Atnaujintas 2005 vasario 15 d.
Nr.13
(1314)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Aušvico tragedija Bažnyčios požiūriu

Mindaugas BUIKA

Britų karys kalbasi
su buvusiu Belzeno
koncentracijos stovyklos
kaliniu. Fotografuota
1945 metais

Spygliuota tvora
prie Aušvico
koncentracijos stovyklos
EPA-ELTA nuotraukos

Kartu su visa tarptautine bendruomene Katalikų Bažnyčios vadovai sausio pabaigoje dalyvavo minint Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu veikusių nacių mirties lagerių išvadavimo 60-ąsias metines. Šie renginiai pirmiausia buvo skirti prisiminti nacių okupuotoje Lenkijoje veikusio didžiausio Aušvico lagerio tragediją, kurią sovietų kariai išvadavo 1945 m. sausio 27 d. Aušvico dujų kamerose bei nuo kitokių kankinimų, bado ar ligų žuvo daugiau kaip milijonas žydų. Tarp kitų didesnių šio lagerio aukų grupių buvo lenkai (75 tūkst.), čigonai (20 tūkst.) ir sovietų karo belaisviai (15 tūkst.).

„Gėdinga dėmė žmonijos istorijoje ir visų sąžinėje“

Sausio 24 dieną kalbėdamas Aušvico išvadavimui paminėti surengtoje Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos specialioje sesijoje Niujorke, Šventojo Sosto nuncijus arkivyskupas Čelestinas Miljorė pažymėjo, jog tai tinkama proga prisiminti, kad už tą daugybę aukų pirmiausia atsakinga „nežmoniška politinė vizija, kuri buvo grindžiama ekstremistine ideologija“. Taip pat būtina pabrėžti politinės valios poreikį, kad toks siaubas daugiau nepasikartotų, ir tam turi pasitarnauti esamų tarptautinių struktūrų (pavyzdžiui, tos pačios Jungtinių Tautų Organizacijos) budrumas ir atsakomybė galimai prevencijai.

Nacių „politinė ir socialinė inžinerija“, pasiekusi didžiulį mastą su iš anksto apgalvotu brutalumu, buvo nukreipta į du naikinimo tikslus: neva „netinkamų visuomenei“ žydų, slavų, čigonų, neįgaliųjų, homoseksualų, taip pat tų politinių ar religinių veikėjų bei privačių asmenų, kurie „žodžiais ir darbais“ priešinosi totalitariniam režimui. Šiems asmenims buvo sukurtos tokios nelaisvės ir išnaudojimo sąlygos, kurios paneigė jų esminį žmogiškąjį orumą ir bet kokį egzistencijos padorumą. Bet pirmiausia Aušvico ir panašūs nacių mirties lageriai liudija apie pavyzdžio neturimą sumanymą „sistemiškai išnaikinti visą tautą, žydų tautą“, pabrėžė arkivyskupas Č.Miljorė.

Jis priminė, kad Šventasis Sostas daugelį kartų išreiškė liūdesį dėl šio žydų kentėjimo, kuris žinomas Šoa (arba holokausto) vardu. Tai galima vadinti vienu tamsiausių praėjusio XX amžiaus aspektų, kuris „lieka gėdinga dėme žmonijos istorijoje ir visų sąžinėje“. Arkivyskupas priminė popiežiaus Jono Pauliaus II pastabą, kai jis 1979 metais apsilankė Aušvico mirties lageryje, kad čia nukankintų žmonių šauksmas yra svarbiausias raginimas kurti geresnį pasaulį, grindžiamą Visuotine žmogaus teisių deklaracija.

Kita vertus, nors nacių nusikaltimai savo sukrečiamu poveikiu primena žmogaus gebėjimą daryti absoliutų blogį, - tą parodė ir kitos praėjusio amžiaus katastrofos, pavyzdžiui, komunizmo nusikaltimai, – tačiau reikia visuomet žinoti, kad žmogus taip pat geba atsiduoti didžiajam gėriui, aukai ir altruizmui. Apie tai kalba „pasaulio teisuolių“ liudijimai, kai jie, nepaisydami didžiulio pavojaus, o kartais savo gyvybės kaina, gelbėjo nacių persekiojamus žydus Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu. Arkivyskupas Č.Miljorė taip pat priminė, kad neseniai Pietryčių Aziją nusiaubus cunamio katastrofai „žmonės atskleidė geriausią visuomenės pusę“, parodydami solidarumą ir broliškumą nukentėjusiems pasaulio regionams.

Žmogaus gebėjimą didžiajam gėriui iškelia ir sutvirtina auklėjimo pastangos, morale paremtas vadovavimas ir dvasinio aspekto pabrėžimas. Todėl proga paminėti nacių mirties lagerių išvadavimo 60-ąsias metines kartu turi tapti atnaujintu įsipareigojimu kovoti su visu „arogantiško politinio ekstremizmo ir socialinės inžinerijos blogiu“, kad būtų sukurtas saugesnis ir sveikesnis pasaulis visų žmonių gyvenimui. Visi geros valios vyrai ir moterys, tardami „niekada daugiau“ tokiems nusikaltimams, kuriuos įvykdė naciai, turi būti pajėgūs politinės valios pagalba sukaupti žmonijos moralinius ir dvasinius resursus „gyvybės apsaugai ir taikos skatinimui“ pasaulyje.

Popiežius pabrėžia nepakantumą nežmoniškoms ideologijoms

Su popiežiaus Jono Pauliaus II kreipimusi Aušvico mirties lagerio išvadavimo 60-ųjų metinių proga sausio 27 dieną pačiame Aušvice vykusio minėjimo dalyvius supažindino Šventajam Tėvui atstovavęs Paryžiaus arkivyskupas kardinolas Žanas Mari Liustižė. Šio 78 metų ganytojo, užaugusio iš Lenkijos į Prancūziją emigravusių žydų šeimoje, motina ir kelios dešimtys giminaičių savo gyvybes prarado Aušvico lageryje Antrojo pasaulinio karo metu. Naciams okupavus Prancūziją, jis kartu su seserimi prieglaudą rado katalikiškoje prancūzų šeimoje ir, sulaukęs keturiolikos metų, atsivertė į katalikybę, Aarono vardą pakeisdamas į krikšto metu gautą Žano Mari.

Kardinolo Ž.Liustižė perskaitytame laiške popiežius Jonas Paulius II tai, kas atsitiko Aušvice, vadina „užprogramuotos neapykantos tragišku vaisiumi“ ir pažymi, kad mes visada turime prisiminti tuos milijonus žmonių, „kurie be kaltės buvo priversti kentėti nežmoniškas kančias ir būti sunaikinti dujų kamerose bei krematoriumuose“. Kreipimesi Šventasis Tėvas dalijasi prisiminimais iš savo apsilankymo Aušvice 1979 metais, kai jis sustodavo prie paminklų aukoms, kuriuose įrašai padaryti įvairiomis kalbomis, šitaip liudydami apie čia įkalintų žmonių įvairią tautinę priklausomybę.

Jonas Paulius II sustodavo ilgiau prie įrašų hebrajų kalba, susimąstydamas, kad tų nužudytų žmonių pirmtakas Abraomas buvo ir krikščionių tikėjimo tėvas. „Šie žmonės, kurie iš Dievo gavo įsakymą „Nežudyk!“, patys patyrė, ką reiškia būti žudomam“. Popiežius pabrėžia, kad niekas negali praeiti pro tuos užrašus abejingai ir likti abejingi holokausto tragedijai.

„Nacių bandymas sistemiškai sunaikinti visą tautą krenta kaip šešėlis ant Europos ir pasaulio istorijos, - tvirtina Šventasis Tėvas. –Tegul tai būna perspėjimas šiandienai ir ateičiai, kad niekada neturi būti nuolaidų ideologijoms, kurios pateisina žmogiškojo orumo sutrypimą pasiremdamos rasiniais, odos spalvos, kalbos ar religijos skirtumais“.

Pastarąjį perspėjimą Popiežius pirmiausia skiria tiems, kurie yra persiėmę fanatizmu ir vykdo teroristinius išpuolius vardan religijos, ką dažnai galima pastebėti ypač Artimuosiuose Rytuose. Būtent šios mintys vyravo Jonui Pauliui II meldžiantis Vašem holokausto memoriale ir prie Raudų sienos Jeruzalėje per jubiliejui skirtą piligrimystę į Šventąją Žemę 2000 metais.

Laiške Aušvico mirties lagerio išvadavimo minėjimo dalyviams Popiežius prisimena ant aukų kapų matytus įrašus rusų kalba ir pažymi, jog nors Sovietų Sąjunga vaidino gana prieštaringą vaidmenį Antrajame pasauliniame kare, „tačiau negalima užmiršti, kad jame rusai prarado daugiausia žmonių gyvybių“. Jonas Paulius II taip pat pastebėjo, jog čigonai pagal Hitlerio planą buvo pasmerkti visiškam išnaikinimui, todėl jų aukos Aušvice irgi negalima užmiršti. Pagaliau kalbėdamas apie įrašus savo gimtąja lenkų kalba, Šventasis Tėvas pažymi, kad lenkų kentėjimai okupacijos sąlygomis ženklino dar vieną jų ilgaamžės kovos etapą už vietą tarp laisvų Europos tautų.

Deja, sudėjusi didelę auką dėl Europos išvadavimo nuo pasibjaurėtinos nacių ideologijos, Lenkija – kaip, beje, ir kitos Rytų Europos šalys – „buvo parduota į vergiją kitos žiaurios ideologijos: sovietinio komunizmo“, teigė Jonas Paulius II, kuris didelę savo gyvenimo dalį kaip tik praleido nacių ir komunistų režimų gniaužtuose. Džiaugdamasis ir dėkodamas Dievui, kad po atkaklių pastangų Lenkija dabar „užima prideramą vietą Europos žemėlapyje“, Popiežius reiškia viltį, kad jo tėvynės „tragiška istorinė patirtis taps patikrintu šaltiniu visų europiečių dvasiniam praturtinimui“.

Meilės spindulys neapsakomo blogio aplinkoje

Rašydamas apie Aušvico aukas, Jonas Paulius II taip pat primena, kad tokioje neapsakomo blogio ir kančių aplinkoje „taip pat buvo herojiškų atsidavimo gėriui pavyzdžių“. Šie asmenys, nors ir patirdami kentėjimus, liko dvasiškai laisvi ir buvo pasirengę „rodyti meilę ne tik kitiems kaliniams, bet ir savo kankintojams“. Jie tai darė iš meilės Dievui ir žmogui, vadovaudamiesi aukščiausiomis dvasinėmis vertybėmis. Jų elgesys buvo aiškus Evangelijos tiesos liudijimas: „net jeigu žmogus gali būti blogas, kartais be galo blogas, pats blogis niekada neturi paskutinio žodžio“, tvirtino Šventasis Tėvas. Taigi net pačioje kentėjimų bedugnėje meilė gali triumfuoti, ir toks meilės liudijimas Aušvice taip pat niekada negali būti pamirštas.

Apie vieną tokią didžiosios meilės artimui liudytoją, Aušvico kalinę vokietę vienuolę seserį Angelą Auč, kuri žuvo 1944 m. gruodžio 23 d., neseniai pranešė Vokietijos katalikų spauda. Apie šią vienuolę, vadintą „Aušvico angelu“, viena lagerio nelaisvėje buvusi žydė gydytoja rašė: „Į šį beprotnamį Angela atėjo kaip aušros šypsena, kaip saulės spindulių švytėjimas. Baisaus vargo jūroje ji buvo kaip švelnumo ir paguodos sala“. Perkelta iš Ravensbriuko koncentracijos lagerio į Aušvicą, sesuo Angela kuo galėdama padėjo kitiems kaliniams. Radikaliai atmetusi nacionalsocializmą, dėl ko ji prieš ketverius metus buvo nacių įkalinta, sesuo Angela realiai įgyvendino jos Švč.Trejybės kongregacijos charizmą: pagelbėti nelaisvėje atsidūrusiems žmonėms. Dėl to ji ir paaukojo savo gyvybę.

