Atnaujintas 2005 vasario 4 d.
Nr.10
(1311)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Ką pagerbsime

Dėl Antrojo pasaulinio karo baigties 60-mečio minėjimo Maskvoje

1940 metų birželį SSRS okupavo Lietuvą ir jau liepos mėnesį pradėjo naikinti valstybės tarnautojus, partijų ir visuomeninių organizacijų vadovus bei aktyvistus. Bolševikinis teroras paskatino rezistencinių organizacijų Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) įsikūrimą. Šios organizacijos, pasitelkusios kariškius, rengė sukilimą prieš okupantus. Čekistai ypač žiauriai susidorodavo su besipriešinančiaisiais okupacijai. Vilniaus sukilimo komitetą drauge su majoru V. Bulvičiumi sušaudė birželio pradžioje. Tuoj pat surengė masinį Lietuvos inteligentijos trėmimą į Sibirą. Ypač žiauriai nukankino Telšių kalėjimo pasipriešinimo dalyvius Rainių miškelyje, masines žudynes įvykdė Pravieniškėse, Červenėje ir kt.

LAF ir LLKS vadovaujamos struktūros 1941 m. birželio 23 d. sukilo prieš bolševikinę santvarką, atkūrė Nepriklausomos Lietuvos valstybę ir sudarė Laikinąją vyriausybę. Tačiau vokiškieji okupantai jau rugpjūčio mėnesį ją išvaikė ir įvedė okupacinį režimą.

Bolševikinės okupacijos metu įsikūrusios rezistencinės LAF ir LLKS organizacijos toliau tęsė antinacinį pasipriešinimą. Organizavosi kiti rezistentai: Lietuvos frontas (LF), Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK), karinė – Lietuvos laisvės armija (LLA). Lietuvos teritorija buvo suskirstyta į Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Panevėžio apygardas su politiniais ir kariniais vadovais, kurie vykdė aktyvią antinacinę veiklą. Ypač reikšminga propaganda buvo vykdoma per tų organizacijų laikraščius: „Į laisvę“, „Nepriklausoma Lietuva“, „Laisvės kovotojas“, „Lietuviški atgarsiai“. Jie agitavo prieš holokaustą, nacių mobilizacijas ir reicho darbo tarnybą, lietuvių SS legiono sudarymą, smerkė kolaborantus ir išdavikus. Žmonės laukdavo, ką pasakys pogrindžio spauda, ir elgėsi taip, kaip ji patarė.

Naciai savo ruožtu slopino lietuvių tautos pasipriešinimą: uždarė universitetus, suėmė jų profesorius ir kt. Žymius inteligentus išsiuntė į koncentracijos stovyklas, siautėjo SS daliniai, jaunuolius gaudė ir varė į Vokietiją priverstiniams darbams. Rezistentus tiesiog šaudė, degino ištisus kaimus.

Rezistentai, matydami neišvengiamą nacių Vokietijos žlugimą, rengė Lietuvos išlaisvinimą karinėmis pajėgomis. Mėginta išlaikyti karinius dalinius, įsteigiant LAD (Lietuvos apsaugos dalys), gen. P.Plechavičius organizavo Vietinę rinktinę, kiti – Tėvynės apsaugos rinktinę. Visos šios pastangos žlugo. Realiausia karinė struktūra, galinti pasipriešinti antrajai bolševikinei okupacijai, buvo LLA įkūrus dar penktą Telšių apygardą. Praėjus frontui, daugiausia išliko žemutinių grandžių veikiantis sektorius (VS), būriai su ginkluote ir slėptuvėmis. Ši struktūra persiformavo į rinktines, apygardas, sritis ir 1949 metais buvo įkurta centrinė vadovybė - LLKS (Lietuvos laisvės kovos sąjūdis) Taryba.

Antroji bolševikinė okupacija prasidėjo jaunimo mobilizavimu frontui. Nepaklususieji buvo šaudomi vietoje. Per siautimus – deginami kaimai su žmonėmis. Tai Klepočiai, Burbinė, Klaibūnai ir kt. Tokios akcijos vyko kiekviename valsčiuje. 165 Lietuvos miestuose ir miesteliuose buvo išdėstyti garnizonai po 150 rusų armijos karių. Bendras jų skaičius siekė 25 tūkstančius. Lietuvos gyventojai buvo išstumti už įstatymo ribos. Jie buvo plėšiami, terorizuojami, šaudomi. LLA struktūros, kuriose susitelkė dešimtys tūkstančių jaunuolių, nors ir prastai ginkluotos, priešinosi bolševikų savivalei ir terorui, stengdamosi apginti savo laisvę ir tautos orumą. Mūšiai tarp bolševikinių garnizonų ir jiems talkinusių reguliarios kariuomenės dalinių vyko nuolat ir visoje Lietuvos teritorijoje. 1945 metų pabaigoje bolševikinių ordų ataskaitose įvardyti 9777 mūšiuose žuvę partizanai. Lietuvos karas su nurodytais garnizonais tęsėsi beveik dešimtmetį ir 1953 metų pabaigoje pateiktoje okupacinės kariuomenės ataskaitoje nurodyta, kad nuo antrosios okupacijos pradžios iki tol sunaikinta 20101 partizanas. Arba paprasčiau, kiekvienas okupanto kareivis sunaikino po vieną lietuvį. Faktiškai Lietuvos karas, kai nuolat vyko karinės operacijos mūsų šalies teritorijoje, tęsėsi iki 1954 metų. Tačiau ir tuomet Lietuvos karas nesibaigė, nes okupacija tęsėsi.

Lietuvos karo metu vyko ne tik mūšiai su okupacine armija, pastaroji masiškai naikino lietuvių tautą. Per tą laiką įvyko 19 trėmimo akcijų, per kurias iš Lietuvos buvo ištremta – 128985 asmenys. Per tą patį laiką suimta, įkalinta ir nutremta į gulagus 148590 asmenų. Iš jų daugiau nei trečdalis buvo sunaikinti Sibiro tremtyje ir gulaguose.

Bėgdami nuo bolševikinio siaubo, 1944 metais į Vakarus pasitraukė apie 500 tūkst. asmenų (lietuvių). Per abi okupacijas nukentėjo arba buvo sunaikinti daugiau nei trečdalis Lietuvos piliečių.

Per dešimtmečius po realių karinių operacijų pabaigos vyko lietuvių tautos rezistencija prieš bolševikus, panaši į propagandinę antinacinę rezistenciją.

Atgimimas ir Sąjūdis vėl pažadino bolševikinį žvėrį, ir ne tik čekistai, bet ir reguliari kariuomenė patrankomis ir tankų vikšrais traiškė Lietuvos žmones. Mūsiškiai žuvo prie televizijos bokšto, Aukščiausiosios Tarybos, Medininkuose. Galiausiai apgynėme mūsų laisvę. Palikę žuvusiųjų artimiesiems ir mums skausmą. Dar yra gyvų karių savanorių, kurie grūmėsi mūšio lauke su bolševikais, menančių žuvusius kovų brolius, dar tūkstančiai gyvųjų, praėjusių gulagus ir tremtį. Jie su pagarba mini savo žuvusius kovos draugus ir su panieka – klastingą priešą.

Tad kuriuos pagerbsim karo baigties 60-mečio proga? Ar tuos, kurie lietuvius degino gyvus, Rainiuose lupo skalpus, šaudė į mus mūšio lauke, traiškė tankų vikšrais ir iš pasalų žudė Medininkuose? Kuriuos reikėtų pagerbti, Lietuvos Prezidente?

Petras GIRDZIJAUSKAS

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija