis teisėmis dalyvauja valstybės socialinių programų realizavime ir šiam tikslui gauna biudžetinį finansavimą. Praėjusios kadencijos laikotarpiu įvairioms krikščionių grupėms tokiems paramos projektams įgyvendinti buvo skirtas 1,2 milijardo dolerių biudžetinių lėšų. Prezidento įsitikinimu, toks mokesčių mokėtojų pinigų naudojimas neprieštarauja Bažnyčios ir valstybės atskyrimo principui, nes čia kalbama ne apie kokį nors prozelitizmą, bet apie tarnavimą ir efektyvią pagalbą. Labai svarbu, kad žmonės žinotų apie tikėjimu grindžiamų socialinių grupių darbo rezultatus, sakė Dž.Bušas. Jeigu jos, pavyzdžiui, gali padėti narkomanams, reikia joms skirti lėšų iš valstybinių fondų, skirtų narkomanams gydyti.

Krikščioniškieji inauguracijos elementai

Nepaisant kai kurių bedievių išankstinių protestų (dėl vieno Kalifornijos ateisto apeliacijos Aukščiausiasis Teismas turėjo priimti skubų sprendimą, kad JAV prezidento priesaikos užbaigimas maldavimu „Tepadeda Dievas“ neprieštarauja šalies konstitucijai), Dž.Bušo inauguracijos iškilmėse buvo gausu krikščioniškų elementų. Prieš jų pradžią sausio 20-osios rytą prezidentas su šeima dalyvavo privačiose pamaldose netoli Baltųjų rūmų esančioje episkopalų Šv. Jono bažnyčioje. Pati inauguracijos ceremonija prasidėjo dvasininko invokacija ir buvo užbaigta jo suteiktu palaiminimu. Kitą dieną iškilmių svečiai kartu su vyriausybės pareigūnais – beveik trys su puse tūkstančio žmonių – Vašingtono nacionalinėje katedroje dalyvavo ekumeninėse pamaldose, kurias vedė Jungtinių Valstijų įvairių denominacijų hierarchai, tarp jų ir Vašingtono katalikų arkivyskupas kardinolas Teodoras Makarikas bei Baltimorės katalikų arkivyskupas Viljamas Kileris.

Inauguracinėje kalboje, kurioje dėmesys buvo sutelktas į laisvės įtvirtinimą pasaulyje, taip pat paminėtos religinės šeimos, bendruomenės, gyvybės gynimo ir atsakomybės prieš sąžinę temos. „Amerikos laisvės idealo esmė yra ta, kad viešas interesas čia priklauso nuo atskirų individų asmeninių savybių, kaip antai: integralumas, tolerancija kitų žmonių atžvilgiu ir vadovavimasis sąžine kiekviename poelgyje ir gyvenimiškose situacijose, – kalbėjo prezidentas Dž.Bušas. – Suvereniteto suteikimas tautai pirmiausia prasideda nuo kiekvieno mūsų gebėjimo kontroliuoti savo veiksmus ir prisiimti atsakomybę. Nacionalinio gyvenimo pradai užgimsta šeimose, puoselėjami bendruomenėse ir yra subrandinami Sinajaus tiesomis, Kalno pamokslo palaiminimais, Korano žodžiais bei kitomis mūsų žmonių išpažįstamomis tikybomis“.

Šis Jungtinių Valstijų vadovo laisvės išaukštinimas, kaip vienintelės jėgos, „gebančios sužlugdyti neapykantos ir vergovės viešpatavimą, išsklaidyti tamsius tironijos debesis ir pateisinti kilnių žmonių lūkesčius“, labai siejasi su sausio pradžioje pasakyta popiežiaus Jono Pauliaus II kalba jo naujamečiame susitikime su prie Šventojo Sosto akredituotu diplomatiniu korpusu. Šventasis Tėvas tuomet kalbėjo, jog „laisvė yra didysis gėris, nes tik laisvėje žmogus gali rasti savęs visišką realizavimą, atitinkantį jo prigimtį. Laisvė yra kaip šviesa: ji sudaro sąlygas kiekvienam atsakingai pasirinkti savo tikruosius veikimo tikslus ir teisingas priemones jiems įgyvendinti“.

Jonas Paulius II taip kalbėjo apie laisvę, ypač apie „šventą valstybių laisvę“, kuri yra reikalinga jų siekiams įgyvendinti saugant savo piliečių gerovę, pasiremdamas savo tėvynės Lenkijos nesenu nacių okupacijos ir komunistinio režimo tironijos patyrimu. Prezidentas Dž.Bušas, savo ruožtu nurodęs „moralinio pasirinkimo galimybę tarp priespaudos, kuri yra absoliutus blogis, ir laisvės, kuri yra amžina vertybė“, savo kalboje kreipėsi į visas dar nelaisvėje ir totalitarinių režimų tironijoje kenčiančias tautas, kad Jungtinės Valstijos neužsimerks prieš jų priespaudą ir nepateisins jų skriaudikų. „Jei kovosite už savo laisvę, mes kovosime kartu su jumis“, – tvirtino antrąją kadenciją pradedantis galingiausios pasaulio šalies vadovas.

Religijos laisvės įtvirtinimo aktualumas

Verta prisiminti, kad naujamečiame susitikime su diplomatais popiežius Jonas Paulius II savo kalboje ypač iškėlė religijos laisvę, kurios aktualumas nemažėja ir XXI amžiuje. Iš tikrųjų religijos raiška ar religinės mažumos toliau diskriminuojamos išlikusių totalitarinių režimų valdomose valstybėse bei daugelyje islamo šalių, kartais dėl to patiriant sunkius išbandymus, netgi kalėjimo nelaisvę ar fizinį bei psichinį susidorojimą. Pastaruoju metu, deja, iškilo pavojus religinių įsitikinimų viešai raiškai ir kai kuriose Vakarų Europos valstybėse bei Europos Sąjungos valdymo struktūrose dėl čia vykstančio sekuliariojo fundamentalizmo šėlsmo, įgaunančio vis ryškesnius dogmatinės netolerantiškos ideologijos bruožus. Taip pat vis aktyvesniu tampančio homoseksualų sąjūdžio, radikaliojo feminizmo bei kitų nūdienos socialinio išsigimimo apraiškų atstovai beveik atvirai kalba apie būtinumą slopinti religijas dėl jų tradicinio moralės mokymo apie šeimos ir santuokos gyvenimo sakralumą.

„Žmogiškosios laisvės pačioje širdyje yra teisė į religijos laisvę, nes ji siejasi su žmogaus esminiu ryšiu: jo ryšiu su Dievu“, – sakė Šventasis Tėvas. Priminęs, jog daugelyje valstybių religijos laisvė iki šiol nėra pakankamai efektyviai ir adekvačiai pripažinta, jis minėtoje kalboje priminė religijos laisvės klausimui skirtą II Vatikano Susirinkimo deklaraciją „Dignitatis humanae“, kurioje labai aiškiai nurodyta, kad šiai laisvei ne tik turi būti suteikta efektyvi konstitucinė garantija, bet ir realiai rodoma pagarba „aukščiausiai žmogaus teisei ir pareigai laisvai vesti religinį gyvenimą visuomenėje“.

Nors savo inauguracinėje kalboje prezidentas Dž.Bušas religijos laisvės klausimo išsamiau nesvarstė, tačiau sekmadienį prieš inauguraciją, sausio 16-ąją, buvo paskelbęs Jungtinėse Valstijose religijos laisvės diena ir pakvietęs tautiečius pasvarstyti, kaip šią didžiąją teisę geriau išsaugoti ateities kartoms. Jis priminė konstitucijos garantuojamos religijos laisvės svarbą valstybės stabilumui, taip pat sveikintiną tikinčių žmonių indėlį šalies gerovei. „Išlaikydami pliuralistinės visuomenės gyvybingumą, mes toliau dirbsime, kad būtų užtikrintas tikėjimu grindžiamų organizacijų ir visų tikinčiųjų lygiateisiškumas“, – pabrėžė ta proga paskelbtoje proklamacijoje Dž.Bušas, kuris taip pat akcentavo Jungtinių Valstijų įsipareigojimą siekti religijos laisvės visame pasaulyje.

Šią prezidento nuostatą patvirtino ir buvęs JAV ambasadorius Vatikane (dabar jis paskirtas ministru į naująją šalies vyriausybę) Džimas Nikolsonas, kuris gruodžio pradžioje Romoje buvo suorganizavęs tarptautinę konferenciją tema „Religijos laisvė – žmogiškojo orumo kertinis akmuo“. Tuomet, davęs interviu katalikų žinių agentūrai „Zenit“, Dž.Nikolsonas priminė prezidento Dž. Bušo žodžius, kad religijos laisvė yra žmogiškosios sielos pirmoji laisvė. Jis pabrėžė, kad nuo Džordžo Vašingtono laikų Jungtinės Valstijos gina laisvę visame pasaulyje ir kad religijos laisvės įtvirtinimas yra tapęs esminiu šalies užsienio politikos elementu.

Tai susiję ir su JAV istorija, nes valstybę kūrusias pirmąsias imigrantų kartas kaip tik sudarė žmonės, kurie kėlėsi iš Europos į kitą Atlanto pusę norėdami išvengti persekiojimų dėl tikėjimo. Tai priminė Šventasis Tėvas vieno savo vizitų į Jungtines valstijas metu, kai 1987 metais kalbėjosi su jį priėmusiu tuometiniu prezidentu Ronaldu Reiganu, kad „iš pat pradžių Amerikoje laisvė daug prisidėjo prie gerai sutvarkytos visuomenės formavimo ir taikaus gyvenimo kūrimo“. Dabar yra svarbu, kad Šventasis Sostas ir Jungtinės Valstijos aktyviai bendradarbiautų toliau tiek vesdamos dialogą su atskiromis religijos laisvę pažeidinėjančiomis šalimis, tiek atitinkamuose tarptautiniuose forumuose, kad būtų skatinami tolerantiškumas ir pagarba tikėjimui.

Ištikimybė gyvybės kultūros principams

Gyvybės gynėjai Jungtinėse Valstijose, prezidento rinkimų kampanijoje aktyviai palaikę Dž.Bušą, viliasi, kad ir antrojoje savo kadencijoje prezidentas liks ištikimas gyvybės kultūros principams. Kaip tik sausio mėnesį, kai masinėmis protesto akcijomis buvo minima 1973 metais JAV legalizuoto aborto sukaktis, pasirodė nemažai publikacijų, raginančių prezidentą Dž.Bušą naujomis įstatyminėmis iniciatyvomis stengtis dar labiau suvaržyti negimusios gyvybės naikinimą. Buvo prisiminta, kad per praėjusius 32 metus, kai buvo legalizuotas abortas, 45,5 milijono Amerikos negimusių vaikų gyvybės buvo paaukotos savanaudiškumo, hedonizmo ir asmeninio patogumo stabams. Vadinasi, pastaruosius tris dešimtmečius šis baisusis infanticidas kiekvieną dieną pasiglemžia daugiau kaip po keturis tūkstančius gyvybių.

Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, kai minimos Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir nacių lagerių išvadavimo 60-osios metinės, JAV gyvybės gynėjai primena, jog abortų industrija Amerikoje sunaikino septynis kartus daugiau nekaltų kūdikių, nei Adolfas Hitleris ir jo parankiniai žydų, vykdydami savo baisiąją galutinio sprendimo politiką. Tada pasaulis susivienijo, kad sutriuškintų nacizmą, o abortų nešamas ir dangaus keršto besišaukiantis blogis tęsiamas visame pasaulyje.

Už šio ir panašaus bejėgės žmogiškosios gyvybės naikinimo verslo plėtrą – paradoksaliu būdu, pavyzdžiui, pokomunistinės Rytų Europos šalyse kartais suvienijančią komunistinės nomenklatūros ir tremtinių atžalas, socialistus ir konservatorius – yra atsakinga ne tik radikaliojo feminizmo ideologija, kuri, naudodama veterinarijos sąvokas, kalba apie „reprodukcijos“, „dirbtinio apvaisinimo“ ar „veislės gerinimo“ teises, bet ir, žinoma, meilė pinigams, kuri dažnai yra visokio blogio šaltinis. Štai žinoma „abortų teisių“ skatintoja Planuotos tėvystės organizacija vien tik praėjusiais 2004 metais JAV savo „šeimos klinikose“ atliko beveik 250 tūkstančių chirurginių abortų, už juos gaudama daugiau kaip 100 milijonų dolerių pelną.

Sausio 24 dieną, kreipdamasis į šimtatūkstantinio Gyvybės žygio Vašingtone dalyvius, – šia eisena JAV sostinės gatvėmis kasmet gyvybės gynėjai prisimena aborto legalizavimo metines, – prezidentas Dž.Bušas užtikrino, kad jo vyriausybė ir toliau darbuosis dėl gyvybės kultūros įtvirtinimo, „kultūros, kuri saugo labiausiai nekaltuosius tarp mūsų, tuos, kurie neturi balso“. Jis priminė, kad praėjusios kadencijos laikotarpiu respublikonų daugumą turinčiame Kongrese buvo priimti keturi gyvybę ginantys įstatymai – dėl vėlyvojo aborto uždraudimo; kūdikių, kurie gimsta, nepaisant bandymo daryti abortus, apsaugos; gynimo teisių tų medikų, kurie vadovaujasi sąžine ir atsisako daryti abortus; pasikėsinimo į nėščią motiną teisinio prilyginimo pasikėsinimui į du asmenis, – kuriuos jis tuoj pat patvirtino savo parašais.

Taip pat nurodydamas į tam tikras pastangas gauti federalinį finansavimą žmogaus embrionų „terapiniam“ klonavimui bei kamieninių ląstelių tyrimams, prezidentas Dž.Bušas sakė, jog „nesankcionuos gyvybės kūrimo tik tam, kad ji vėl būtų sunaikinta“. JAV vadovaujama vyriausybė pasirengusi remti medicinos mokslą, bet reikia užtikrinti, kad jis laikytųsi aukščiausių etinių ir žmogiškąjį orumą gerbiančių vertybių. Padrąsindamas gyvybės gynėjus maldai bei kitų visuomenės narių įtikinimui „dėl mūsų bendro teisingo reikalo“, prezidentas priminė, jog „gyvybės kultūra negali būti palaikoma vien tik įstatymų keitimu“. Mums reikia pirmiausia pakeisti širdis, kad visus vienytų pareigos ginti silpnąjį supratimas.

© 2005 "XXI amžius"