Gimusi 1900 m. kovo 26 d. Vestfalijos žemėje, Riolenkene, septynių vaikų neturtingoje šeimoje, ji iš pat pradžių galėjo patirti, kas yra vargas. Kad padėtų tėvams, Angela jau ankstyvoje jaunystėje įsidarbino tarnaite, vėliau dirbo prekybininke drabužių parduotuvėje. Ieškodama gilesnės gyvenimo prasmės aktyviai dalyvavo katalikų pasauliečių veikloje, kur ir pajuto dvasinį pašaukimą. 1933 metais įstojo į vienuolinę bendruomenę Mioce (Tirolio sritis Austrijoje) ir po penkerių metų davė amžinuosius įžadus.

1938-ieji – lemtingieji metai Austrijai: šalyje įsiviešpatavo nacionalsocializmas, kuris darė įtaką ir sesers Angelos gyvenimui. Naciai ne kartą bandė nusiaubti Mioco vienuolyną, ir seserys turėjo iš paskutiniųjų gintis. „Hitleris yra rykštė visai Europai“, - viešai reiškė savo nuomonę drąsioji vienuolė apie naujuosius laikus. Už „fiurerio įžeidimą ir kenkimą šalies pajėgumui“ ji 1940 metų rugpjūtį buvo uždaryta į Ravenbriuko lagerio politinių kalinių barakus. Jau ten būdama ji kuo galėdama stengėsi padėti nelaisvę kenčiantiems žmonėms. 1942 metais buvo perkelta į Aušvicą, kur tęsė šią tarnystę dirbdama vietos ligoninėje, skalbykloje, virtuvėje. Kaliniams buvo tikra palaima, kai sesuo Angela duodavo didesnį maisto davinį, surasdavo papildomo muilo nusiprausti, visai nusilpusius žmones paslėpdavo skalbykloje, kur jie galėdavo atsigauti. Garbingą „Aušvico angelo“ vardą vienuolė tikrai užsitarnavo savo gyvenimu ir tarnyste.

Sesuo Angela mirė šv.Kalėdų išvakarėse, patyrusi širdies infarktą, kai lagerį bombardavo amerikiečių aviacija. Tuoj po mirties, kaip ir kitų nukankintų kalinių, jos kūnas buvo sudegintas krematoriume. 1990 metų kovą tuometis Austrijos sostinės arkivyskupas kardinolas Hansas Hermanas Groeris pradėjo sesers Angelos beatifikacijos procesą. Po poros metų parengta bylos medžiaga buvo perduota į Romą tolesniam tyrimui.

Vokiečių vyskupai kalba apie „ilgą apsivalymo kelią“

Sausio 25 dieną paskelbtame specialiame pareiškime Vokietijos vyskupų konferencija pripažįsta, kad Aušvico skausmas likęs iki šiol, net ir praėjus 60 metų po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Toje mirties lagerio baisybėje vokiečiai daugiausia prisimenami kaip nusikaltėliai, ir tai juos skiria nuo kitų čia buvusių tautų atstovų, kurie tapo kankinystės aukomis. Kartu ganytojai turi vilties, kad dabar ir ateityje bendras tos baisios nelaimės minėjimas suartins ir sutaikys lenkus ir vokiečius, žydus ir krikščionis.

„Mūsų tautai prireikė daug laiko prisiimti atsakomybę už baisiuosius nusikaltimus, kurie buvo įvykdyti vokiečių ir jų vardu, - atvirai rašo ganytojai. – Netgi šiandien veikia mechanizmai, kurie naudojami atsiriboti nuo jų“. Ir nors tai tiesa, kad kolektyvinės kaltės visai tautai priskirti negalima, vis dėlto „taip pat yra tiesa, kad asmeniškai kaltų vokiečių skaičius yra didesnis nei tų asmenų, kurie yra pasirengę išpažinti savo bendrą atsakomybę“.

Tačiau kalti ne tik tikrieji žudikai ir tuometiniai nacistinės Vokietijos politiniai vadovai, bet tam tikra atsakomybė tenka „simpatikams bei tiems, kurie nenorėjo viso to matyti“. Vokiečių vyskupai teigia labai gerai suprantantys, „kokį spaudimą patyrė tuomet gyventojai“, taip pat kokį mastą buvo įgijusi valstybinė dezinformacija bei veiksmingi bauginimo metodai. „Vis dėlto iš mūsų tautos laukiama, kad ji pripažintų, jog Aušvicas tapo įmanomas dėl to, kad tik nedaugelis turėjo drąsos tam pasipriešinti“, - nurodo ganytojai.

Jie taip pat vėl iškelia klausimą dėl Vokietijos Bažnyčios dalies atsakomybės už tai, kas įvyko, ypač pripažįstant „ilgai gyvavusią antijudaizmo tradiciją tarp krikščionių ir mūsų Bažnyčioje“. Vyskupai svarsto ir sovietinės Raudonosios armijos vaidmenį Aušvico išvadavime, kartu pažymėdami, jog Vokietijos užkariavimas atnešė sunkias pasekmes vietos gyventojams. Ganytojai pabrėžia, jog sovietų karių veiksmus reikėtų vertinti „ne tik kaip teisingą kovą prieš Hitlerį, bet ir kaip dalyvavimą Stalino nusikaltimuose“. Jie kartu pripažįsta nuopelnus rusų, baltarusių ir ukrainiečių karių, „be kurių pralieto kraujo nebūtų sustabdytos žudynės Aušvice“.

Pareiškimo pabaigoje Vokietijos vyskupų konferencijos nariai primena popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius, pasakytus 2000 jubiliejinių metų Atgailos dieną, kovo 12-ąją: „Melskime, jog, prisimindami Izraelio tautos istorijoje patirtas kančias, krikščionys sugebėtų pripažinti, kad nemažai jų nusidėjo prieš Sandoros ir palaiminimų tautą, ir taip apvalytų savo širdis“. Šie Šventojo Tėvo žodžiai, kaip ir 2000 metų piligrimystė į Šventąją Žemę bei kitos pastangos gerinti santykius su judaizmu, „ tapo atsinaujinimo šaltiniu“, drąsinančiu Bažnyčią ieškoti bendrų kelių su mūsų „vyresniaisiais broliais tikėjime“.

„Taip pat ir Aušvico prisiminimas skatina mus vėl klausti pačių savęs, kiek giliai Vokietija ir Europa pasimokė iš šios katastrofos, peržengusios visas ribas“, - teigia vokiečių ganytojai, nurodydami į vis dar gyvas antisemitizmo apraiškas, pastebimas taip pat ir Vokietijos žemėje. Pripažindami, kad dėl to „dar laukia ilgas apsivalymo ir pasiaiškinimo kelias“, jie yra dėkingi, jog pastaraisiais metais vis daugiau žydų išdrįsta atvykti į Vokietiją, ir tikisi, kad šis bendravimas padės abipusiai praturtinti tiek judėjus, tiek ir krikščionis, kartu garbinančius Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievą.

Tuo tarpu popiežius Jonas Paulius II savo kreipimesi Aušvico mirties lagerio išvadavimo 60-ųjų metinių proga, melsdamas Dievo gailestingumo visoms Antrojo pasaulinio karo aukoms, kartu prašė jų užtarimo, kad „mūsų pasauliui būtų suteikta taikos dovana“. Šventasis Tėvas taip pat pabrėžia, jog toliau nepailsdamas meldžiasi, kad įsivyrautų pagarba žmogaus orumui, teisei siekti tiesos laisvėje, laikymuisi moralės įstatymų ir vykdymui teisingumo nurodytų pareigų, kas vestų į žmogaus gyvenimo pilnatvę.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija