Atnaujintas 2005 vasario 15 d.
Nr.13
(1314)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Netekome poetės Elenos Mezginaitės

Poetė Elenos Mezginaitė
Kęstučio Vanago
(ELTA) nuotrauka

Vasario 9 dieną, eidama 64-uosius metus, mirė poetė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė Elena Mezginaitė. Ji gimė 1941 m. spalio 31 d. Rokiškio rajone, Petriškių kaime. 1966 metais Vilniaus universitete baigusi žurnalistiką apsigyveno Panevėžyje, čia sukūrė šeimą, užaugino dvi dukras ir visą laiką dirbo Panevėžio laikraščių redakcijose.

Eilėraščius Elena pradėjo rašyti dar mokykloje. Šešiolikmetės kūrybą spausdino Rokiškio rajoninis laikraštis, 1966 metais pluoštas jos eilių pasirodė „Jaunimo gretose“. Ankstyvuosiuose E. Mezginaitės eilėraščiuose ryškią gimtųjų laukų ir „tėviškės slenksčio“ poetizaciją vėliau išstūmė gyvenimo pilkumo, nerimo, grėsmės jausena, kuriai priešinosi „romantinis laimės lūkestis ir vidinis veržlumas“, yra pastebėjęs literatūros kritikas Vytautas Kubilius. Pirmoji poetės eilėraščių knyga „Vasarų vieškeliais“ pasirodė 1975-aisiais. Po septynerių metų ji išleido knygą „Skardis“, dar po septynerių - „Provincijos tango“. Paskutinioji E. Mezginaitės poezijos knyga „Šaltas ginklas“ pasirodė 1999-aisiais. Elenos poezija labai autentiška, tikra, grįsta aštriais likimo akmenimis. Ji kalbasi su skaitytoju be jokios egzaltacijos, o toje negarsioje šnekoje už paprastų žodžių dažnai slypi didelis, sudėtingas, neretai skaudus ir anaiptol nebanalus pasaulis. Ši kukli, draugiška kūrėja, aplink kurią telkėsi Panevėžio meno žmonės, organizavo ne vieną literatūrinį renginį, ypač visiems įsimintinas Aukštaitijos rajonų literatūrinis konkursas „Lino žiedas“. Poetės eilės įkvėpė ir išgarsino ne vieną dainuojamosios poezijos kūrėją. Pastaraisiais metais E. Mezginaitė nemažai rašė teatrui, pagal jos pjeses spektaklius vaikams statė Lietuvos ir užsienio teatrai.

Pagal Eltą

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija