Atnaujintas 2005 vasario 4 d.
Nr.10
(1311)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Telšių vargonininkams atminti

Žinių apie Lietuvos vargonininkus yra daug, tačiau išleistų knygų – mažai. Šie senieji muzikai buvo ne tik atgimimo šaukliai, su bažnyčių chorais ir lietuviškomis dainomis beldęsi į tautinį sąmoningumą bepametantį valstietį ar miesto inteligentą, bet ir nelengvą darbą dirbantys inteligentai. Rašydamas knygą „Vargonininkai“ (išleista 2001 m. leidyklos „Naujas lankas“) susipažinau su įžymiųjų muzikų biografijomis, jų klajonėmis per Lietuvos parapijas. Štai iš Žemaičių Kalvarijos kilęs vargonininkas Ferdinandas Jonauskas (1904-1990) tarsi Palangos Juzė per savo šešiasdešimties metų darbą praėjo net 33 parapijas, ten ne tik vadovavo bažnytiniams chorams, bet dirbo vietos mokyklų muzikos mokytoju, rengė viešus muzikos ir dramos vakarus. Tada dar trūko muzikinės literatūros, gerų instrumentų remonto meistrų, o sovietiniais metais vargonininko darbas buvo prilygintas jei ne kenkimui santvarkai, tai bent jau veltėdžiavimui.

Visa tai prisiminiau skaitydamas pernai išėjusią vargonininko Adolfo Lukošiaus knygą „XX a. Telšių vargonininkai“ (leidėjas - autorius, spausdino spaustuvė „Spaudos lankas“, 2004 m.). Solidus leidinys yra gausiai iliustruotas, kietais viršeliais, beveik 200 puslapių apimties.

Knygoje plėtotos dvi temos: rašoma apie visus Telšių Katedros vargonininkus nuo XX a. pradžios ir apie kartų autoriaus patyrimą sovietiniais metais, kai bažnyčių vargonininkai buvo persekiojami, ujami ir šantažuojami.

Autorius yra gimęs Skiržemės kaime, esančiame dešimt kilometrų nuo Vainuto. Kaimas priklausė Sartininkų parapijai, nes kaime bažnyčios ar koplyčios nebuvo, lygiai kaip ir kapinaičių. Sartininkuose buvo ne tik katalikų, bet ir liuteronų bažnytėlės, tačiau žmonės buvo panašūs: šventė sekmadienius, meldėsi bažnytėlėse. Dar 1852 m. rugpjūčio 27 d. Sartininkuose, iš anksto nepranešęs, kad jo vizitui nebūtų pasiruošta, lankėsi Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (vyskupavo 1849-1875 metais). Po ketverių metų vyskupas vėl pasirodė bažnytkaimyje. Džiaugėsi vysk. M. Valančius, kad kaimo žmonės pamaldūs ir vykdo visus Dešimt Dievo įsakymų.

„Grįžę iš pamaldų ir papietavę ūkininkai dažnai išeidavo apžiūrėti savo laukų, pasikalbėti su kaimynais. Vieną tokį sekmadienį mano senelis parėjo labai nusiminęs ir sukrėstas : „Turbūt svieto pabaiga netoli – Jakštas sekmadienį šieną veža“. Tiek tepasakė jis tada, o Europoje jau tvenkėsi Antrojo pasaulinio karo debesys…“

Paskui atėjo sovietmetis, kai ne tik dirbti sekmadieniais, bet ir vogti, meluoti žmonės buvo pripratinti. Prasidėjo artimųjų laidojimai su varžytuvėmis, kas didesniu būriu bus palydimas, kieno vainikų šermenyse daugiau. Tik malda jau buvo samdyta…

A.Lukošius pasirinko muziko kelią. Mokėsi Tauragės, vėliau - Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokyklose, Klaipėdos konservatorijoje. Studijuodamas neapleido vargonininko darbo: savaitgaliais grojo ne tik Sartininkų, bet ir Karklėnų, Pašilės, Kražių, Varnių bažnyčiose.

Baigęs mokslus, Adolfas pradėjo dirbti Telšių Anulėnų kultūros namuose. Su šeima gyveno samdytame bute, tačiau ne dėl uždarbio pradėjo vargonininkauti Šačių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, vėliau – Luokėje, kol atsidūrė Telšių Katedroje. Žinoma, neišvengė valdžios teroro, grasinimų… Iš valdiško darbo buvo išguitas su pagraudenimais, kad sovietinis žmogus neturi būti prietarų supančiotas.

Kita, didesnioji knygos dalis yra apie Telšių Katedrą ir jos vargonininkus, pradedant XX a. pradžia. Čia vargonininkavo iškilūs muzikai, tarp kurių buvo kompozitorius Albinas Jasenauskas, Alvydas Šeduikis, Aldona Šeduikienė, Ferdinandas Jonauskas. Knygos autorius surikiavo į eilę 32 muzikus! Vietos knygoje užteko Šv. Cecilijos draugijos, chorų aprašymams, vyskupams Vincentui Borisevičiui (1887-1946), Jonui Kauneckui.

Nepaisant kai kurių netobulumų, kurių kaip neesminių nenoriu minėti, A.Lukošius atliko naudingą darbą įamžindamas Telšių Katedros muzikus, kas yra sektina kitų vyskupijų istorikams. Juo labiau kad laikas bėga, o apie anų laikų Bažnyčios žmones valdžios archyvuose nieko nerasi. Daug ką tenka nustatyti iš liudytojų pasakojimų. Todėl su dėkingumu turėtume sutikti kiekvieną tokio turinio knygos pasirodymą, juo labiau kad šios rėmėjai buvo ne valstybinės institucijos, o Žemaičių kultūros draugija, Žemaičių bendruomenės fondas, Krikščionių demokratų partija, UAB „Tela“ ir VĮ „Telšių miškų urėdija“ bei Telšių rajono savivaldybė.

Stanislovas ABROMAVIČIUS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija